"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. sausio 26 d., Nr. 2 (95)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Alternatyvų visada yra, tik jos laikui bėgant brangsta

Guoda Steponavičienė,

Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentė

x

Vyriausybė nesiliauja stebinusi. Ne, ne sprendimais - kairiajai Vyriausybei didinti mokesčius tinka prie veido, nesvarbu, kad rinkėjams tai nepatinka. Jei rinkėjai nustemba, tai kaltas tik jų naivus girdėjimas - nes mokesčių didinti garsiai niekas iš šių partijų nežadėjo, tik šiaip užsiminė apie jų „balansavimą“ ir „tobulinimą“.

Kaip paaiškėjo patvirtinus 2004-2007 metų Lietuvos konvergencijos programą, naujų mokesčių reikia tam, kad ekonomika Lietuvoje plėtotųsi „tvariai“. Ką tai reiškia ir kuo tai gresia atskiriems mokesčių mokėtojams iš vartojamos naujakalbės suprasti negali. Tačiau gali būti tikras, kad gresia.

Netikėta sena problema

Praktiškai visi, kurie komentavo Seimo rinkimų programas, akcentavo biudžeto balanso klausimą - minėjo, kad prisižadėjus tiek biudžeto dosnybių ir nedarant jokių struktūrinių reformų nepavyks išlaikyti valstybės finansų stabilumo. Į šias pastabas buvo atsakyta visišku problemos ignoravimu. Kaip, beje, nebuvo jai dėmesio skirta ir anksčiau. O turėjo - juk metų biudžetas rengiamas ne per mėnesį ar du. Esminiai biudžeto rodikliai, tokie kaip pajamos ir išlaidos bei jų balansavimo būdai, yra biudžeto stuburas, be kurio joks realus biudžetas negali būti parengtas. Be to, verta prisiminti, kad augant ekonomikai biudžeto pajamos taip pat auga. Per pastaruosius ketverius metus absoliučiais dydžiais biudžetas išaugo 50 procentų. Prisiminus, kad infliacijos nebuvo, tenka konstatuoti, kad įplaukų padidėjimas niekaip negalėjo būti skirstytojų nepastebėtas.

Taigi Vyriausybė stebina. Stebina tuo, kad biudžeto balanso klausimas, jei tikėsime finansų ministro kalbomis, yra tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tarsi ne socialdemokratų Vyriausybė (su tuo pačiu Premjeru ir finansų ministru) rengė 2005-ųjų biudžetą, tarsi dabartinės Vyriausybės nariai nebuvo Lietuvoje rinkimų kampanijos metu, negirdėjo savo ir kolegų kalbų ir nematė partijų programų, tarsi koaliciją formavo per vieną dieną ir neturėjo jokių alternatyvų, tarsi tą biudžeto deficitą reikėtų mažinti ne dėl mūsų pačių ekonomikos, o tik dėl Mastrichto kriterijų.

Pastarasis argumentas yra vertas atskiro dėmesio. Juk biudžeto deficitas yra reali problema, kurios sprendimu turėtų būti susirūpinusi bet kurios valstybės vyriausybė, jei ji nori, kad šalies ekonomika stabiliai augtų, nepriklausomai nei nuo stojimo į pinigų ar kitokias sąjungas, nei nuo įsipareigojimų užsienio institucijoms. Kaip žinoma, Lietuvoje yra precedentas - ilgą laiką Lietuva laikėsi griežtos biudžeto politikos dėl įsipareigojimų Tarptautiniam valiutos fondui.

Būdai gyventi pagal kišenę

Praktiškai niekada neteko girdėti pareiškimų, kad Lietuvoje biudžeto pinigai naudojami efektyviai. Priešingai - nei viešasis administravimas, nei valstybiniai investicijų projektai, nei valstybės finansuojamos paslaugos (švietimas, sveikatos apsauga) efektyviu lėšų panaudojimu niekada negalėjo pasigirti.

