"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. sausio 12 d., Nr. 1 (94)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Pekinas diktuoja madas

Pasauliui nepaliaujant stebėtis komunistinės Kinijos ekonominiu augimu ir kinų „drakono“ metamu iššūkiu pasaulio ekonomikos galiūnams – JAV, Japonijai ir kitoms industrinėms gigantėms, žinomi ekonomistai ir ekspertai, analizuodami Kinijos fenomeną, vis dažniau pranašauja, kad ne taip jau viskas eina kaip iš pypkės. Pasak vieno britų ekonomikos eksperto, dabartinį Kinijos pramonės augimą galima palyginti su saulėje perkaitusiu žmogumi: praeis visai nedaug laiko ir tą žmogų ištiks saulės smūgis. Iš tiesų pastaruoju metu Kinija gamina labai daug pačių įvairiausių prekių, o vietiniai gyventojai dėl menkų atlyginimų negali jų nusipirkti. Ekonomistų žargonu kalbant, tai ekonomikos perkaitimas.

Aišku, jei kinų dirbančiųjų uždarbį palygintume su Lietuvos gyventojų uždarbiu, tai lietuvis gali pasirodyti net turtuolis. Kinijoje vidutinis darbo užmokestis – apie 400 juanių (apie 50 JAV dolerių). Žinoma, Pekine, Šanchajuje atlyginimai kur kas didesni nei provincijoje. Tačiau jei žmogus Kinijoje uždirba mažiau nei 200 juanių, valstybė jam suteikia įvairių lengvatų. Pavyzdžiui, nemokamas važiavimas municipaliniu transportu. Aišku, tai dar nereiškia, kad jos yra išmokamos. Juk lengvatas suteikia vietinė miestų ar kaimų administracija. Kadangi lengvatos bei išmokos suteikiamos tik nuolatinai registruotiems asmenims, tai provincijoje, kur nedarbas labai didelis, daugelis kinų traukia dirbti į Pekiną ar Šanchajų. Taigi ir išmokų mokėti nebėra kam.

Iš kitos pusės, komunistinės Kinijos valstybinė mašina, kitaip tariant, biurokratija, tiesiog skendi korupcijoje. Oficialiais duomenimis, didžiuliai piktnaudžiavimai valstybės fondais aptikti 41 iš 55 patikrintų vyriausybės departamentų. Įdomu, jog didžiausi piktnaudžiavimai – tai pinigų, skirtų kovai su skurdu, išgrobstymas.

Šiaip ar taip, šiuolaikinė Kinija panaši į didžiulę statybos aikštelę. Jeigu Pekinas ir Šanchajus kasdien puošiasi naujais dangoraižiais, tai provincijoje dieną ir naktį dūzgia buldozeriai ir ekskavatoriai. Čia intensyviai statomos naujos, labai modernios magistralės, stebinančios netgi labiausiai išsivysčiusių šalių specialistus. Kelių sankryžų kombinacijos statomos ne tik trijų, bet ir penkių aukštų. Magistralėse eismas taip sutvarkytas, kad keliuose beveik nebūna avarijų.

Kinijos kontrastai labai ryškiai matomi finansine sostine vadinamame Šanchajuje. Čia kiekvienam žingsnyje – iš stiklo ir betono pastatyti dangoraižiai, milžiniški prekybos centrai. Tačiau kai devintą valandą vakaro supermarketai užsidaro, miesto gatves, skverus ir parkus „okupuoja“ daugybė benamių, elgetų ir prostitučių, t.y. visuomenės dugnas. Tada gatvėse geriau nesirodyti. Tarp kinų gana įdomus požiūris į praturtėjusius verslininkus. Kinijoje, kaip ir Rusijoje, nemėgstama oligarchų ir labai praturtėjusių valdininkų. Be to, ne visi užsienio investuotojai sutinkami išskėstomis rankomis. Pirmiausia labai atsargiai žiūrima į tuos, kurie stengiasi kurti įmones vien dėl labai pigios darbo jėgos. Dėl to Kinijoje faktiškai nėra užsienio statybos firmų. Bet užsienio kompanijoms, savo versle diegiančioms naujausias technologijas, Kinijoje durys atvertos plačiai. Todėl čia puikiai jaučiasi ir klesti Vakarų automobilių, mobiliojo ryšio, chemijos pramonės kompanijos. Mat prie kiekvienos tokios Vakarų įmonės įkurti moksliniai centrai, kuriuose užsienio specialistai ne tik perduoda vietiniams savo žinias, bet ir vykdo rimtus mokslinius tyrimus.

Kinijos valdžia, nekreipdama dėmesio į senas komunistines dogmas, suteikė galimybę jauniems žmonėms mokytis Vakarų universitetuose. Juos baigusieji daugiausia grįžta namo. Valdžia suteikia jiems įvairiausių lengvatų, duoda lengvatinius kreditus ne tik būstų statybai, bet ir verslui. Šie jauni specialistai Kinijoje vadinami „bananiniais berniukais“, nors tiems berniukams jau per trisdešimt. Pavadinimas turi savo reikšmę: nors Vakaruose aukštuosius mokslus baigę jaunuoliai iš išvaizdos yra tikri kinai, tačiau jų mentalitetas jau grynai europietiškas. Pasak Kinijos žiniasklaidos, penkiolika tūkstančių „bananinių berniukų“ visoje Kinijoje įkūrė savo firmas ir kompanijas ir visose jose tiktai pačios moderniausios technologijos. Štai jie dabartinėje Kinijoje ir tampa išties „naujaisiais kinais“, skirtingai nuo Rusijos ir kitų Rytų Europos šalių oligarchų, kurie savo milijonus susikrovė ne savo galva, o per įvairias prichvatizacijas bei suktybes.

Beje, neatrodo, kad greitai pradėtų pildytis straipsnio pradžioje minėta britų ekonomikos eksperto pranašystė, jog Kinijos ekonomika perkaito ir ją ištiks saulės smūgis. Matant kinų prekių gausą ne tik buvusiose komunistinėse valstybėse, bet ir išsivysčiusiose šalyse, tokių perdegimo požymių nematyti. Ir tai kelia didelį daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, susirūpinimą. Tekstilės, avalynės ir kitų prekių gamintojai griebiasi už galvos, nes nuo 2005 metų pradžios visoms šalims, priklausančioms Pasaulinei prekybos organizacijai, nebebus taikomos kvotos Kinijos tekstilei, avalynei, keramikai. Taigi pigios kinų prekės dar labiau užplūs pasaulį.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija