Pekinas diktuoja madas
Pasauliui nepaliaujant stebėtis komunistinės Kinijos
ekonominiu augimu ir kinų drakono metamu iššūkiu pasaulio ekonomikos
galiūnams JAV, Japonijai ir kitoms industrinėms gigantėms, žinomi
ekonomistai ir ekspertai, analizuodami Kinijos fenomeną, vis dažniau
pranašauja, kad ne taip jau viskas eina kaip iš pypkės. Pasak vieno
britų ekonomikos eksperto, dabartinį Kinijos pramonės augimą galima
palyginti su saulėje perkaitusiu žmogumi: praeis visai nedaug laiko
ir tą žmogų ištiks saulės smūgis. Iš tiesų pastaruoju metu Kinija
gamina labai daug pačių įvairiausių prekių, o vietiniai gyventojai
dėl menkų atlyginimų negali jų nusipirkti. Ekonomistų žargonu kalbant,
tai ekonomikos perkaitimas.
Aišku, jei kinų dirbančiųjų uždarbį palygintume
su Lietuvos gyventojų uždarbiu, tai lietuvis gali pasirodyti net
turtuolis. Kinijoje vidutinis darbo užmokestis apie 400 juanių
(apie 50 JAV dolerių). Žinoma, Pekine, Šanchajuje atlyginimai kur
kas didesni nei provincijoje. Tačiau jei žmogus Kinijoje uždirba
mažiau nei 200 juanių, valstybė jam suteikia įvairių lengvatų. Pavyzdžiui,
nemokamas važiavimas municipaliniu transportu. Aišku, tai dar nereiškia,
kad jos yra išmokamos. Juk lengvatas suteikia vietinė miestų ar
kaimų administracija. Kadangi lengvatos bei išmokos suteikiamos
tik nuolatinai registruotiems asmenims, tai provincijoje, kur nedarbas
labai didelis, daugelis kinų traukia dirbti į Pekiną ar Šanchajų.
Taigi ir išmokų mokėti nebėra kam.
Iš kitos pusės, komunistinės Kinijos valstybinė
mašina, kitaip tariant, biurokratija, tiesiog skendi korupcijoje.
Oficialiais duomenimis, didžiuliai piktnaudžiavimai valstybės fondais
aptikti 41 iš 55 patikrintų vyriausybės departamentų. Įdomu, jog
didžiausi piktnaudžiavimai tai pinigų, skirtų kovai su skurdu,
išgrobstymas.
Šiaip ar taip, šiuolaikinė Kinija panaši į didžiulę
statybos aikštelę. Jeigu Pekinas ir Šanchajus kasdien puošiasi naujais
dangoraižiais, tai provincijoje dieną ir naktį dūzgia buldozeriai
ir ekskavatoriai. Čia intensyviai statomos naujos, labai modernios
magistralės, stebinančios netgi labiausiai išsivysčiusių šalių specialistus.
Kelių sankryžų kombinacijos statomos ne tik trijų, bet ir penkių
aukštų. Magistralėse eismas taip sutvarkytas, kad keliuose beveik
nebūna avarijų.
Kinijos kontrastai labai ryškiai matomi finansine
sostine vadinamame Šanchajuje. Čia kiekvienam žingsnyje iš stiklo
ir betono pastatyti dangoraižiai, milžiniški prekybos centrai. Tačiau
kai devintą valandą vakaro supermarketai užsidaro, miesto gatves,
skverus ir parkus okupuoja daugybė benamių, elgetų ir prostitučių,
t.y. visuomenės dugnas. Tada gatvėse geriau nesirodyti. Tarp kinų
gana įdomus požiūris į praturtėjusius verslininkus. Kinijoje, kaip
ir Rusijoje, nemėgstama oligarchų ir labai praturtėjusių valdininkų.
Be to, ne visi užsienio investuotojai sutinkami išskėstomis rankomis.
Pirmiausia labai atsargiai žiūrima į tuos, kurie stengiasi kurti
įmones vien dėl labai pigios darbo jėgos. Dėl to Kinijoje faktiškai
nėra užsienio statybos firmų. Bet užsienio kompanijoms, savo versle
diegiančioms naujausias technologijas, Kinijoje durys atvertos plačiai.
Todėl čia puikiai jaučiasi ir klesti Vakarų automobilių, mobiliojo
ryšio, chemijos pramonės kompanijos. Mat prie kiekvienos tokios
Vakarų įmonės įkurti moksliniai centrai, kuriuose užsienio specialistai
ne tik perduoda vietiniams savo žinias, bet ir vykdo rimtus mokslinius
tyrimus.
Kinijos valdžia, nekreipdama dėmesio į senas komunistines
dogmas, suteikė galimybę jauniems žmonėms mokytis Vakarų universitetuose.
Juos baigusieji daugiausia grįžta namo. Valdžia suteikia jiems įvairiausių
lengvatų, duoda lengvatinius kreditus ne tik būstų statybai, bet
ir verslui. Šie jauni specialistai Kinijoje vadinami bananiniais
berniukais, nors tiems berniukams jau per trisdešimt. Pavadinimas
turi savo reikšmę: nors Vakaruose aukštuosius mokslus baigę jaunuoliai
iš išvaizdos yra tikri kinai, tačiau jų mentalitetas jau grynai
europietiškas. Pasak Kinijos žiniasklaidos, penkiolika tūkstančių
bananinių berniukų visoje Kinijoje įkūrė savo firmas ir kompanijas
ir visose jose tiktai pačios moderniausios technologijos. Štai jie
dabartinėje Kinijoje ir tampa išties naujaisiais kinais, skirtingai
nuo Rusijos ir kitų Rytų Europos šalių oligarchų, kurie savo milijonus
susikrovė ne savo galva, o per įvairias prichvatizacijas bei suktybes.
Beje, neatrodo, kad greitai pradėtų pildytis straipsnio
pradžioje minėta britų ekonomikos eksperto pranašystė, jog Kinijos
ekonomika perkaito ir ją ištiks saulės smūgis. Matant kinų prekių
gausą ne tik buvusiose komunistinėse valstybėse, bet ir išsivysčiusiose
šalyse, tokių perdegimo požymių nematyti. Ir tai kelia didelį daugelio
valstybių, tarp jų ir Lietuvos, susirūpinimą. Tekstilės, avalynės
ir kitų prekių gamintojai griebiasi už galvos, nes nuo 2005 metų
pradžios visoms šalims, priklausančioms Pasaulinei prekybos organizacijai,
nebebus taikomos kvotos Kinijos tekstilei, avalynei, keramikai.
Taigi pigios kinų prekės dar labiau užplūs pasaulį.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|