Juodas Jaltos šešėlis

Petras KATINAS

Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas Jaltos konferencijoje, vykusioje prieš 60 metų

Kremliui pučiant didžiulį propagandinį balioną apie „didžiosios sovietinės liaudies didžiąją pergalę“ sutriuškinant hitlerinę Vokietiją, kažkodėl nekeliamas toks triukšmas dėl ne mažiau reikšmingo jubiliejaus – Jaltos konferencijos. Kaip žinoma, šioje konferencijoje, vykusioje prieš 60 metų, 1944 m. vasario 4-11 d., Sovietų Sąjungos „tautų tėvas ir mokytojas“ J.Stalinas, JAV prezidentas F.Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas V.Čerčilis bei šių šalių užsienio reikalų ministrai suderino karo su Vokietija baigiamojo etapo planus. Bet svarbiausia – F.Ruzveltas ir V.Čerčilis atidavė savo sąjungininkui Stalinui Baltijos valstybes ir vos ne pusę Europos. Taigi Jaltos konferencijoje ilgiems dešimtmečiams buvo nulemtas tų valstybių likimas. Tos sovietinės okupacijos metais buvo nužudyta ir ištremta nesuskaičiuojama daugybė Stalino okupuotų šalių žmonių, suluošinti jų gyvenimai, o tos okupacijos pasekmės jaučiamos iki šiol.

Kalbant apie Jaltos konferenciją ir didžiojo trejeto suokalbį, vertėtų tai vertinti daugiau kaip dvejeto – Stalino ir pasidavusio jo įtakai JAV prezidento F.Ruzvelto – suokalbį. Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis, nors ir pasirašęs po šio sandėrio dokumentais, neturėjo kur trauktis. Mat frontuose dominavo Sovietų Sąjunga ir JAV, todėl V.Čerčilio pastangos išgelbėti nuo bolševikinės okupacijos bent dalį Europos davė labai mažai vaisių. Tiesa, V.Čerčiliui pavyko išgelbėti nuo komunistinio košmaro Graikiją, kur vietiniai komunistai rengėsi paimti valdžią. Tik V.Čerčilio ryžtingumo dėka 1944 metų gruodį, kai komunistai jau buvo užėmę Atėnus, į Graikiją buvo pasiųsta apie 60 tūkstančių britų karių, kurie ir išgelbėjo Graikiją nuo komunistų įsigalėjimo.

Be to, V.Čerčiliui labai rūpėjo Lenkijos reikalai. Jis visiškai pritarė Londono Lenkijos emigracinės vyriausybės nuostatai, kad Sovietų Sąjunga yra didžiausias Lenkijos priešas, netgi didesnis už ją okupavusią nacistinę Vokietiją. Tačiau Stalinas jau buvo sudaręs vadinamąjį Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komitetą su Rusijoje išaugintu bolševiku Boleslavu Bierutu priešakyje. Stalinas pakišo tą komitetą V.Čerčiliui, kai jis 1944 metų spalį apsilankė Maskvoje.

1945 metų Jaltos konferencijos nutarime buvo rašoma: „SSRS, Didžioji Britanija ir JAV yra pasiryžusios būsimuoju taikos laikotarpiu išlaikyti tą tikslų ir veiksmų vienybę, kuri dabartiniame kare padarė pergalę galimą ir neabejotiną. Tiktai toliau vykstant ir didėjant mūsų trijų šalių bendradarbiavimui bei savitarpio pagalbai gali būti įgyvendintas kilniausias žmonijos siekimas – tvirta ir ilga taika“. Tai, žinoma, buvo tuščia deklaracija. Stalinas jau buvo užgrobęs didžiules Rytų ir Vidurio Europos teritorijas ir apie taiką galvojo mažiausiai.

Įdomu, kad, vos mėnesiui praėjus po Jaltos konferencijos, 1945 metų kovą V.Čerčilis rašė, ką jis galvoja apie bendradarbiavimą karui baigiantis ir jam pasibaigus su Sovietų Sąjunga: „Pirma, Sovietų Rusija tapo mirtina grėsme laisvajam pasauliui; antra, reikia skubiai sudaryti naują frontą prieš jos veržlų žygiavimą; trečia, šis frontas Europoje turi eiti kuo toliau į Rytus; ketvirta, svarbiausias ir tikrasis Didžiosios Britanijos ir Amerikos kariuomenių tikslas – Berlynas; penkta, Čekoslovakijos išvadavimas ir Amerikos kariuomenės įžengimas į Prahą turi svarbią reikšmę; šešta, Vieną ir iš esmės visą Austriją turi valdyti Vakarų valstybės…“ Kiek vėliau, kai Vokietija jau buvo kapituliavusi, V.Čerčilis sakė, kad laisvajam pasauliui būtų katastrofa, jeigu JAV ir Didžioji Britanija tvirtai laikytųsi faktiškai Stalino padiktuotų Jaltos konferencijos nutarimų. V.Čerčilis, kaip parodė pokario istorija, buvo visiškai teisus, ir praėjo keli „šaltojo karo“ dešimtmečiai, kol, anot buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano, blogio imperija subyrėjo. Pasirodo, naivūs buvo kai kurie Vakarų politikai, kurie manė, jog ta imperija žlugo visiems laikams. Atsigavusi po šoko, ypač atėjus naujam „imperatoriui“ V.Putinui, Rusija vėl rodo savo nagus ir skelbia, kad visi Jaltos, Potsdamo susitarimai, užtvirtinę Maskvos viešpatavimą, pirmiausia Baltijos valstybėse, tebegalioja.

Tačiau grįžkime prie įvykių, vykusių prieš 60 metų. Šiemet sukanka dar vienas jubiliejus – SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencijos, vykusios jau nugalėtos Vokietijos teritorijoje, Potsdame, 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Joje irgi buvo tęsiamos Europos dalybos. Aišku, Maskvos naudai. Nes JAV tikėjosi Stalino paramos karui su Japonija užbaigti. Ir čia Stalinas išsireikalavo, kad Sovietų Sąjungai būtų perduota pietinė Sachalino dalis ir Kurilų salos. Tiesa, Stalinui Potsdame nepavyko gauti sutikimo apiplėšti visą Vokietiją. F.Ruzveltas ir V.Čerčilis atmetė milžiniškų reparacijų reikalavimus. Bet tai ir viskas.

Taigi V.Čerčilis labai greitai atsipeikėjo po Jaltoje įvykusios faktiškos Vašingtono ir Londono kapituliacijos ir 1946 m. kovo 5 d. Fultone, JAV, pasakytoje garsiojoje kalboje pareiškė, jog dabar pasauliui gresia tiesioginis ir tikras naujo pasaulinio karo pavojus, ir šios grėsmės priežastis yra Sovietų Sąjunga bei jos organizuotas tarptautinis komunistinis judėjimas. Bet jau buvo per vėlu: F.Ruzveltas su V.Čerčiliu, Jaltoje sutikę atiduoti „generalisimui“ Stalinui užgrobtas Europos teritorijas, daugiau kaip penkiems dešimtmečiams išbraukė jas iš pasaulio žemėlapio. Ne tik politinio, bet ir geografinio. Tai buvo ne tik politinio cinizmo, bet ir politinio naivumo viršūnė. Iki šiol dar aiškinama, kad F.Ruzveltas su V.Čerčiliu neturėjo kitos išeities, nes įsismaginęs Stalinas jų nesutikimo atveju būtų žygiavęs toliau ir užėmęs visą Europą. Todėl tokie deklaruoti svarbūs dalykai kaip tautų teisė į apsisprendimą, žmogaus teisės buvo pamiršti.

Prieš ketverius metus JAV prezidentas Džordžas Bušas Varšuvoje viešai pareiškė: „Daugiau jokių jaltų!“ Tai paguodžiantis pareiškimas. Tačiau matant, kas vyksta, didžiųjų Europos valstybių, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos nuolaidžiavimą Stalino įpėdiniui V.Putinui, taip pat jų antiamerikietišką poziciją, negalima atmesti tokio varianto. Tuo labiau žinant Europos priklausomybę nuo Rusijos energetinių resursų. Taigi tokia grėsmė išlieka, nes ekonominiai ir politiniai interesai dažnai užgožia moralinius. Ta proga vertėtų prisiminti, ką kalbėjo buvęs Jungtinių Tautų sekretorius, buvęs Libano užsienio reikalų ministras daktaras Š.Malikas dar 1960 metais: „Galbūt liūdniausias faktas Vakaruose yra pasitenkinimas savimi, savęs aukštinimas, ištižimas, apsnūdimas ir ryžto stoka, bendras nuosmukis, nekritiškas pasirengimas eiti į „taikingą koegzistenciją“. Paprasčiau tariant – ėjimas su velniu obuoliauti.

© 2005 "XXI amžius"