"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. sausio 26 d., Nr. 2 (95)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Oranžinės revoliucijos sulaukus Apie ukrainiečius kitu požiūriu

Povilas STRAPŠYS

Apie 10 tūkstančių žmonių
susirinko Kijevo centre
į akciją kandidatui į Ukrainos
prezidentus Viktorui
Juščenkai paremti
EPA-ELTA nuotrauka

Pastarųjų mėnesių įvykiai buvusios SSRS respublikose sukelia daug prieštaringų minčių. Vieni valdžios pokyčius NVS šalyse sieja su tų tautų mėginimu išsivaduoti iš to pačio sovietinio vyresniojo brolio įtakos. Kiti, priešingai, teigia, kad šiuo metu kaip tik prasidėjo aktyvaus rusiškojo revanšo periodas ir rodo į žmogų, sėdintį Rusijos vadovo krėsle.

Kiek pagrįsti šie nuogąstavimai? Juk iš pirmo žvilgsnio matome lyg ir prorusiškų režimų ir lyderių atsitraukimą net keliuose posovietiniuose regionuose. Gruzinai dar užpernai išvijo į pensiją senąjį kompartijos veteraną E.Ševardnadzę, pakeitusi jį jaunu ir energingu vadovu, nevengiančiu provakarietiškų pareiškimų. Pagaliau nustebino ir ukrainiečiai, savo aktyviais protestais privertę pakartoti prezidento rinkimų antrąjį ratą. Kad ir kiek stengėsi valdžios vyrų remiamas premjeras V.Janukovičius, net ir prie sukčiavimų įpratusių žmonių kantrybė trūko. Matyt, melas jau buvo peržengęs visas įsivaizduojamas ribas.

Apie Ukrainos fenomeną bus dar daug kalbama. Bet dabar, kai atviros konfrontacijos fazė jau pasibaigė, o šalis įžengė į numanomą ryžtingų reformų erą, galima vertinti šiuos įvykius visiškai kitaip. Apie šios krizės priežastis ir galimą problemų sprendimą manome turį teisę kalbėti ramiai ir be jokių emocijų. Todėl pamėginkime atsakyti į keletą klausimų – kas gi ta Ukraina ir kodėl tokia spontaniška protestų banga, primenanti mūsų „dainuojančią“ revoliuciją prieš penkiolika metų, kilo kaip tik šitoje didžiulėje ir turtingoje šalyje? Kas gi atsitiko?

Daugelis ekspertų pagrįstai kalba apie šios didžiulės šalies (plotu ir gyventojų skaičiumi beveik prilygstančios Prancūzijai) kultūrinį ir politinį dvilypumą. Aiškinama, kad yra Rytų ir Vakarų Ukraina, kurias beveik tiksliai dalija rytinė XVI a. pabaigos– XVII amžiaus Žečpospolitos siena. Tada neva Rytų Ukraina priskirtina Rusijos, t.y. rytietiškos despotijos įtakai, o šalies Vakarai visada buvo vakarietiškos, t.y. demokratinės tradicijos nešėjai. Ką atseit įrodė ir prezidento rinkimų rezultatai.

Ši schema tik iš dalies teisinga. Be Rytų Ukrainos, dar yra ir pietinės jos sritys, balsuojančios panašiai kaip ir rytiečiai. Čia tenka kalbėti ne apie kažkokią ilgalaikę Rusijos įtaką (ji ten pasirodė tik pačioje XVIII a. pabaigoje), o apie totorišką ir turkišką paveldą. Tiesa, vienu aspektu jis panašus į rytinę Ukrainos dalį – tai despotijų įtaka. Juk ir tuometė Rusija, ir Turkija tokio dalyko, kaip demokratija, nežinojo.

