"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. vasario 9 d., Nr. 3 (96)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ataskaita apie darbą Europos Parlamente

Išėjo iš spaudos Europos Parlamento nario prof. Vytauto Landsbergio knyga „Europos Parlamente. 2003 birželis-2004 lapkritis“ („Baltijos kopija“, V. 2004). Knygelė (taip savo parengtą knygą vadina jos autorius, beje, pareikšdamas padėką savo padėjėjai Genei Kurilienei už pagalbą ją sudarant), kaip ir tikisi prof. V.Landsbergis, „geriau nušvies, kas tas Europos Parlamentas ir ką jame veikia Lietuvoje išrinkti Europos parlamentarai“. Knygoje parengti, pateikti ir įvairiomis progomis pristatyti tekstai – tai pasisakymai (grupės, komiteto ar delegacijų) posėdžiuose, taip pat raštu paskleistos nuomonės (kartais ir kolektyvinės) bei nuostatos ir vertinimai, išsakyti žurnalistams. Beje, dauguma tekstų yra versti iš anglų kalbos, nes V.Landsbergio darbas Europarlamente (EP) prasidėjo 2003 metų gegužę, kai į Europos Parlamentą stebėtojų teisėmis Lietuvos Seimas delegavo savo frakcijų atstovus – tada Lietuva dar nebuvo ES narė, taigi ir lietuvių kalba dar nebuvo vartojama ES institucijose. Aišku, pagrindinis darbas Europos Parlamente Lietuvos atstovams prasidėjo nuo 2004 m. liepos 20-osios, kai į savo darbą susirinko visi naujai išrinkti EP nariai, tarp jų ir trylika Lietuvos europarlamentarų, ir V.Landsbergio darbo indėlis naujajame Europos Parlamente tampa ypač svarbus ir akivaizdus. EP politinės grupės, jų darbo grupės, Parlamento komitetai, delegacijos darbui su kitomis šalimis, tarpfrakcinės „intergrupės“ – visur čia dalyvauja V.Landsbergis. O dar ir paties Europos Parlamento vadovaujančių struktūrų, ir Europos Komisijos politinis diplomatinis kūrimas, rinkimai, tvirtinimai – čia irgi neapsieinama be V.Landsbergio indėlio.

Taigi kokie klausimai labiausiai rūpi V.Landsbergiui, kaip Europos Parlamento nariui? Į tai ir atsako knygoje surinkti tekstai. Pirmiausia juos galima skirstyti į dvi dalis: pareikštus V.Landsbergio, kaip Europos Parlemento stebėtojo, ir pareikštus V.Landsbergio, kaip EP nario. EP stebėtojo V.Landsbergio keliamų klausimų įvairovė – akivaizdi. Jam rūpestį kelia tiek Tibeto ar Čečėnijos išlikimo klausimai, tiek ES santykiai su Rusija ar JAV; parlamentaras pasisako tiek grėsmės Kuršių nerijai klausimu, tiek apie grėsmę dėl narkotikų platinimo; jam rūpi ir žmogaus embrionų tyrinėjimų apribojimas, ir krikščionybės reikšmės Europai įvertinimas ES Konstitucijoje. Beje, V.Landsbergio pasisakymai paskutiniais dviem klausimais, kaip galėjo pastebėti nuolatiniai „XXI amžiaus“ skaitytojai, buvo publikuoti „XXI amžiuje“ 2004 m. sausio 16 d. ir 2003 m. spalio 25 d. (tą knygoje pažymi ir tekstų autorius). Galima priminti, kad, argumentuodamas raginamus stabdyti mokslinius žmogaus embrionų tyrimus, V.Landsbergis sako, jog tokių tyrimų „galutinė stadija kada nors ateityje būtų ta, kad žmogus nebegims iš meilės ir skausmo, bet bus sėkmingai gaminamas specialiose gamyklose, kurios daugins humanoidus, gebančius dirbti ir lengvai valdomus“, ir tai „būtų mūsų civilizacijos galas“. O 2003 m. spalio 8 d. Briuselyje vykusioje konferencijoje „Dievas ir Europa: religijos laisvė ir politinė laisvė būsimoje Europos sutartyje“, parlamentaras, kalbėdamas apie kai kurių ES politikų nenorą paminėti krikščionybę Europos Konstitucijoje, nurodo, kad „dvidešimties ar panaši balsų persvara (balsuojant EP dėl šio klausimo - red.) demokratijos vardu gali pasiųsti tą vieną žodį – krikščionybė – į giljotiną“ (čia V.Landsbergis daro užuominą į tą Konventą, kuris Didžiosios prancūzų revoliucijos metu siųsdavo visus nesutinkančius į giljotiną – red.); be to, tai būtų sielos (anima), „kartu su religija kaip širdžių sąsajos su kitais žmonėmis ir Visata“, išbraukimas.

