Apie skriaudas ir taiką

Žinome pasaulio vietas, kur priešiškumai yra dideli ir juos reikia šalinti. Ten neseniai vyko tarpusavio karai. Jie šiaip taip nurimo, bet pasiliko žmonių tarpusavio skriaudos. Karų pasekmės - nuoskaudos, nesantaika ir pasikartojantis smurtas.

Į Balkanus taiką atnešė NATO ir ES. Kroatijoje jau matyti rezultatai. Sunkiau sekasi Kosove, bet ten daug dirba NATO taikdariai. Apie tai kalbėjo Tėvynės sąjungos Partijos politikos komiteto posėdyje europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Taikai palankus ir būsimas ES plėtimasis, nors kyla sunkumų dėl Turkijos. Jeigu sėkmingai ir visoms pusėms naudingai būtų iš Pietų priartėta prie neramaus vargstančio Kaukazo, atsirastų galimybė ir ten atkurti taiką.

Yra ir senų karų, ir nuo seno likusių priešiškumų. Kartais buvę skriaudėjai imasi iniciatyvos šalinti priešiškumą – atsiprašo, atsilygina. Tai yra geras ir logiškas kelias, bet juo ne visada einama.

Kai skriaudėjai to imasi ne tinkamu būdu, bet savaip, išeina dar blogiau. Neseniai vienas iš skriaudėjų Maskva ėmėsi dar nebūtos iniciatyvos: pati skriaudusi, siūlo taikytis neatsiprašydama ir neatsilygindama. Tą ji pasiūlė Jungtinėms Tautoms, ir jos iniciatyva buvo palaikyta. Kadangi ne visų valstybių vadovai nori vykti į Maskvą gegužės 9-ąją švęsti Pergalės dienos, ji pasiūlė, o Jungtinės Tautos pritarė, kad gegužės 8 ir 9 dienos būtų švenčiamos kaip prisiminimo ir susitaikymo dienos. Taip pavadinus, blogai atrodys tie, kurie nenorės atvykti, neva jie nenori taikos. Tai pasityčiojimas iš nuskriaustųjų, ir toks yra iniciatyvos tikslas. „Viskas buvo seniai, - sakoma, - o dabar karo pabaigos dienos gali būti paskelbtos santaikos dienomis.“

Gražūs sumanymai ir pavadinimai slepia klastą, kuri kartais ir dar labiau būna pridengta. Jaunųjų konservatorių lygos leidinyje „Į dešinę“ (2004 12 11) išspausdintas rašinėlis „Vilnius – tolerantiškiausias miestas“. Ten rašoma, kaip jaunieji konservatoriai dalyvavo Tarptautinės tolerancijos dienos minėjime. Tokia diena minima nuo 1995-ųjų UNESCO iniciatyva. Bet kodėl Lietuvoje ją mini jaunieji? Gal todėl, kad jie neturi ko prisiminti, o gal tam, kad niekada nepanorėtų ko nors prisiminti? Vyresnieji turi ką prisiminti ir vertinti, ir panašus jų veiksmas būtų daug tyresnis. Jie nebūtų užmaršūs, nesulygintų gėrio ir blogio, bet sugebėtų įžvelgti bet kokį didelį gėrį, pergalintį patirtą blogį. Arba pasibaisėtų visiems gresiančiu pačiu didžiausiu blogiu.

Nesubrendusiam jaunimui dabar propaguojama nežinančiųjų tolerancija yra ir užmaršumas, ir gėrio su blogiu sulyginimas. Kai vien tik jaunimas mini tokią dieną, tai lengvai virsta netolerancija vyresnėms kartoms. Tai yra tolerancija nusikaltėliams ir nepakantumas savo vyresniesiems neva dėl jų netolerantiškumo. Panašūs sumanymai naudingi tik to panorus nuskriaustiesiems, ne skriaudėjams ar užmiršėliams.

Priešiškumų naikinimas gali būti reikalingas ir perspektyvus net tada, kai atsiprašymas, atsilyginimas neįmanomi. Manau, tokia padėtis yra Lietuvoje. Čia yra nuskriaustųjų ir juos skriaudusių jėgų. Skriaudėjai buvo laikinai pralaimėję. Jeigu pralaimėjimas būtų užtrukęs ilgiau, jie gal ir būtų ryžęsi geriems veiksmams. Bet pralaimėjimas neilgai truko, todėl tik vienas kitas spėjo atsiprašyti. Pralaimėjimo laikas baigėsi, nes jie buvo dosniai remiami iš užsienio ir viduje. Atrodytų, jau turi būti ramybė, nes skriaudėjai ilgam laimi, nuskriaustieji nutildomi. Bet esama padėtis netenkina ir skriaudėjų. Jie dar nesijaučia laimėję. Mat trumpam laimėjusieji padarė šį tą naudinga: jie spėjo oficialiai įtvirtinti teisingą požiūrį į Lietuvos istoriją. Skriaudėjams tas požiūris nepatinka, nes atskleidžiamas jų išdavikiškas arba bent negarbingas vaidmuo. Lietuvos garbės nešėjai - partizanai ir kiti kovotojai. Buvusiųjų širdyse liko nemalonus priekaištas; labai menkutis, bet taip atsirado priežastis nemylėti tėvynės, kuri juos traktuoja kaip negarbingus. Jiems kyla noras kovoti prieš savo tėvynę ir klastoti jos istoriją. Klastotėms dar šiaip taip pajėgiama pasipriešinti, bet vieną kartą jiems pasiseks, nes jie stiprūs pinigais ir vis dar užsienio remiami.

Keičiantis kartoms priešiškumas nenyksta, nes tėvai ir aplinka nuostatas perduoda vaikams. O reikėtų jį pašalinti, nes tas priešiškumas krypsta jau ne prieš žmones, o prieš tėvynę ir jos istoriją. Patys priešiškieji negali atsiprašydami pašalinti negerumo, nes tai būtų jų nusižeminimas ir pergalė prieš puikybę – tokios dorybės tikrai ne jiems būdingos. Jie nesieks dorybės tėvynės labui, nes jos nemyli. Ydingas ratas, koks dažnai būna ir esant fizinei negaliai: kol nemyli, negali siekti, o nesiekdamas negali pamilti. Nustoję sirgti ta baisia neapykantos liga, pradėtų gerbti tėvynę, tada patiktų ir jos istorija. Būtų pergalė, jeigu stribų vaikai ir vaikaičiai, buvę okupantų liokajai imtų didžiuotis, kad Lietuvoje po karo vyko priešinimasis okupacijai, kad galų gale okupacijos buvo atsikratyta.

Yra žmonių, kurie nori tokios pergalės, nori, kad kuo daugiau tėvynės vaikų ją mylėtų. Didelis noras, bet kur priemonės jam pasiekti?

Tai negali būti susitaikymas, nes kaltieji neatsiprašo. Nė užmiršimas negali būti, nes užmarštis iš esmės yra yda. Iš bėdos galima pasiskelbti visiems buvus to laikotarpio aukomis. Jau ne kartą taip buvo, kai abiejose pusėse kariavusieji pasiskelbė to karo aukomis, didvyriais arba tiesiog veteranais. Sunkiau tada, kai karas slaptesnis ir mažiau akivaizdi buvo prievarta jame dalyvauti: tada kolaborantai kaltesni, o didvyriškesni pasipriešinusieji. Ir vis tiek nei vienų, nei kitų be okupacijos nebūtų buvę, todėl visi yra aukos.

Kas nors gali priminti, jog anie jau seniai nori paskelbti „visus aukomis“ ir kad „visi kolaboravo“; ėmus nuskriaustiesiems taip kalbėti, anų džiaugsmas būtų begalinis, ir jie galėtų imtis klastojimų. Gal taip ir atsitiktų, o gal ir ne. Mat panašios jų kalbos yra tas pats, kaip ir Maskvos veidmainiškas taikos skelbimas šiomis dienomis, neduodantis gerų rezultatų. Čia akcentus galima perkilnoti tik silpniesiems: arba jie, arba niekas kitas, ir tik laikas viena išryškins, kita nudildys.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2005 "XXI amžius"