Praėjusių metų vaisiai
Gražina TRIMAKAITĖ
Daug kas skaičiuoja svarbiausius praėjusių metų
įvykius. Visi kaip vienas pamini Lietuvos patekimą į NATO ir ES.
Tačiau reikėtų labai konkrečiai paklausti: koks buvo reikšmingas
ar net lemiamas tautos išlikimui įvykis, gal įvyko tai, kas rodo
ar lemia tautos pražūtį? Į pirmą klausimą tektų atsakyti, kad nieko
neįvyko, o dėl antrojo reikėtų sakyti jog belieka tikėtis, kad įvykęs
poslinkis nebūties link irgi nėra lemtingas.
NATO ir ES nėra tautos išlikimo garantai. Gali
net būti taip, kad šių darinių kūrėjai, nors ir slepia, bet turi
tautų išnykimo planų. Kadaise jų ir neslėpė. Štai Viliaus Bražėno
knygos Nauja pasaulio santvarka citata: Žinotina, kad ES yra
pradėta kurti 1947 metais Harvardo universitete, kai valstybės sekretorius
Dž. K. Maršalas (Marshall) perskaitė savo parengtą Europos rekonstrukcijos
planą (ERP), vėliau pramintą Maršalo planu. (
) To kongreso 7-ojoje
rezoliucijoje tiesiai pasakyta: Europos suvienijimas turi būti
suprastas kaip svarbiausias Pasaulio suvienijimo žingsnis. (
)
Pagal Maršalo planą buvo nutarta sudaryti Europos Sąjungą, kuri
turės būti kooperuojanti, vadinasi, socialistinė, tinkanti į naująją
pasaulio santvarką (NPS).
Ši mintis patinka ir raudoniesiems globalistams
bolševikams. JAV bolševiko Džono Rydo knygoje Dešimt dienų, kurios
sukrėtė pasaulį cituojama Raudonosios armijos komisaro Leonido
Trockio 1917 m. spalio 30 d. pasakyta kalba: Federacinė Europos
Respublika Jungtinės Europos Valstijos ir yra tai, kas turės įvykti.
Negalima tenkintis tautine autonomija. Ekonominė evoliucija reikalauja
atverti tautų sienas. Jeigu Europa liks susiskaldžiusi į tautines
grupes, imperializmas tęs savo darbą.
Ir dabartinė Rusijos imperija tik apsimeta, kad
jai nereikia mūsų buvimo ES. Po vienų iš komunistų laimėtų savivaldybių
rinkimų sociologinės apklausos tuoj ėmė rodyti, kad Lietuvos žmonės
nori įstoti į NATO ir ES. Iki rinkimų norinčiųjų vis mažėjo, o po
rinkimų staiga jų padaugėjo. Komunistai visais savo pavadinimais
tuomet ėjo į rinkimus su šūkiais prieš NATO ir ES. Žmonės už juos
balsavo; tai rodė jų pritarimą, kad nereikia skubėti stoti į šias
organizacijas. Ir staiga per vieną mėnesį po rinkimų jų nuomonė
pasikeitė. Taip atsitinka tik esant valdomoms užsakytoms sociologinėms
apklausoms. Tikrosios prieš referendumą surengtos apklausos rodė,
kad daug lietuvių nepritaria stojimui į ES. Tada nuo kovo iki gegužės
intensyviai dirbo žiniasklaida ir kitos institucijos, net ir bažnyčiose
buvo leista agituoti už stojimą. Mes žinome, kad taip plačiai visų
institucijų į agitaciją įtraukti neįmanoma, kai Rusija ir komunistai
tam nepritaria.
Bet stoti į ES reikėjo, nes nebuvo kitos išeities.
Kitaip mūsų laukė dar agresyvesnis raudonasis globalizmas. Iš tiesų
nėra galimybių būti neutraliems, Alpėmis neapsisupus ir bankuose
milijonų neprisikrovus. Tačiau įstojimas negarantuoja tautos išlikimo.