Baigiantis pirmajam (EP stebėtojo) darbui, V.Landsbergis rašo itin trumpą, vieno puslapio ataskaitą (datuotą 2004 m. kovo 29 d.), kurioje kukliai išvardija savo darbo Europos Parlamente sritis: „Dirbau parlamentinį darbą Europos Liaudies partijos (EPP) frakcijoje arba grupėje, taip pat Piliečių teisių ir laisvių komitete, EPP-ED darbo grupėje, lankydamasis ir plenariniuose posėdžiuose ir kai kuriose bendrų interesų parlamentinėse intergrupėse ar specialiose konferencijose“. Ir toliau: „Europos Parlamente dar vyko debatai dėl Europos Konstitucijos projekto, tad keliskart kalbėjau debatuose, ypač dėl Preambulės, išdalijau galimiems įtakingiems parlamentarams savo nuostatas; taip pat dalyvavau debatuose kitais paskirais jautriais klausimais, – migracijos, narkotikų, embrioninių ląstelių naudojimo, – iš kurių norėčiau išskirti Baltijos jūros ekologiją ir D-6 gręžinio grėsmę. (…) Turėjau ne vieną progą užstoti Ukrainos, Moldovos, Pietų Kaukazo šalių teises nebūti atstumtoms nuo europinių perspektyvų; dalyvavau Europos parlamentarų išvažiuojamoje konferencijoje į Artimuosius Rytus, ieškant galimo susitaikymo ir paremiant taikos iniciatyvas, taip pat Europos Parlamente surengtuose renginiuose, skirtuose kurdų, čečėnų teisėms ginti“. Ir paskutinė ataskaitos pastraipa: „Iš dalyvavimo intergrupėse svarbiausia buvo Baltų grupė, kuriai matau didelę vaisingo darbo perspektyvą, taip pat man įdomi Tibeto grupė, kuri svarsto Lietuvai artimą ir jautrų taikos bei tautos tapatybės išsaugojimą“. Taigi koks „paprastas“ Europarlamento stebėtojo darbas. Visos darbų kryptys ataskaitoje išvardytos trumpai, glaustai, nė kiek netuščiažodžiaujant, pateikiant tik esmę.

V.Landsbergio, kaip visateisio Europos Parlamento nario, darbas prasidėjo po 2004 m. birželio 14 d. visose ES šalyse (taip pat ir Lietuvoje) įvykusių EP rinkimų, o realiai – nuo liepos 20-ąją prasidėjusios naujojo EP sesijos. Tiesa, iš pradžių vyko „vidinių“ (su Lietuvoje išrinktų deputatų atstovavimu susijusių) klausimų „reguliavimas“: kuriai EP frakcijai turėtų priklausyti savo vietos EP nerandantis Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjungų atstovas – tai irgi atsispindi viename ar kitame knygos puslapyje. Aišku, šis atstovas turėjo atsisakyti savo pretenzijų priklausyti EPP frakcijai.

