Komunizmas ir nacionalsocializmas: panašumai bei skirtumai

Ramūnas Labanauskas

Komunizmas ir nacionalsocializmas, dvi iš įtakingiausių XX amžiaus ideologijų, pateisinusios dešimčių milijonų žmonių žudymą, karus ir prievartą tautų ar socialinių grupių atžvilgiu, dar netapo vien politologijos ir istorijos vadovėlių aptariamomis temomis: juk praėjus daugiau kaip dešimt metų po komunistinės sistemos žlugimo vis dar lieka jų – vienos iš dviejų totalitarinius režimus pagrindžiusių ideologijų – sekėjų, beje, daugiausia tarp Vakarų intelektualų, tebeegzistuoja komunistiniai režimai Šiaurės Korėjoje ir Kuboje, daugelyje šalių veikia komunistų partijos, Rusijoje ir Baltarusijoje tebestovi paminklai Leninui. Be to, tiek Vokietijoje, tiek, kad ir kaip būtų keista, Rusijoje tebesama Hitlerio gerbėjų. Todėl artėjantis pergalės prieš nacionalsocialistinę Vokietiją 60-metis yra gera proga dar kartą pasiaiškinti šių ideologijų prigimtį ir jų gyvybingumo priežastis. Mums galėtų pagelbėti Aleno Besanēono knygos „Le malheur du siecle. Sur le communisme, le nazisme et l‘unicite de la Shoah“ antrojo skyriaus publikacija „Naujajame židinyje“ (2000 m., Nr.5.).

Knygos autorius A.Besanēonas ėmėsi aktualios ir drąsios temos – nacizmo ir komunizmo moralinio įvertinimo. Tačiau, nors „Naujajame židinyje“ publikuotoje knygos ištraukoje lyginamas nacizmo ir komunizmo moralės santykis su prigimtine (krikščioniškąja) morale, visgi akivaizdu, jog autorius siekia nuplėšti kaukę būtent nuo tariamo komunizmo moralumo ir humaniškumo. Neabejotina, kad pirmiausia A.Besanēono knyga skirta tradiciškai gan kairuoliškai nusiteikusiems prancūzų intelektualams, komunizmą pažįstantiems tik iš knygų ir nepajėgiantiems įsivaizduoti jo demoralizuojančios jėgos masto.

A.Besanēono knygos skyriaus struktūra gana paprasta: tekstas suskaidytas į keturias dalis. Nacizmas ir komunizmas analizuojami atskirai. Skyriaus pradžioje pristatomas nacizmo iracionalumas bei absurdiškumas, įvertinant jį kaip savotišką psichopatinį nukrypimą. Vėliau pereinama prie nacistinio gėrio (idealo) sampratos. Lygiai tokia pat schema pritaikoma ir komunizmo analizei. Pastebėtina, jog teksto proporcijos aiškiai paliudija autoriaus poziciją: komunizmas žmonijos istorijoje suvaidino žymiai reikšmingesnį vaidmenį nei nacizmas (totalitarinės ideologijos spaudimą išgyvenusios visuomenės moralinė degradacija iliustruojama būtent komunizmo pavyzdžiu).