Aišku, nebus viešai deklaruojamas ir atvirai vykdomas tautos naikinimas,
todėl, patiems pasistengus, įmanoma išlikti.
Lietuva įėjo į išmirštančią nukrikščionėjančią
Europą. Jeigu būtų ėjusi su siekiu ją taisyti, tai būtų puiku. Ryškių
požymių, kad ji to siekia, pernai nepamatėme ką taisys, pati negerėdama?
Priešingai, galėjo būti pastebėtas ėjimas susinaikinimo link, nes
trečdalis Lietuvos rinkėjų balsavo už politiškai ir tautiškai rusišką
partiją - užteko vieno žodelio darbas.
Laimė, kad iš lėto atsigaunama. Blogiausi buvo
rinkimų į EP rezultatai; pirmas Seimo rinkimų ratas jau šiek tiek
geresnis, o antras turas beveik tautinė euforija. Gaila, viltingai
prasidėjusi, greitai užgesinta nepavykusiomis vaivorykštinėmis derybomis.
Ir vėl tas pats abejingumas. Vienas po kito į valdžią lipa kagėbistai,
KGB archyvai įslaptinami, o visuomenei tai nė motais.
Tad jokio lūžio į gera neįvyko. Žurnale Veidas
(2005, Nr. 53-1), Eugenijos Grižibauskienės ir Giedrės Putelytės
straipsnyje Nelengva Baltijos tigro ateitis, galime perskaityti
tokius šiurpius žodžius: Patys judriausi yra 25-30 metų žmonės,
kurie, pagal agroverslo instituto atliktus tyrimus, visiškai nesieja
savęs su Lietuva (taip kalbėjo Baltijos agroverslo instituto direktorius
Edvardas Makelis).
Vykusių Lietuvos Seimo rinkimų rezultatai galėjo
būti ir blogesni. Bet ta maža pergalė ne patriotų jėgomis laimėta.
Greičiau reikia dėkoti Uspaskichui ir Brazauskui, tai yra komunistams,
už tai, kad Seime padaugėjo Tėvynės sąjungos mandatų. Buvo balsuota
prieš Uspaskichą, o ne už TS. Prieš Uspaskichą susitelkė kitos jėgos,
kurios iš pradžių stūmė jį priekin, o paskui atgal truktelėjo. Mat
visuomenė suprato, jog per menko išsilavinimo ir per kvailas, kad
visus uždavinius galėtų atlikti. Socdemų vadas - visai tinkamas,
patikimas ir patikrintas. Todėl beveik visa žiniasklaida prieš Uspaskichą
agitavo.
Svarbus įvykis Lietuvos išlikimui, ko gero, bus
ne Lietuvoje įvykęs. Tai oranžinė Ukrainos revoliucija. Ji truputį
pabudino, sugėdino snaudžiančią Lietuvą, nors ir nebuvo tokių paramos
Ukrainai demonstracijų kaip Lenkijoje. Kai kas vėl prisiminė Sąjūdį.
Pasirodė šiek tiek išmaną istoriją, nes nesakė: Ukrainoje kaip
nuo SSKP atsiskyrusios Lietuvos komunistų partijos laikais, bet
teisingai sakė: Kaip Sąjūdžio laikais.
Lietuva pamatė, kad ir dabar dar kažkas vertina
laisvę, demokratiją ir už jas galingai kovoja. Tiesa, Lietuvos žurnalistas
per Panoramą teigė, kad visi jo kalbinti demonstracijų dalyviai
sakę norintys didesnių atlyginimų, o ne kažkokios demokratijos.
Iš jų elgesio ir ryžto kitaip atrodė. Gal net nesuprasdami, jie
kovojo už demokratiją, nes protestavo prieš rinkimų rezultatų klastojimą.
© 2004 "XXI amžius"
|