Visai kas kita su Ukrainos centru ir vakarais. Lietuvos-Lenkijos valstybė nuo seno garsėjo savo bajoriškąja demokratija, kuri stipriai veikė ir jos pakraščių gyventojų gyvenimo eigą bei būdą. Jei LDK laikais ukrainiečių diduomenė dar nebuvo stipriai veikiama lenkų įtakos, tai po to, kai 1569 metais Liublino unijos metu Lenkija atėmė šias teritorijas iš savo sąjungininkės – LDK, lenkiško modelio bajorijos mąstysenos įtaka tapo lemiama ir Ukrainai. Unikalia šios ideologijos išraiška tapo valdančiojo luomo – bajorų laisvių ir teisių sureikšminimas. Bajorai jautėsi tikraisiais šios valstybės šeimininkais. Nesvarbu, kad mes žinome, kuo baigėsi tokia „bajoriškoji demokratija“: Lietuvos-Lenkijos valstybė po kiek laiko paniro į anarchiją ir žlugo po agresyvių (ir, sakytume, visai nedemokratiškų) kaimynų sandorių, buvo išdraskyta ir atiteko trims valstybėms. Svarbu tai, kad vakarinių dabartinės Ukrainos dalių gyventojai – bajorai gyveno visai kitokiame pasaulyje. Ir tai paliko žymę ukrainiečių charakteryje. Kol rytinėje krašto dalyje maišėsi didelės kolonistų masės ir beveik išsitrynė riba tarp rusų ir ukrainiečių, tai Vakaruose net ir po prijungimo prie Austrijos-Vengrijos išliko stiprūs tautinio savitumo daigai, kurių nepajėgė užgožti nei Austrijos vokiečių, nei vengrų, nei lenkų kultūrinės įtakos.

Svarbų vaidmenį čia suvaidino ir tas banalus faktas, kad iki pat 1939 metų dalis Vakarų Ukrainos su Lvovu niekada nepriklausė Rusijai, taigi ir rusifikacija čia nebuvo taip toli pažengusi kaip kitur. Neužmirškime ir konfesinių skirtumų. Jei katalikai Ukrainoje visada buvo nežymi mažuma, tai vakarinėje jos dalyje iki pat 1946 metų veikė ir buvo įtakingiausia Unitų (graikų katalikų) Bažnyčia, kurią carai anksčiau užgrobtose Žečpospolitos žemėse „sujungė“ su valstybine Stačiatikių Bažnyčia dar 1839 metais.

Štai iš tokio konfesijų ir tradicijų mišinio ir susiformavo dabartinė Ukraina. Beje, prof. E.Gudavičius teigia, kad daugiausia prie ukrainiečių (ir baltarusių) tautų susikūrimo prisidėjome mes, lietuviai. Tiksliau sakant, ne mes, o mūsų didieji kunigaikščiai, atkovoję šias žemes po totorių pogromo ir taip davę pradžią ukrainiečių tautos savitumo formavimuisi. Turbūt tai ir tiesa, nes ukrainiečiai ir šiandien teigia, kad tarp daugelio jų užkariautojų „lietuviai yra buvę patys geriausi“. Panašius teiginius ne kartą teko girdėti Sovietų Sąjungos griūties ir tautų atbudimo laikotarpiu.

Tyrinėtojai pabrėžia ir kazokų vaidmenį ukrainiečių nacijos formavimuisi. Tiesa, daugelis jų bando įrodinėti, kad kazokai yra ištikimi rusiškojo imperializmo tarnai, visada buvę carizmo vėzdu. Tai nėra visiška tiesa. Istorijos paradoksas yra tas, kad kazokai savo organizacija ir gyvenimo būdu buvo ne rytietiško despotizmo, o vakarietiškos, bajoriškos demokratijos atspindys, perkeltas į asmeniškai laisvų karių-plėšikų lygmenį. Tegul broliai ukrainiečiai neįsižeidžia, juolab kad pasaulyje yra ir daugiau tautų, kurių branduolys susiformavo panašiu pagrindu (pvz., anglakalbiai Australijos gyventojai, kurių pirmieji buvo metropolijos kaliniai ir jų palikuonys). Bėda buvo ta, kad kazokai, gyvenę krikščioniškojo pasaulio paribyje, kai už Zaporožės buvo tik musulmonai totoriai, jautėsi atstumti. Bajoriškoji Lietuvos-Lenkijos valstybė jų paprasčiausiai prisibijojo, nes jie sudarė nemenką karinę jėgą. Tai skamba kaip kvailiausias paradoksas, tačiau Žečpospolita nepanoro įpilietinti gana solidžios beveik nemokamų karių armijos, o pati pastoviai dusdavo po nepakeliama samdytinės armijos išlaikymo našta arba kaudavosi nelabai drausmingomis bajorų šauktinių pajėgomis. Ir žymusis XVII amžiaus kazokų maištas, ir po jo sekęs „savanoriškas“ Ukrainos prisijungimas prie Rusijos įvyko ne dėl kokio nors tautinio artumo su Rytų kaimynu, o dėl konfesinių dalykų. Bet net ir tada Maskvos caras nedrįso iš karto pulti į pagalbą savo bendratikiams – jis išlaukė, kol ilgametis vidaus karas išvargins ir LDK, ir Lenkiją. Ir tik tada „išvaduotojų“ armijos užplūdo mūsų valstybę.