Garbė autoriui, kad jis mechaniškai nesulygino nacizmo ir komunizmo žmonijai padarytos moralinės žalos, kaip tai buvo įprasta iki šiol, tačiau manytina, jog autorius, taikliai pastebėjęs, kad „ji (nacionalistinė ideologija) negali būti universalizuojama“, visai be reikalo sustoja ir net nebando iškelti savaime besiperšančio klausimo: ar apskritai nacizmą galima laikyti universalia globaline ideologija, savo pritaikomumu – būtent šiuo aspektu – lygiaverte komunizmui? Didesnė dalis istorikų neabejoja, jog nacistine ideologija pagrįstas Trečiojo Reicho režimas buvo totalitarinis, tačiau šiuo atveju turimas omenyje jos sugebėjimas konkuruoti su neabejotinai universalia komunizmo ideologija. Ir pats autorius pateikia labai iškalbingą Himlerio pasisakymą: „Visa tai, ką mes darome, turi būti pateisinta mūsų protėvių atžvilgiu. Jei nerasime šio moralinio ryšio (...), nesugebėsime nugalėti krikščionybės ir sukurti vokiško Reicho, kuris visai žemei bus palaima“. Tai neabejotinai programinis vieno iš Reicho vadų pareiškimas, nuolat pasikartojantis įvairiausiuose nacių dokumentuose. Argi šie Himlerio žodžiai nereiškia, kad nacizmas – tai tik beformio nacionalistinio emocionalumo suvaldymas, sustruktūrinimas? Nacių idealas – hierarchinė pasaulio (o galbūt ir arijų visuomenės – juk pats autorius teigia:„Visuomenėje taip pat bus atstatyta natūrali tvarka, pagal kurią viešpataus geriausieji, tvirčiausieji ...“) tvarka. Pasaulį valdys naujoji viešpačių klasė – tebūnie, galima sutikti su autoriumi, jog pirmenybę turės net ne vokiečiai, o skandinavai su olandais ir flamandais kaip rasiškai grynesni. Bet ką tie 15 ar 20 milijonų nevokiečių germanų šalia kokių 80 milijonų vokiečių keičia? Juk „viešpačių klasės“ pagrindą vis tiek sudarys vokiečiai, be to, „valdomųjų“ ir „valdančiųjų“ santykis taip pat praktiškai nepasikeis. Tiesa, apskritai labai abejotina, kad naciai pergalingo karo atveju būtų užleidę vadovaujančias pozicijas skandinavams ar būtų taikstęsi su tolesniu Britų imperijos egzistavimu. Kad ir kaip ten būtų, vis tiek dar lieka milijonai prancūzų, italų, ispanų, italų, Lotynų Amerikos gyventojų, kurie pagal savo rasines charakteristikas niekaip negalėjo pretenduoti į arijų statusą, ką jau kalbėti apie slavus, kurių skaičių Hitleris planavo gerokai sumažinti, o likusius paversti germanų vergais. Ar galėjo lenkas ar rusas nuoširdžiai priimti nacizmo „tikėjimą“, norėdamas išlaikyti savo tautinę tapatybę? Be to, naciai neturėjo aiškaus suvokimo, kaip jiems elgtis su savo geltonodžiais sąjungininkais japonais – pastarieji demonstravo tokias pat pretenzijas į išskirtinumą kaip ir vokiečiai. Taigi, paviršutiniškai žvelgiant, galima būtų manyti, jog nacizmas – tai ne kas kita, kaip vienos galingiausių pasaulio tautų globalinėms ambicijoms pateisinti sukurta doktrina. Faktiškai tai būtų tik viena iš globalinį mastą įgavusių nacionalistinių ideologijų, suteikiant jai istorinio būtinumo pobūdį ir uždedant mokslo etiketę. Ir todėl autoriaus siekis atriboti nacionalizmą nuo nacizmo, parodant pastarojo dirbtinumą, iš pirmo žvilgsnio būtų visiškai nepagrįstas. Tačiau žinant, kad nacionalsocializmo doktriną (pagal kurią vokiečiai, kaip rasiškai gryniausi iš arijų, turi imtis tikrosios civilizacijos ir kultūros, kurią beveik sunaikino „rasiškai nevisavertė“ žydų tauta, atkūrimo misijos) sukūrė nedidelė okultinėmis idėjomis persiėmusi grupuotė, dosniai finansuojama ir skatinama to meto pasaulio galingųjų už Vokietijos ribų, nacizmo ir vokiečių nacionalizmo santykis tampa nebe tokiu vienareikšmiu. Faktiškai „nacių sekta“, pasak autoriaus, pasinaudojo vokiečių nacionalizmu, primesdama jam kraštutines rasistines idėjas. Tačiau nacionalizmas, nebūdamas savaime suprantamu, būtinu istorinio proceso rezultatu, o tik dirbtine konstrukcija (t.y. jis tebuvo tam tikrų asmenų ir grupuočių propagandos padarinys), tapo vokiečių tautos savastimi. Todėl, nepaisant to, kad nacizmas, kaip kitos nacionalistinės ideologijos, nebuvo kolektyvinės kūrybos vaisius, jis visgi išreiškė bendrą vokiečių tautos nusiteikimą, t.y. viešpatavimo pasaulyje idėja logiškai iškilo iš vokiečių tautos išskirtinumo doktrinos, pangermanistų propaguotos jau nuo XIX a. pabaigos.

