Pokyčiai neišvengiami
Ne taip seniai, pirmosios Rusijos prezidento V.Putino
kadencijos metu, JAV prezidentas Džordžas Bušas pareiškė, jog pažvelgęs
į Vladimiro Putino sielą išvydo draugą. Aišku, tada Dž.Bušas
tikėjosi sulaukti V.Putino paramos konflikte dėl Irako ir kovoje
su tarptautiniu terorizmu. Netgi užmerkė akis į draugo Vladimiro
veiksmus Čečėnijoje. Dabar akivaizdu, kad Baltųjų rūmų šeimininkas,
pažvelgęs į Putino sielą, pamatė joje tai, ką norėjo pamatyti.
Po B.Jelcino šeimos dvaro vykdytų reformų žlugimo JAV tikėjosi,
jog V.Putinas sugebės iš esmės reformuoti Rusiją ir priartinti ją
prie demokratinio pasaulio, įves rinkos ekonomiką bei vakarietišką
prognozuojamą politiką. Deja, Vašingtonui teko skaudžiai nusivilti
ir palaidoti tokias viltis. Prie šių vilčių žlugimo labai prisidėjo
neseni įvykiai Ukrainoje. Vašingtonas nedviprasmiškai įvertino V.Putino
ir jo politinių technologų veiksmus Ukrainoje, kaip siekį sustiprinti
politinę ir ekonominę įtaką ne tik Ukrainoje, bet ir visoje posovietinėje
erdvėje. O rinkimų rezultatai, labai nuvylę Kremlių, suteikė V.Putinui
galimybę dar labiau atsiriboti nuo Vakarų įtakos. Ir ne tiktai stiprinant
Rusijoje autoritarinį režimą. Iš tiesų V.Putinas vykdo ne vien tiktai
savo asmeninius planus, bet svarbiausia, jog jiems labai pritaria
didžioji rusų visuomenės dalis, kuriai tradicinis imperinis mąstymas
ir antiamerikietiškos nuostatos tiesiog įsismelkusios į jos sąmonę.
Tai yra labai grėsmingas faktas, ir Vašingtonas ima suprasti, jog
Maskva tvirtai pasuko imperiniu keliu.
Pasak amerikiečių politologo Todo Lefko, tie,
kurie tikėjosi, kad nesėkmė Ukrainoje privers Kremlių irgi imtis
demokratinių procesų, labai apsiriko. V.Juščenkos išrinkimas prezidentu
tik dar labiau sukėlė agresyvaus patriotizmo ir antiamerikietiškumo
bangą. Be paliovos skelbiama, kad V.Juščenka Ukrainoje laimėjo rinkimus
tiktai amerikiečių pinigų pagalba. Tam pasitelkiami netgi Vakarų
politikos specialistai ir profesoriai. Pavyzdžiui, Londono laikraštyje
Gardian buvo paskelbtas Oksfordo universiteto profesoriaus Marko
Almondo, dėstančio šiuolaikinę istoriją, straipsnis, kuriame rašoma,
kad amerikiečių Nacionalinis fondas už demokratiją finansavo ir
finansuoja ukrainiečių judėjimą Poka ir V.Juščenką remiančius
laikraščius, o to fondo direktorius Džeimsas Vulsis prieš dešimtmetį
buvo JAV Centrinės žvalgybos valdybos šefu. Tačiau Rusijos žiniasklaida,
pasigriebusi tokias kai kurių Vakarų spaudos organų sensacijas,
nieko nesako, kad V.Putinas į savo kandidatą V.Janukovičių investavo
pusantro milijardo dolerių. Vien tiktai Ukrainos teisėjų mokymams
buvo išmesta 400 tūkst. dolerių. Tiesa, iš tų mokymų nieko neišėjo.
Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kurie buvo įtraukti į tuos mokymus,
vis dėlto pripažino antrojo prezidento rinkimų rato rezultatus suklastotais
ir falsifikuotais. Taip pat atmetė V.Janukovičiaus 600 tomų (!)
skundą, reikalaujantį anuliuoti rinkimų rezultatus ir surengti naują
balsavimą.
Taigi įvykiai Gruzijoje, Ukrainoje, grubus Maskvos
kišimasis į kaimynų reikalus, paminklų didžiausiam pasaulio piktadariui
Stalinui statymas, naujos ginkluotės kūrimas ir jėgos demonstravimas
neabejotinai pakeis JAV prezidento Dž.Bušo politiką Rusijos atžvilgiu
jo antrosios kadencijos metu. Tuo labiau kad vis daugiau JAV Kongreso
ir Senato narių nepaliauja piktintis paskutiniųjų demokratijos likučių
užgniaužimu Rusijoje ir ragina JAV prezidentą baigti užsitęsusį
flirtą su Kremliumi. Pats Baltųjų rūmų šeimininkas kol kas ryžtingesnių
žingsnių dar nesiima. Pavyzdžiui, įvertindamas 2004 metų JAV politikos
rezultatus, Dž. Bušas paminėjo, kad geri asmeniniai santykiai su
V.Putinu ir šiais metais bus vienu iš jo užsienio politikos prioritetų.
Tai, kad Vašingtono politika keisis, pirmiausia
rodo Dž.Bušo patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Kondolizos
Rais paskyrimas valstybės sekretore. Pastaroji kairiųjų liberalų
sluoksniuose netgi vadinama vanage, skirtingai nuo buvusio valstybės
sekretoriaus Kolino Pauelo, laikomo balandžiu. Kas ne kas, o K.Rais
puikiai išmano Maskvos politikos labirintus, nuo jaunumės labai
domėjosi Sovietų Sąjungos ir Rusijos reikalais, puikiai moka rusų
kalbą. Tiesa, be Rusijos, naujosios JAV valstybės sekretorės laukia
neišvengiamas kitų ne mažiau svarbių problemų sprendimas. Ji jau
pareiškė, kad vienas svarbiausių uždavinių bus JAV ir jos sąjungininkų
Europoje santykių pagerinimas. Tie santykiai, ypač su Vokietija
ir Prancūzija pablogėjo ne tiek dėl Irako problemos, kiek dėl Berlyno
ir Paryžiaus nepamatuotų ambicijų tapti senojo žemyno lyderiais,
JAV vaidmens apribojimo Šiaurės Atlanto aljanse.
Aišku, sprendžiant iš JAV prezidento DŽ.Bušo kalbos
antrosios inauguracijos iškilmėse,Vašingtonas dideliu optimizmu
netrykšta. Dž.Bušas ir naujoji valstybės sekretorė puikiai supranta,
jog labai pavojingai įklimpo Irako įvykiuose, ir tai klampynei galo
nematyti. Vargu ar teroristų savižudžių išpuoliai bent jau sumažės,
jeigu ir įvyktų visuotiniai rinkimai Irake šio mėnesio pabaigoje.
Gali atsitikti kaip tik atvirkščiai. Žinoma, antrosios kadencijos
metu Dž.Bušas elgsis žymiai ryžtingiau. Tuo neabejoja net jo didžiausi
kritikai Europoje ir Amerikoje. Aišku, vienas pagrindinių klausimų
- ką daryti su Rusija, kuri vis labiau provokuoja šaltąjį karą.
Apskritai antrosios JAV prezidento Dž.Bušo inauguracijos
iškilmės vyko gana pompastiškai, bet visi pripažįsta, kad jos vyko
ir amerikiečių visuomenės susiskaldymo sąlygomis. Dž.Bušą dabar
remia tik pusė žmonių, kurie jį rėmė po tragiškosios rugsėjo 11-osios.
Tačiau nors ir nelaukiama didelių politikos pakitimų, bet neabejojama,
kad Dž. Bušui bus daugiau atrištos rankos pernelyg nesidairant į
savo politinius priešininkus. Bet svarbiausia yra tai, kad ir pats
Baltųjų rūmų šeimininkas jau nebežiūrės į Rusiją ir bičiulį Vladimirą
taip, kaip tai darė anksčiau. Tuo labiau kad pati Maskva rengiasi
gana rimtai konfrontacijai su Vašingtonu.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|