Kazokų tikrai negalima kaltinti piktybiška savo tėvynės Lietuvos-Lenkijos valstybės išdavyste. Jie paprasčiausiai ieškojo savo vietos po saule. Tad nenuostabu, kad jie ilgai blaškėsi tarp trijų ugnių – tarp Rusijos, Žečpospolitos ir Turkijos, vis siūlydami savo paslaugas kiekvienai iš jų, o po to vėl keisdami savo šeimininką. Net kai jie galutinai atiteko Rusijos imperijai, carinei valdžiai dar ilgai teko kęsti gana savarankišką ir atkaklų kazokų būdą ir net suteikti jiems daugelį laisvių, kurių niekada nepatyrė paprasti rusai. Tiesa, sunaikinus Lietuvos-Lenkijos valstybę ir išstūmus iš šiaurinio pajuodjūrio Turkiją, poreikis vaidinti demokratiją dingo. Dauguma kazokų tada buvo iškelti į Šiaurės Kaukazą ir kitas Rusijos imperijos pakraščių sritis, kur iš tikrųjų tapo uoliais carizmo ir rusiškojo imperializmo gynėjais. Tai mena ir ukrainiečių kalbininkai, etninę ukrainiečių ribą išvesdami net iki Kubanės, žymiai ryčiau dabartinės Ukrainos sienos.

Kazokai buvo žmonės, kuriuos paprasčiausiai apgavo. Žmonės, norėję pagarbos ir laisvių, galų gale atsidūrė žymiai bjauresnėje carinės patvaldystės vergovėje.

* * *

Kur link sukame? Šiandieninis ukrainiečių džiaugsmas, nusikračius visiems įgrisusio ir Maskvos atvirai remiamo kandidato, mums yra labai suprantamas. Kažką panašaus ir mums teko išgyventi. Ne veltui vienas įkyrus TV žurnalistas su šleikščiai saldžia šypsena vis lindo prie Vilnių aplankiusios Eurovizijos laimėtojos Ruslanos – ar nebus taip, kaip atsitiko pas mus, kai džiugią pergalės euforiją 1991 metais labai greitai pakeitė didžiulis nusivylimas ir neviltis, kurių suklestėjimą matome šiandien? Ar sveikinimai nugalėtojams nevirs prakeiksmais jų adresu, kaip atsitiko Lietuvoje?

Klausimai labai teisingi. Toks liūdnai tradicinis šiam regionui įvykių posūkis yra realus. Visų pirma negalima tikėtis staigaus žmonių gerovės išaugimo. Antra, skeptiškesni įvykių vertintojai jau dabar įspėja, kad naujasis jų prezidentas – visai ne rezistentas ar patriotas, o kilęs iš to paties korumpuoto elito, kadaise kartu su dabartiniais savo oponentais dirbęs aukštuose valdžios postuose. Ciniškiausi ekspertai iš viso nekalba apie kažkokią demokratų pergalę prieš rusų remiamus autokratus, o tik apie vienos verslo grupuotės pergalę prieš kitą panašią grupuotę. Trečia, kalbėti apie ryžtingą Ukrainos nusisukimą nuo Rusijos neverta. Pasvarstykime patys – šalių ūkiai glaudžiai susiję, daug istorinių ir kultūrinių sentimentų. Pagaliau ir daugelis Rusijos energijos išteklių vamzdynų eina per Ukrainos teritoriją. O kur dar Rusijos Juodosios jūros laivynas, kurio didžioji dalis sutelkta Kryme, Ukrainos teritorijoje? Kur dings ukrainiečiai be rusiškų dujų ir naftos, ką darys rusai, neturėdami tų pačių energijos šaltinių tranzito teisės į Vakarų Europą?

