Lemtingo posūkio belaukiant
Petras KATINAS
Bent jau kol kas atrodo, jog Maskva lyg ir susitaikė
su savo pralaimėjimu Ukrainos prezidento rinkimuose. Netgi prezidentas
V.Putinas, dėjęs visas pastangas padaryti Ukrainos prezidentu V.Janukovičių,
prabilo kitu tonu. Pasak Rusijos prezidento, jis pasirengęs dirbti
su naujai išrinktuoju opozicijos kandidatu V.Juščenka, nes su pastaruoju
ir anksčiau, jam dirbant Ukrainos premjeru, turėjo normalius dalykinius
santykius. Nutilo ir gąsdinimai dėl Ukrainos valstybės skilimo į
dvi dalis Vakarų ir Rytų Ukrainą. Rusijos nacionalinės strategijos
instituto prezidentas S.Belkovskis teigia: Skilimo nebus. Pirmiausia
todėl, kad dabartinis rytinių ir pietinių Ukrainos regionų elitas
turi daug naudos iš vieningos Ukrainos valstybės egzistavimo ir
nenori tapti niekieno nepripažįstama valstybe pagal dabar esantį
Padniestrės modelį. Kitas dalykas, tam nepritartų ir dauguma Ukrainos
rinkėjų. Skilimui nepritaria netgi tie piliečiai, kurie reikalauja
suteikti rusų kalbai antrosios valstybinės kalbos statusą, bet vis
dėlto laiko save Ukrainos, o ne Rusijos piliečiais. Todėl S.Belkovskis
įsitikinęs, kad labiausiai galimas spartesnis Ukrainos dreifavimas
Europos Sąjungos ir NATO link. Kitas artimas Kremliui politikos
strategas, Politikos fondo prezidentas V.Nikonovas, į kurio nuomonę
įsiklausoma V.Putino administracijoje, teigia: JAV pademonstruotas
aiškus V.Juščenkos palaikymas pirmiausia turi karinį-politinį pobūdį.
V.Juščenkos pergalė leidžia Vašingtonui spartinti Ukrainos įsiliejimą
į NATO. Tai gali atsitikti jau 2007-2009 metais. Ukrainos tapimas
Aljanso nare turės toli siekiančių padarinių. Juk didelė dalis sovietinių
branduolinių ginklų, kurie ir dabar sudaro Rusijos strateginių pajėgų
pagrindą, buvo gaminama Ukrainos gamyklose bei karinėse įmonėse.
Taip NATO turės nepaprastai svarbią informaciją apie Rusijos branduolinį
skydą.
Tačiau Kremlių jaudina ne tik V.Nikonovo paminėtas
klausimas dėl branduolinių paslapčių patekimo NATO karinių štabų
žinion. Ne mažiau svarbus yra ir ekonominio bendradarbiavimo klausimas.
Pirmiausia baiminamasi, kad naujoji Kijevo valdžia nepalaidotų V.Putino
iškeltos ir atkakliai stumiamos vadinamosios Bendrosios ekonominės
erdvės idėjos. Kaip žinoma, į tą Bendrąją ekonominę erdvę, kurią
daugelis vadina buvusios imperijos atgaivinimo variantu, pagal Maskvos
planą, be Rusijos, įeitų Ukraina, Kazachstanas ir Baltarusija. Jeigu
iš tos erdvės pasitrauktų Ukraina, tai būtų didelis smūgis Maskvos
imperijos atkūrimo planams.
Politikos fondo prezidentas V.Nikonovas sakė
esą įsitikinęs, kad V.Juščenka yra tokios bendros ekonominės erdvės
priešininkas. Tačiau Maskvoje yra ir kitaip manančiųjų. Rusijos
pramonės ir energetikos ministras V.Christenka tvirtina, kad V.Juščenka,
nepaisant jo vakarietiškų pažiūrų bei deklaracijų, yra pragmatiškas
politikas ir todėl bandys suderinti Ukrainos siekius tapti ES nare,
pasiliekant toje Maskvos kuriamoje bendrojoje ekonominėje erdvėje.
