Ar, nesupratę savo istorijos, amžinai liksime
vaikai?
Ronaldas Račinskas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto doktorantas
|
x
|
Dar Antikos laikų mąstytojas Herodotas yra taikliai
pastebėjęs, kad žmonės, nesupratę istorijos, lieka vaikai. Iš
šios perspektyvos stebėdami politinius procesus Lietuvoje, galime
drąsiai teigti, kad esame ankstyvos vaikystės stadijoje.
Pastaruoju metu kaip tyčia iškilo ne viena politinė
aktualija, vienaip ar kitaip susijusi su istorija, sukėlusi karštas
diskusijas tarp politikų ir visuomenėje. Šioms aktualijoms būdingas
bendras dalykas - skirtingas sovietinės praeities suvokimas ir vertinimas.
Tai amžina vertybinė takoskyra tarp nepriklausomybės, laisvės ir
okupacijos, tarp pasipriešinimo neteisybei, blogiui ir kolaboravimo,
tarp padorumo ir veidmainystės, tarp garbės ir naudos, principingumo
ir prisitaikėliškumo.
Pasaulis pasmerkė vieną XX amžiaus blogį - nacizmą
ir jo ideologiją - ir, atrodo, išmoko ar bent jau visuotinai mokosi
holokausto istorijos pamokų, tačiau kitas blogis - sovietinis komunizmas,
sėkmingai modifikavęsis, gyvuoja ir šiandien.
Po Seimo rinkimų buvo garsiai prabilta, kad į
valdžią grįžo sovietinė nomenklatūra. Tai nenuostabu, jei prisiminsime,
kaip nuosekliai ne vienerius metus buvo reabilituojama sovietinė
Lietuvos praeitis, rengiami Antano Sniečkaus minėjimai ir atsakingai
teigiama, kad socializmas padėjo atsilikusioms Europos šalims (tarp
jų ir Lietuvai) sukurti gerovę. Šiandien aukščiausius valstybės
valdžios postus užima anų laikų veikėjai. Todėl neturėtų stebinti
jų noras greičiau užmiršti praeitį. Užmirškime praeitį, žiūrėkime
į priekį, - sako jie. Čia turbūt ir slypi KGB archyvų įslaptinimo
priežastis. Noras, kad visi užmirštų praeitį, yra toks didelis,
kad iš esmės nesuvokiama, kas yra valstybės paslaptis. Žinoma, kiekviena
valstybė turi specialiąsias tarnybas, ir jų sukauptos bylos (ypač
apie konkrečius asmenis) turi būti įslaptintos ne vienerius metus.
Tačiau ar KGB buvo Lietuvai dirbanti struktūra, ar nusikalstamas
okupacinės valstybės jėgos įrankis? O gal tai - tas pat?
Kilusiame vadinamajame KGB rezervininkų skandale
mane jau nebe tiek stebina pats faktas, kad Lietuvos saugumo šefas
ir užsienio reikalų ministras buvo KGB rezervo karininkai, kiek
tai, kaip į skandalą reagavo aukščiausieji šalies pareigūnai. Sakyčiau
- niekaip nereagavo: pasak Prezidento, ne atsakingų valstybės pareigūnų
priklausymas KGB rezervui kompromituoja Lietuvą jos žmonių ir tarptautinės
bendrijos akyse, bet šio fakto iškėlimas. Tiksliau tariant - šalį
tarytum kompromituoja Atgimimo redaktorė Indrė Makaraitytė, surinkusi
medžiagą ir parašiusi straipsnį. Stebina ir pačių rezervistų pozicija
- jie jaučiasi nepelnytai užpulti. Galbūt jie nieko nusikalstamo
nepadarė ir iš tiesų darbavosi Lietuvai po nepriklausomybės pasiekimo,
bet bylose esanti medžiaga šį tą pasako apie jų vertybines ir moralines
nuostatas. Bandau įsivaizduoti panašią situaciją Vakaruose, jei
kas nors būtų paskelbęs apie kurio nors pareigūno priklausymą, pavyzdžiui,
nacių represinei struktūrai - gestapui.
Čia ir susiduriame su pagrindine problema: Hitleris
ir nacių režimas yra visuotinai pasmerkti, o nacių vado bičiulis
Stalinas bei sovietinis komunizmas - ne. Galbūt kam nors atrodo,
kad po Sovietų Sąjungos žlugimo neliko ir sovietinio režimo. Tačiau
padėtis SSRS teisių perėmėjoje Rusijoje ir šios šalies veiksmai
rodo ką kita. Vladimirui Putinui atėjus į valdžią aiškiai matyti,
kad sovietinės imperijos idėja bei sovietinė moralė niekur nedingo
- ji paprasčiausiai modifikavosi.
Rusijoje sovietinė praeitis reabilituojama valstybės
lygiu, tam skiriamas ypatingas dėmesys (Rusijos politikai, regis,
suvokia istorijos reikšmę ir poveikį masėms). Galima paminėti dabartinę
Rusijos poziciją Baltijos šalių okupacijos 1940 metais klausimu,
nors dar Boriso Jelcino pasirašytoje sutartyje su Lietuva okupacija
pripažįstama ir smerkiama. Šiame istoriniame, o svarbiausia - vertybiniame
politiniame žaidime Rusija bando pasinaudoti pasaulyje egzistuojančia
disproporcija vertinant nacizmą ir sovietinį komunizmą. Artėja didelis
ideologinis mūšis gegužės 9 dieną, kai Maskvoje pompastiškai bus
minimos pergalės prieš nacistinę Vokietiją šešiasdešimtosios metinės.