Jau aišku, kad ir ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimas nebus lietuviškos ekonomikos stebuklas - ir dėl gebėjimų juos įsisavinti, ir dėl rinkos iškraipymų, kuriuos sukurs įsisavinti ES pinigai. Tad biudžeto deficitui mažinti reikia žvalgytis pirmiausia į savo išlaidas, o ne į žmonių pajamas ir turtą. Jau nemažai prikalbėta ir prirašyta, kad kelti mokesčius šiandien būtų pražūtinga. Iš esmės dėl to, kad tai sumažins Lietuvos įmonių gebėjimą konkuruoti dėl rinkų ir žmonių perkamąją galią. Kita rimta priežastis, kodėl tai būtų blogas sprendimas, yra ta, kad tada spaudimas mažinti deficitą susilpnėtų ir nebūtų priimti kiti, ilgalaikiam ekonomikos augimui ir žmonių gerovei būtini sprendimai, arba, kitaip tariant, tos pačios struktūrinės reformos.

Pirma, turi būti dedamos realios pastangos reformuoti viešąjį administravimą - tiek institucijų prasme (pavyzdžiui, prie daugelio ministerijų yra viešųjų įstaigų, kurių veikla galėtų vykti rinkoje), tiek valdymo, tiek darbo organizavimo institucijose prasme (įskaitant ir elektroninės valdžios diegimą). Gal ir skaidrumo sprendimuose tuomet būtų galima tikėtis (rengiant biudžetą ar konvergencijos programas...).

Antra, jau ne pirmi metai kalbama apie piniginės socialinės paramos konsolidavimą į vieną pašalpą, skiriamą pagal vieningus turto ir pajamų kriterijus. Tai leistų matyti realias socialinės paramos apimtis ir kiek jos tenka vienam remtinam žmogui. To neturint labai sunku atsilaikyti spaudimui didinti socialinę paramą visomis kryptimis ir formomis, o spaudimas bus nuolatinis.

Trečia, tikrai be didelio nuostolio žmonėms galima atsisakyti daugelio valstybės programų gražiais pavadinimais (pavyzdžiui, darbo vietų kūrimo programa), nes jos kelia tikslus, kurių pasiekti negali, ir naudoja mokesčių pinigus formaliems darbams atlikti ir biudžetinėms institucijoms išlaikyti.

Ketvirta, atsisakyti tikslo maksimizuoti struktūrinės pagalbos įsisavinimą ir skirti biudžeto kofinansavimą tik visai visuomenei reikšmingiems, bet rinkoje neatsirandantiems projektams (pavyzdžiui, elektros tiltas).

Penkta, privatizuoti švietimo ir sveikatos atskiras institucijas ar bent jų valdymą, sudaryti nediskriminacines sąlygas privačioms švietimo ir sveikatos institucijoms steigtis ir veikti. Tai leistų plėtotis šiose srityse konkurencijai, pritraukti privačių investicijų, padėtų reformuoti esamų sistemų neefektyvų valdymą, taupytų ir ligonių kasų kompensacijas, ir pacientų legalias bei nelegalias priemokas.

Šešta, gerinti mokesčių surinkimą geriau administruojant PVM ir mažinant/naikinant PVM lengvatas.

Septinta, sudaryti prielaidas mažėti šešėliui. Tam reikalinga sumažinti biurokratinę naštą vykdant valdymo reformą bei apčiuopiamai sumažinti mokesčius. Vyriausybės minimas 3 proc. punktų pajamų mokesčio sumažinimas šio efekto tikrai neduotų. Sumažinus pajamų mokestį iki 15 proc., mokesčių mokėtojų padaugėtų šešėlinės ekonomikos sąskaita (įskaitant algų vokeliuose fenomeną), be to, prarastų prasmę daugelis lengvatinių mokesčių režimų (pvz., verslo liudijimai, autoriniai atlyginimai ir panašiai). Esant tokiam tarifui būtų galima naikinti ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatas.

Suprantu, kad daugelis čia išdėstytų pasiūlymų Vyriausybei nepasirodys patrauklūs, nes jų situacija dėl jau minėtų priežasčių (dėl išdalytų pažadų, dėl uždelstų sprendimų) yra gana sunki. Tačiau tai ir yra nepadarytų reformų kaina, kuri laikui einant tik augs. O tikėtis, kad šitaip „pareformuoti“ mokesčiai bus impulsas ekonomikos augimui, yra mažų mažiausiai keista.

Kadangi joks spartesnio augimo pagrindas nesukuriamas (lūkesčiai dėl stojimo į euro zoną tikrai bus nepakankamas veiksnys), tai labai abejotina, ar visi suplanuoti mokesčiai bus surinkti. Ir kas tada? Vėl nebus kitos išeities kaip didinti mokesčius?

Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija