Maskvos ultimatumas ir... krakmolas
Vilius BRAŽĖNAS
Ateityje Lietuvos mokyklose istorijos pamokose
gal bus kalbama apie du Maskvos ultimatumus Lietuvai: vieną, Lietuvai
duotą komunistinės, kitą kagėbistinės Vyriausybės. Politologai,
politikai ir žurnalistai diskutuos apie tai, ką lėmė ar nelėmė vieno
kraujo lašo stoka pirmajame ir ką lėmė ar nelėmė krakmolo stoka
ar perteklius antrajame ultimatume. Istorikai tikriausiai nurodys,
jog gavus pirmąjį ultimatumą net Lietuvos Vyriausybė neturėjo pakankamai
laiko gerai pasverti vieno ar kito jos nuosprendžio pasekmių globalinėje
arenoje ir tautos išlikimui bei valstybės istorijai.
Kadangi antrasis Maskvos ultimatumas yra tęstinis,
ir Vyriausybė, ir politologai, ir žurnalistai, ir šiaip piliečiai
turi net nuo dabar, nuo 2005 metų pradžios, pakankamai laiko klausimą
apsvarstyti iki ultimatumo vykdymo datos iki 2005 m. gegužės 9
d. Ultimatumas gan aiškus: buvusiems sovietų okupuotiems kraštams
pripažinti, kad jie Antrojo pasaulinio karo metais ir jo pabaigoje
nebuvo okupuoti, o tik pakartotinai išvaduoti nuo vienokio ar kitokio
fašizmo. Tos valstybės privalo atsiųsti savo atstovus į Maskvą padėkoti
už išvadavimus ir gegužės 9 dieną drauge su naujais Rytų chanais
švęsti pergalės prieš fašizmą 60 metų jubiliejų. Taip būtų patvirtinta,
kad jų nepriklausomybės yra neteisėtos, ir nedėkingumo už išvadavimus
bei socialistines statybas jų kraštuose apraiška. Antraip kas
nors bus padaryta. Kas nors atsitiks.
Kadangi tą ultimatumą žiniasklaida jau pradėjo
svarstyti, neatsakinga būtų tylėti viešai svarstant šį klausimą.
Ypač pastebėjus, jog neteko girdėti, kad šiuo opiu valstybiniu klausimu
būtų buvę pranešimų ar debatų Seime, kad būtų buvęs sušauktas senos
ar naujos Vyriausybės posėdis, kad Prezidentas būtų sukvietęs pasitarti
aukščiausius valdžios šulus ar pareikalavęs šios srities žinovų
patarimo.
Tad grįžkime prie Maskvos vartojamų terminų, kaip
kad pergalė prieš fašizmą. Maskva giriasi kovojusi (veik viena
pati) su nacių Vokietija, taigi ir su fašizmu. Tačiau iš tikrųjų
tai buvo dviejų totalitarinių socialistinių kraštų grumtynės. Sovietinių
Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Nacionalinės Socialistinės
Darbo Partijos valdomo Trečiojo reicho. Vokietija buvo fašistinė,
tuo pat pagrindu buvo fašistinė ir Rusija. Net fašizmo termino
kūrėjas Musolinis į valdžią atėjo iš socialistų laikraščio redaktoriaus
kėdės. Vokiečiai viską vokietino, rusai rusino: kalbėk žmonių
kalba rusiškai. Tad mums nereikia dalyvauti tokioje šventėje
Maskvoje. Praverstų iš anksto priminti pasauliui, ypač per gerą
algą gaunančius mūsų parlamentarus Briuselyje, kad į karą su fašizmu
sovietai įsivėlė tik tada, kai jos fašistinis sąjungininkas, pasirašęs
Molotovo-Ribentropo sąmokslo karui pradėti aktą, užpuolė savo sąjungininką
Sovietų Sąjungą. Vienas socialistas fašistas prieš kitą tokį.
Tai dar vienas baslys skersai kelio į Maskvą.
Tačiau svarbiausia užtvara skersai to kelio yra
tūkstančiai partizanų, politinių kalinių, rezistentų ir gulago aukų
kapų. Jos peržengti neįmanoma nenuverčiant tūkstančių paminklų,
kryžių ir kryželių ir nesutrypiant kapų kauburėlių Lietuvos pievų
gėlynuose, girių medžių paunksmėse, Sibiro amžino įšalo žemėje.
Ar ne svarbi užtvara partizanų, Lietuvos vietinės
rinktinės, Tėvynės apsaugos rinktinės, Lietuvos Katalikų Bažnyčios
kronikos, pogrindžio spaudos darbuotojų, 1941 metų ir gulago sukilimų,
Seimo, Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto gynėjų aukoms? Bet kokia
Lietuvos Vyriausybė neturi teisės paneigti laisvės ir tiesos ir
nusilenkti naujiems Maskvos pakalikams. Už ką lenktis? Gal už dešros
rinką, už dujų toną, už naftos statinę ir už kairiažandžių pagiriančią
šypseną Maskvoje ir Briuselyje? Iš ten ką tik atėjo nepritarimo
garsai net dėl Lietuvos ir Lenkijos kišimosi į Ukrainos krizę.
Būtų tragiška, jei šio ultimatumo atveju pasirodytų, jog net tarp
krašto vadovų esama tokių, kurie pažemintų tokia brangia kančios
ir kraujo kaina atgautą nepriklausomybę matuodami laisvės meilę
dujų ir elektros skaitikliais ar benzino litrais. Vienoje televizijos
laidoje Spaudos klubas buvo lyg ir svarstomas gegužės 9 dienos
ultimatumo klausimas. Ten kalbėjo tiek drebučiais virtusių minkštų
stuburų, kad galima būtų buvę iš to pagaminti mišrios lietuviškos-lenkiškos-rusiškos
(pagal dalyvius) šaltienos puodą, žinoma, su raudonų pipirų prieskoniu.
Tik Rasa Juknevičienė, turinti vieną iš standžiausių stuburų Seime,
aiškiausiai laikėsi Lietuvos Respublikos ir lietuvių tautos savigarbos
principo. Jinai nurodė paprasčiausią ir aiškiausią to klausimo sprendimą:
reikia tik tvirto mūsų vadovybės stuburo.
Yra įvairių politinių ir visuomeninių priemonių
vadų stuburui sutvirtinti. Jei jos neveiktų, tektų pasitelkti šeimininkių
metodus. Lietuvės šeimininkės iš seno žinojo, kas padeda sutvirtinti
minkštus ir liaunus dalykus: jos naudojo krakmolą. Jeigu pasirodytų,
kad šiandieninių Lietuvos Respublikos valdžios vadovų stuburai,
patekus Maskvos spindulių įtakon, yra per daug lankstūs ar liauni,
naudotina šeimininkių išmėginta priemonė krakmolas. Tikriausiai
atsiras organizacijų, kurios išgalės nupirkti keletą kilogramų krakmolo.
Bent po ketvirtį kilogramo skyrus Prezidentūrai ir Premjero bei
Seimo Pirmininko kabinetams, dar liktų jo pakankamai kai kurių dar
ne visai praskydusių partijų ir Seimo frakcijų vadovams ir Seimo
nariams. Nekenktų tai padaryti iš anksto.
Kokį puskilogramį vertėtų nunešti ir į Lenkijos
ambasadą. Atrodo, lenkai bando save ir kitus įtikinti, kad jie nebuvo
okupuoti. Raudonoji armija Lenkijoje gal tik poilsiavo. Lenkijos
nuosprendis, aišku, padėtų ar pakenktų Baltijos valstybėms. Tačiau
vargu ar ir Lenkijos vyriausybė gali užmiršti Katynę? Vargu ar gali
užmiršti, kad kai Raudonosios armijos priartėjimo paskatinti lenkai
sukilo prieš buvusius sovietų draugus nacius, Raudonoji armija poilsiavo
prie Vyslos, kol vokiečiai sunaikino lenkų tautos elitą, kaip rusai
tai padarė Katynėje. Vargu ar Lenkijos vadai turi teisę pamiršti,
kad Maskva įsmeigė į Lenkijos nugarą durtuvą, kai Berlyno kariai
pasiekė sumuštos Lenkijos pasidalijimo liniją rytuose.
Todėl turėtume lenkams patarti, kad jie daug pasiektų,
jei pergalės prieš fašizmą jubiliejaus metu surengtų minėjimą
66 metų nuo pergalės parado (Brest Litovske) proga. Ten bendru
SS ir Raudonosios armijos dalinių paradu pro vokiečių ir rusų generolus
tribūnoje žygiavo Lenkijos nugalėtojai. Manytume, 66 metų šventė
pralenkia 60 metų jubiliejų.
Maskva neseniai padarė klaidą atkreipdama viso
pasaulio dėmesį į SSRS imperializmą. Ta klaida buvo M.Gorbačiovo
atvykimas į Vilnių atkalbėti lietuvių nuo laisvės. Tada pasaulio
žiniasklaida nukreipė prožektorius į Vilnių ir į lietuvių laisvės
bylą. Dabar Maskva, iš anksto reklamuodama gegužės 9-ąją, duoda
bent jau Lietuvai, Latvijai ir Estijai progą pasinaudoti sukauptu
pasaulio dėmesiu. Savo nedalyvavimu Maskvos melo šventėje Baltijos
kraštai atkreiptų dėmesį į 15 metų ištęstą imperialistinį ultimatumą
Pabaltijo tautoms, nuolatinį jų terorizavimą, ypač veržimąsi į strategines
sritis ir pridengtus grasinimus.
Savo antruoju ultimatumu Maskva mums suteikia
gerą progą atlikti istorinį aktą ir iškelti viešumon gerų kaimyninių
santykių vienašališkumą.
© 2005 "XXI amžius"
|