Tuo labiau kad, anot V.Christenkos, buvimas abiejose struktūrose
neprieštarauja vienas kitam. Tokios pačios nuomonės laikosi ir Kijevo
globalinės strategijos instituto direktorius V.Karasiovas, pareiškęs,
jog V.Juščenka, nepaisant jo nacionalistinių deklaracijų, kaip
profesionalus ir patyręs finansininkas yra transnacionalistas.
Kaip pavyzdys nurodomas faktas, kai V.Juščenkos buvimo Ukrainos
premjeru metais į daugelį energetinių Ukrainos kompanijų atėjo amerikiečių
kapitalas. Be to, V.Juščenka taip pat netrukdė ir Rusijos kapitalui
veržtis į Ukrainos rinką. Tuo tarpu V.Janukovičius, būdamas Donecko
srities gubernatoriumi, neįsileido į šią pramoninę sritį nė vieno
Rusijos rublio investicijų. Viską pasidalijo V.Janukovičiaus klanas.
Dabar, po V.Janukovičiaus pralaimėjimo ir V.Juščenkos
atėjimo, Maskvos politikos ekspertai įžiūri netgi teigiamų pokyčių
Rusijai. Pasak tų ekspertų, V.Janukovičius, laimėjęs rinkimus, tikriausiai
būtų padaręs Kremlių savo skelbiamos prorusiškos orientacijos įkaitu.
Maskvai tektų mokėti pinigus už tą orientaciją, kaip buvo L.Kučmos
laikais, kai jis už tą brolišką draugystę išreikalaudavo iš Rusijos
didelių finansinių nuolaidų.
Labai svarbu, kas taps naujuoju Ukrainos premjeru.
Pačioje Ukrainoje, Europos Sąjungoje, o ypač Rusijoje minimi keli
pagrindiniai kandidatai į šį postą. Tai dabartinis Ukrainos Aukščiausiosios
Rados (parlamento) pirmininkas V.Litvinas, Socialistų partijos lyderis,
daug prisidėjęs prie oranžinės revoliucijos, A.Morozas, buvęs
premjeras A.Kinachas bei du garsūs vietiniai oligarchai N.Martynenka
ir P.Porošenka. Žinoma, viena pagrindinių pretendenčių į premjero
kėdę oranžinė princesė Julija Timošenko, kuriai Rusijos karinė
prokuratūra yra iškėlusi baudžiamąją bylą. Be to, Maskvai J.Timošenko
nepriimtina iš visų galimų pretendentų dar ir todėl, kad oranžinės
revoliucijos metu kaip tik ji nuolat akcentavo, jog dėl visų Ukrainos
nelaimių kalčiausi yra maskoliai.
Šiaip ar taip, oranžinė banga, užplūdusi Ukrainą,
savo darbą atliko. Dabar prasidės realios politikos laikotarpis.
Koks jis bus, nemaža dalimi priklausys nuo ES pozicijos. Iki šiol
Briuselis neskyrė pakankamai dėmesio Ukrainai, todėl dabar, susidarius
palankiai situacijai šioje labai svarbioje Europos šalyje, privalo
dėti visas pastangas, kad ištaisytų tą klaidą. Bet ar taip atsitiks
iš tiesų - kitas klausimas. Žinant aiškiai prorusišką kai kurių
ES šalių lyderių, pirmiausia Vokietijos kanclerio G.Šrioderio ir
Prancūzijos prezidento Ž.Širako poziciją, galima susilaukti ir atvirkštinių
rezultatų. Tuo labiau kad naujajam Ukrainos prezidentui bus statomi
įvairiausi barjerai ne tik iš Maskvos ir jos bičiulių iš ES pusės,
bet ir iš vietinių įtakingų grupuočių bei klanų.
© 2004 "XXI amžius"
|