Šiam įvykiui Rusija, kitaip nei Lietuva ir kitos valstybės, ilgai
ir kruopščiai rengėsi. Siekiama išaukštinti Sovietų Sąjungos ir
rusų tautos vaidmenį kovoje prieš fašizmą. Niekas to vaidmens neneigia.
Tačiau jis pateikiamas kaip Europos išvaduotojų vaidmuo.
Taip, Vakarų Europa, kurią išvadavo amerikiečiai
ir britai, tapo laisva, bet Rytų Europoje vieną okupantą pakeitė
kitas. Deja, to nenorima prisiminti. Nenorima suvokti, kad vyko
ne išlaisvinimas, o dviejų totalitarinių režimų kova. Nenorima prisiminti,
kad Antrąjį pasaulinį karą, kurio pabaigos šešiasdešimtosios metinės
bus minimos Maskvoje, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pradėjo
ir beveik dvejus metus kariavo kaip sąjungininkės, pasirašiusios
1939 metų Molotovo - Ribentropo paktą ir pasidalijusios Europą.
Šioje situacijoje dar galima suprasti JAV ir Didžiąją Britaniją,
kurioms Sovietų Sąjunga buvo sąjungininkė. Lyg ir norėtųsi pamiršti
Jaltos ir Potsdamo gėdą, kai Stalinui buvo atiduota pusė Europos:
minint ir išaukštinant pergalės prieš fašizmą svarbą, šie smulkūs
dalykai ir pusės amžiaus okupacija turėtų nublukti, dar geriau,
nugrimzti į užmarštį.
Tačiau ką Maskvoje rengiasi švęsti Baltijos šalių
prezidentai - antrosios sovietinės okupacijos metines? Rusija visais
galimais būdais spaudžia. Latvijai ir Estijai yra pažadėtos sutartys
dėl sienų. Vaira Vykė-Freiberga jau pareiškė važiuosianti. Žinant,
kad mūsų šalių prezidentai žadėjo pateikti bendrą poziciją, galima
spėti, kur krypsta svarstyklės.
Vidaus diskusijose sprendžiant klausimą, ar vykti
į Maskvą Valdui Adamkui, naudojamas argumentas, kad rusams gegužės
9-oji - laibai svarbi data, kad jie gali įsižeisti. Bet pagalvokime,
kaip jausis pokario kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, politiniai
kaliniai, tremtiniai, jų vaikai, Medininkų ir Sausio 13-osios žudynių
aukos ir žuvusių artimieji, kai Lietuvos prezidentas Maskvos Raudonojoje
aikštėje, aidint Sovietų Sąjungos himno melodijai, sveikins parade
žygiuojančius rusų karius - sovietinės okupacijos simbolį? O gal
nesvarbu, ką galvoja tie rėksniai, megztosios beretės? Juk jie
nieko nesprendžia, nieko neturi, jų laikas baigėsi - atėjo naujai
ir pragmatiškai mąstančių ir į praeitį nesidairančių laikas.
Tų, kurie vadovaujasi vertybinėmis ir moralinėmis
nuostatomis, kurie nebijo pasiaukoti, plaukti prieš srovę, kurie
neieško naudos sau, gyvena vardan aukštesnių idėjų, visada yra mažuma.
Manau, Prezidento, kaip moralinio tautos autoriteto, sprendimas
bus svarbus ir reikšmingas. Sprendžiama, ar Lietuva, pasidavusi
didžiosios politikos pragmatiniams sumetimams (dėl kurių naudos
dar galima padiskutuoti), didžiam Rusijos džiaugsmui, moraliai pripažins
okupacijos teisėtumą ir švęs okupacijos metines, ar pasirodys kaip
savarankiška valstybė, suvokianti savo valstybingumo pamatus, ir
taps moraliniu autoritetu, iškeldama klausimą dėl komunistinio režimo
nusikaltimų įvertinimo.
Vykti į Maskvą būtų galima, jei Rusija, kaip SSRS
teisių perėmėja, aukščiausiu lygiu pripažintų ir pasmerktų sovietinę
okupaciją, režimo padarytus nusikaltimus ir oficialiai atsiprašytų.
Kadangi tuo niekas netiki, lieka dar viena galimybė - nuvykus į
Maskvą laikytis išskirtinės pozicijos, siekiant atkreipti viso pasaulio
dėmesį į sovietinio režimo nusikaltimus. Tačiau šiam žingsniui reikėtų
iš anksto ruoštis, mėginti sutelkti panašaus likimo šalis. Priešingu
atveju pasaulis pamatys tik Lietuvos dalyvavimą ir nuolankumą Rusijai.
Lietuvai būtų lengviau, jei demokratinis Vakarų
pasaulis laikytųsi panašios pozicijos šiuo klausimu ir neskatintų
Rusijos ambicijų. Vadinamoji pragmatiška politika, neparemta vertybėmis,
dažnai sukelia bumerango efektą. Taip prieš Ameriką atsigręžė parama
teroristų vadui Osamai Bin Ladenui, kuriam kadaise patys amerikiečiai
teikė paramą kovai su sovietų kariuomene Afganistane.
Manau, atėjo laikas objektyviai įvertinti ir visuotinai
pasmerkti nacizmui prilygstantį XX amžiaus blogį - totalitarinį
sovietinį komunizmą. Ir Lietuva savo skaudžia istorine patirtimi
galėtų reikšmingai prie to prisidėti, parodydama visam pasauliui
vertybėmis grindžiamos moralios politikos pavyzdį. Tuomet galėtume
pasakyti, kad jau išaugome iš vaikiško nesupratingumo amžiaus.
© 2005 "XXI amžius"
|