Todėl ir „galutinis žydų klausimo sprendimas“ (nors nesama jokių įrodymų, kad Hitleris būtų davęs įsakymą fiziškai sunaikinti žydus, dokumentais galima įrodyti tik Trečiojo Reicho vadovybės siekį iškelti žydus iš Europos) nėra beprotiškumo pasireiškimas, o logiška vokiečių tautos nacionalizmo (ne įgimto vokiečiams, bet tam tikrų grupuočių nuosekliai jiems įdiegto) išdava: negali vienu metu egzistuoti dvi išrinktosios tautos – viena iš jų turi būti pažeminta ar net žūti. Faktiškai, nacizmas turėtų būti analizuojamas nacionalistinių ideologijų fone (italų fašizmas – viena iš jų, be to, tai ir ispanų frankizmas, vengrų fašistinių bruožų turintis nacionalizmas ir daugelio kitų tautų nacionalistinės vizijos – nacizmas nuo jų skiriasi tik tuo, kad jis gana sėkmingai bandytas įgyvendinti), nepaisant to, kad ir patys nacizmo ideologai savo doktriną priešpriešino neabejotinai universaliam komunizmui.

Kelia abejonių A.Besanēono pastangos atriboti nacizmą ir komunizmą, kaip liguisto proto kūrybos vaisius, nuo ankstesnės filosofinės tradicijos, taip išgelbstint „dideles ir gilias idėjas“. Manyčiau, tokios pastangos nevaisingos.Ypač komunizmo atveju. Žmonijoje visada būta siekio sukurti idealią santvarką, vaizdžiai tariant, rojų žemėje. Sakykim, Platono valstybė galėtų būti laikoma puikiu Trečiojo Reicho (kaip ir stalininės imperijos) prototipu. Ir tai ne vienintelis idealios santvarkos projektas: prisiminkime Tomą Morą, Kampanelą ir daugelį kitų. Skirtumas galbūt tik tas, jog visi tie filosofai neturėjo valios, jėgų įgyvendinti tai, ko jie siekė. Antra vertus, jie, matyt, ir netikėjo, kad įmanoma pakeisti žmogaus prigimtį – tam trukdė suvokimas, jog žmogus nėra visiškai savarankiška būtybė – jos likimas priklauso nuo dievų ar Dievo. Tuo tarpu XIX amžiaus mokslas sukūrė iliuziją, jog žmogus visagalis. „Dievas mirė“, – sakė F.Nietsche. Žmogus nuo šiol laisvas kurti savo ateitį, jam nebetrukdo senosios, kaip tikėta, ne žmogaus kurtos moralės grandinės. Nuo šiol žmogus, kiekviena žmonių grupė (pavyzdžiui, tauta) gali kurti (o svarbiausia – bandyti įgyvendinti) savo politinius – moralinius modelius. XIX amžiuje daugelis tautų ir sukūrė savo mesianistines vizijas (anglai, prancūzai, rusai, lenkai, taip pat ir vokiečiai). Darvinizmas, panašiai kaip fizika ar chemija negyvajame pasaulyje, į darnią ir neva mokslinę sistemą sudėliojo įvairius gyvosios gamtos fenomenus, o pritaikius žmonijos istorijai jis virto rasizmo teorija. Tad štai Apšvietos pažangos idėja, Hegelio Pasaulinės Dvasios (istorijos) įsikūnijimo tautose idėja, nacionalizmo pliūpsnis ir atvedė į nacizmą, o socialinių dėsningumų paieškos – į K.Markso istorinį materializmą. Išvada viena: nacizmas ar komunizmas nuosekliai kyla iš tam tikrų mąstymo tendencijų, todėl jis nėra absurdiškas, tačiau pradėtas įgyvendinti jis išties atrodo absurdiškai.