Yra ir ketvirtas argumentas, galintis nubraukti išorinių Ukrainos įvykių reikšmę. Nors Rusija ir netikėtai atvirai parėmė V.Juščenkos konkurentą, kuris pralaimėjo, tai toli gražu nereiškia, kad pralaimėtas visas užkulisinis karas dėl įtakos sferų. Baltijos valstybėse, ypač Lietuvoje, Rusija turi puikų pavyzdį, kaip, be tiesioginio politinio spaudimo, galima daryti įtaką politiniams procesams per įvairių strateginių ūkio subjektų perėmimą ar per užsakytas propagandines kampanijas žiniasklaidoje ir kitokius psichologinius triukus. Jei tokie metodai veikia Lietuvoje, kodėl jų nepabandyti įgyvendinti ir kitur? Juk V.Putino profesija – žvalgybininkas, todėl jau ką, bet netiesioginio poveikio priemones jis tikrai išmano. Visai nebūtina nuodyti oponento, jį galima nupirkti arba paprasčiausiai sukompromituoti. Nepamirškime ir tai, kad Rusijos vadovas atvirai apgailestauja dėl SSRS suirimo ir net žada ją atkurti. Neaišku tik, kaip tai bus įgyvendinta, bet pasikeitęs Rusijos tonas užsienio reikalų klausimais rodo pagrindinę tokių pastangų kryptį – SSRS analogui atkurti – nors gal kiek kita forma, bet tai nekeičia reikalo esmės – bus panaudotos visos įmanomos priemonės, kokias tik turi Rusija. Ir jei karinio spaudimo kaimynams galimybė šiandien dar menkai tikėtina (ne todėl, kad ji neįmanoma, o vien dėl Rusijos ekonominio silpnumo), tai ir be jos dar lieka daugybė įvairiausių politinio spaudimo formų. Kai kurias iš jų mes šiandien jau matome – tai begėdiškas istorijos perrašinėjimas, komunizmo nusikaltimų nepripažinimas, nenoras pripažinti savo grobikišką politiką Baltijos valstybių atžvilgiu ir daug kitokių šantažo ir gąsdinimo formų. Jau vien ko vertas bandymas reabilituoti J.Staliną, pridengus tai pergalės prieš hitlerinę Vokietiją jubiliejumi.

* * *

Ukrainiečių ryžtas kelia mums susižavėjimą ir pagarbą. Tik ar nepasikartos sena istorija apie kažkieno apgautus kazokus? Būtų labai negerai…

Ir vis dėlto ukrainiečių patirtis negali būti tik kažkoks paprastas mūsų Sąjūdžio laikų euforijos ir po to vykusios ir tebesitęsiančios pokomunistinės nomenklatūros valdžios restauracijos bei jos įžūlaus siautėjimo pakartojimas. Istorija nepasikartoja, o jei taip ir atsitinka, tas atkartojimas dažnai pavirsta grotesku. Ukrainiečiai keturiolika metų po savo nepriklausomybės atgavimo kentė tų pačių kompartijos bosų savivalę. Ukrainoje nebuvo netgi formalios valdžių kaitos, kaip atsitiko pas mus: jos vakarykščiai komunistai paprasčiausiai akimirksniu tapo patriotais.

Ar to nebuvo ir Lietuvoje? Buvo, bet mums prireikė keliolikos metų, kad valdžią atgavęs KGB rezervas įsidrąsintų ir vėl nebaudžiamai tyčiotųsi iš mūsų visų. Ukrainoje tos pačios organizacijos rezervas net ir formaliai niekur nebuvo dingęs. Tik lemiamu momentu jie neišdrįso panaudoti jėgos prieš paprastus žmones, kuriems nusibodo vegetavimas skurde. Jų kantrybė trūko. Net jeigu įvykiai vystytųsi pagal standartinį lietuviškąjį scenarijų, ukrainiečiai jau yra susipažinę su liūdna prichvatizacijos epocha ir kitomis laukinio kapitalizmo grimasomis. Gal bus reiklesni savo valdžiai? Gal neturės tiek rožinių iliuzijų, kiek jų turėjome mes?

Vienas kovos dėl valdžios etapas Ukrainoje pasibaigė. Ukrainiečiai, nors ir gyvenantys žymiai sunkiau negu mes, yra nepraradę savo optimizmo ir tikėjimo rytdiena. Jie dar tiki, kad gali spręsti savo likimą patys.

Koks kontrastas, palyginti su mumis, viskuo nusivylusiais ir niekuo jau nebetikinčiais lietuviais!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija