Ar važiuosime į Maskvą?

Galime būti priversti važiuoti. Ultimatumai jau yra. Iš kur žinome, kad tegul ir trumpam nutrūkęs naftos Mažeikiams tiekimas nėra ultimatummo dalis? O gal, nelaimei, ir Lietuvos atstovų nepakvietimas į Davosą? Pasauliniu lygiu – ultimatumas ir piktojo globalizmo veiksmai, kurių tikslas yra niekam nereikalingos naikintinos mažos tautos ir valstybės.

Panašius ultimatumus girdėjome ir tada, kai tik siekėme nepriklausomybės. Iš Maskvos tada jie buvo aiškesni negu dabar, o iš Vakarų – mažiau aiškūs, bet jų buvo. Tada turėjome gabų ir tvirtą valstybės vadovą Vytautą Landsbergį, kuris galėjo su ultimatumais dorotis. Dabar tokio vadovo neturime, ir yra pačių „nuopelnas“, kad praradome. Ramiu laiku gerai bet koks prezidentas, kad tik nebūtų atviras svetimųjų įrankis. Iškilus grėsmėms, greitai pasirodo, kad reikėtų tvirtesnio ir išmaningesnio vadovo. Kebli padėtis, kai jo nėra.

Važiuoti Prezidentui į Maskvą būtų negerai. Jei nevažiuotų, gali būti šaliai didinami sunkumai. Važiuoti arba nevažiuoti ir vis dėlto Lietuvos neprarasti – reikia išmanymo. Vadui išmanymo vargu ar užtenka. Visa tauta tegul sutelktai kovoja ne tik dėl savo išlikimo. Reikia kovoti dėl teisingumo ir moralės išlikimo. Dėl pasaulio orumo atsiradimo arba išlikimo, ir tegul tuo rūpinasi silpnieji, nes galingieji nepajėgia. Jie kažkodėl yra sukaustyti savo pačių galybės. Reikia ateiti jiems į pagalbą, kad pasaulis nežūtų.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2005 "XXI amžius"