A.Besanēonas tarp klasių ar rasių vykstančios dualistinės kovos idėją įvardija kaip beprotišką. Apibūdindamas leninizmą, jis sieja šią idėją su gnosticizmu: „Leninizmas dar aiškiau negu nacizmas paklūsta dviejų antagonistinių pradų ir trijų laikų gnostinei schemai“. Deja, tai ne vien gnostikų išradimas. Beprotišku reikėtų apšaukti ir Šventąjį Raštą, nes jame taip pat ryškiai išreikšta dviejų tikrųjų istorijos veikėjų – Dievo ir Šėtono kovos idėja. Gėrio ir blogio dichotomija akivaizdi bene kievienoje filosofinėje sistemoje (ir žmogaus mąstyme apskritai). Taigi nacizmas ir komunizmas šiuo požiūriu nieko naujo nepasiūlo. Tik, skirtingai nuo ankstesnės tradicijos, „blogiu“ įvardytos konkrečios žmonių grupės (žydai arba „išnaudotojų“ klasės). Beje, tyrinėtojai pastebi akivaizdžias krikščionybės ir komunizmo paraleles, leidžiančias pastarąjį laikyti savotiška antikrikščionybe (pirmykštė bendruomeninė santvarka – tai lyg rojaus atitikmuo, „išnaudotojiškos santvarkos“ – Dievo Karalystės palaipsnio plėtimosi, kovos tarp Gėrio ir Blogio laikotarpis, proletariatas, sugriaunantis paskutinę „išnaudotojišką santvarką“, – lyg ir kolektyvinis Mesijas). Vienaip ar kitaip, tos Biblijos paralelės tik dar kartą įrodo, jog nacizmas ir komunizmas neatsiejamai susiję su ankstesne filosofinės minties raida.

Panagrinėkime komunizmo santykį su prigimtine morale. Mūsų manymu, autorius nepagrįstai sutapatina ankstesnių filosofinių sistemų įstatymais įteisintą ir prigimtinę (krikščioniškąją) moralę. Juk ir praeityje išminčiai ne visada laikydavosi „sąžinės balso“ savyje, o įstatymais įteisinta moralė ne visada sutapo su tuo, ką autorius vadina „prigimtine morale“ (banalūs pavyzdžiai: Spartoje buvo žudomi neišsivystę vaikai – analogiška Trečiojo Reicho eutanazijos praktika, o Atėnuose – įteisintos savižudybės). Svarbiausia, kad A.Besanēonas suplaka į viena idealios komunistinės santvarkos ir pereinamojo laikotarpio moralę. Iš tiesų tai, ką jis visiškai teisėtai vadina nauja komunistine morale (nes ir patys komunistai neatsisako šios garbės), yra būtent to pereinamojo laikotarpio moralė, kuri, kaip autorius teisingai pastebėjo, naudojasi senosios moralės sąvokomis, nors jos turinys diametraliai priešingas tam, ką žmonijos dauguma laiko normaliu ir įprastu. Būtent šiai moralei tinka Stalino mėgtas posakis: „Mišką kerta – skiedros lekia“. Proletariato diktatūros moralė niekuo nesiskiria nuo nacistinės moralės, kuri vadovaujasi principu: tikslas pateisina priemones. Bet juk ne šioji moralė patraukė milijonus „neatidžių“ sielų. Juk komunizmo žadamas šviesus rytojus išties atrodo patraukliai: lygių žmonių visuomenė, jokio išnaudojimo, karo, patenkinami visi dvasiniai ir materialiniai poreikiai. Štai šią komunizmo idealo moralę vargu ar dera taip griežtai priešpriešinti su krikščioniškąja morale, kaip tai daro autorius. Tokioje visuomenėje, kokią savo vizijose tapė komunizmo ideologai, turbūt nebūtų jokio poreikio žudyti, vogti, meluoti, geisti svetimo turto ir pan. Sudėtingiau su paleistuvavimu, bet ir šiuo atveju galima prisiminti, jog Šventasis Raštas užsimena, kad danguje nebus nei vyro, nei žmonos. Žinoma, A.Besanēonas visiškai teisus, kai teigia, kad tas pereinamasis laikotarpis taip ilgai užsitęsė, jog pačios priemonės tam idealui pasiekti tapo tikslu, tačiau neužmirškime, kad komunistų veikimą motyvavo būtent tikėjimas šiuo idealu. Todėl, kol jie tikėjo komunizmo galimumu, jie ramia sąžine pateisino net ir masines žudynes. Tad autoriaus teiginys, kad „komunistinė etika jai (krikščioniškajai moralei) sąmoningai priešinasi“, ne taip lengvai įrodomas. Kaip ir kitas teiginys: „Tai, kas vadinasi žmogiškumu ir žmoniškumu, yra antžmogiškumas ir antžmoniškumas“.

Tokie tad būtų principiniai prieštaravimai autoriui. Dar norėtųsi pakomentuoti A.Besanēono „priekaištą“ partiniams aktyvistams dėl „fanatiško įsitraukimo į sistemą“.Viena, tai yra neišvengiama, besąlygiškai tikint vienos ar kitos idėjos teisingumu, o antra, galima būtų paklausti: o kuo iš esmės skirtųsi atsidavimas mėgstamam darbui ar šeimai nuo fanatizmo? Juk ir Jėzus kalbėjo: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“. Todėl tai greičiau panašu į kabinėjimąsi prie neesminių dalykų (analogiškai vertintini ir autoriaus priekaištai dėl sekimo vadais), be to, tai galima suprasti kaip kabinetinio veikėjo slaptą pavydą energingam, visa savo siela persiėmusiam kokia nors idėja žmogui.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad Dievo eliminavimas iš visuomenės sąmonės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, iš to kyląs moralinis reliatyvizmas (prigimtinė moralė be dieviškojo autoriteto nepatvari), įgimtas žmogaus troškimas gyventi laimingai čia, žemėje, ir mokslas, sudaręs iliuziją, jog žmogus gali ne tik užvaldyti žemę, bet ir pakeisti savo prigimtį, ir buvo tos nežmoniškos nacizmo ir komunizmo praktikos prielaidos.

Tačiau visgi nacizmas pasirodė esąs primityvesnis už komunizmą – laimė vokiečiams padarys laiminga ir visą žmoniją (galima, žinoma, įvesti pataisą – laimė arijams, bet tai mažai ką keičia). Net būtų įmanomas teiginys, kad nacizmą pagimdė vokiškasis egoizmas, tuo tarpu komunizmą - nuoširdus siekis išlaisvinti visą žmoniją. Prie šio teiginio gražiai derėtų autoriaus pastebėjimas dėl nacizmo emocionalumo, estetizmo, fizinės jėgos poetizavimo ir iracionalumo (tačiau veiksmai, kylantys iš šios ideologijos, visiškai racionalūs). Tai visiškai logiška – ir nacionalizme dominuoja jausmai.

Komunizmas ir nacionalizmas tebuvo žmogaus atsitolinimo nuo Dievo padarinys. Tad ir mums, gyvenantiems XXI amžiuje, jei norime išvengti praėjusio amžiaus baisybių su visais jo „izmais“, vienintelė išeitis - susigrąžinti tikėjimą į Dievą, į amžinosios išminties ir doros Šaltinį, ir glaustis prie Bažnyčios.

© 2005 "XXI amžius"