Dirbant europarlamentaru, V.Landsbergio pagrindiniai interesai išlieka tie patys, kurių jis laikėsi, dirbdamas stebėtoju, tačiau prisideda ir naujų. Liepos 20-ąją įvykusiame EPP-ED inauguraciniame posėdyje jis sarkastiškai atkreipia dėmesį į Europos Parlamente veikiančią „tobulą skaičių biurokratiją“, kai pagrindiniai postai skirstomi pagal rinkimuose gautas vietas, net neatsižvelgiant į „kompetenciją ir pasiaukojimą“, nuo ko kenčia mažiau vietų laimėjusios mažų šalių partijos. V.Landsbergis aštriai kritikuoja „tą prakeiktą mandatų skaičiaus formalizmą“, taip, matyt, įnešdamas naujos dvasios ir į EPP frakcijos darbą. Gal siekiant išvengti minėto formalizmo, V.Landsbergis 2004 metų rugsėjį paskiriamas Europos Parlamento delegacijos ryšiams su Pietų Kaukazu vicepirmininku. Europarlamentaras, aišku, įvertina šio regiono reikšmę, tačiau jam labai rūpi globaliosios politikos klausimai, ypač tie, kurie turi sąlytį su Lietuva. Atsižvelgdamas į sunkiai sprendžiamą tranzito per Lietuvą į Kaliningrado sritį klausimą, V.Landsbergis siūlo įkurti Europarlamente Kaliningrado (tarpfrakcinę) intergrupę, kuri „turėtų būti naudingas instrumentas (…) vietiniams žmonėms palankiai vertinti Kaliningrado buvimą ES viduje“. Šios intergrupės laikinasis pirmininkas V.Landsbergis sukvietė du suinteresuotų europarlamentarų susitikimus, kuriuose buvo apsvarstyti trys pasiūlyti variantai. (Gaila, kad iš knygoje pateiktų tekstų lieka neaiški šios intergrupės ateitis.) V.Landsbergis ir toliau daug dėmesio kreipia Čečėnijai (remdamasis niekuo nepagrįstu įkaitų „išlaisvinimu“ Beslane, Šiaurės Osetijoje, kai žuvo jų keli šimtai, parlamentaras EP Visumos posėdyje kelia kaltinamą klausimą apie čečėnų tautos genocidą, kai žuvo 42 tūkst. vaikų, ir reikalauja vienintelę išeitį Čečėnijoje – „taika yra pergalė“; EP-Rusijos tarpparlamentinės delegacijos posėdyje V.Landsbergis siekia iš Rusijos atstovų išgauti patvirtinimą, kad Čečėnijoje rusai elgiasi kaip teroristai: pagrobę Čečėnijos parlamento pirmininką R.Alichadžijevą, jį nukankino Butyrkų kalėjime, o Katare Rusijos siųsti FSB agentai nužudė buvusį Čečėnijos prezidentą Z.Jandarbijevą); Baltarusijai (EP Visumos posėdyje V.Landsbergis įrodinėja, kad Baltarusijoje egzistuojantis nedemokratiškas režimas priklauso ne tiek nuo A.Lukašenkos, kiek nuo Rusijos, nes Baltarusija tėra „pusiau priklausomas protektoratas, kurį valdo autokratinis diktatorius, globojamas Rusijos“; nagrinėja klausimą, kas yra vertesnis gauti A.Sacharovo premiją – S.Kovaliovas ar įtartinas opozicinis Baltarusijos judėjimas „Zubras“); Ukrainai (siūlo papildyti rezoliuciją, kad opozicijos kandidato į prezidentus V.Juščenkos nuodijimas „reikalauja skubaus ir tinkamo ištyrimo, kurį atliktų nepriklausoma tarptautinė institucija“, ir kitaip siekia parodyti, kad „nesame abejingi“, nes „skaičiuojamos ne tik dienos, bet ir valandos“, kai reikia pasipriešinti Rusijos spaudimui Ukrainos reikalams), Gruzijai (Pietų Kaukazo delegacijos posėdyje V.Landsbergis kruopščiai aiškinasi Gruzijos ir Rusijos santykius, jų nesutarimų taškus), Turkijai (vienu svarbiausių argumentų priimti šią musulmonišką šalį į ES V.Landsbergis įvardija tai, kad nepriėmus Turkijos į ES „prisidėtume prie Didžiosios Islamo sienos statybos“).

Bet ypač daug ir išsamiai EP narys V.Landsbergis gilinasi į esminius Europos ir pasaulio klausimus, tiek politinius, tiek dorovinius. Tai pirmiausia klausimas, susijęs su krikščionybės paminėjimu Europos Konstitucijoje (jos Preambulėje). V.Landsbergis su būdingu jam kandžiu, bet tiksliu sarkazmu komisaru nepatvirtinto kataliko Butiljonės įvykį prilygina „gėjui socialinėje padėtyje“. Mat požiūris į gėjų priklauso nuo pakančios ar nepakančios aplinkos, kai jis savo orientaciją parodo viešai. Taip ir Butiljonė, atvirai pareiškęs apie savo moralinius religinius įsitikinimus, atsidūrė rizikingoje padėtyje, nes „jo aplinka pasirodė nepakanti, labai netolerantiška“: „Tai nelaiminga pono Butiljonės aplinkybė, kad Europos aplinka, daug metų praėjus po R.Šumano (čia V.Landsbergis remiasi Europos suvienijimo tėvu, kuris yra sakęs, kad demokratija turės būti krikščioniška, arba jos tiesiog nebus - red.), tapo tokia netolerantiška apskritai religiniams jausmams ir pažiūroms. Šiaip ar taip, tas agresyvus sprogimas, kaip regis, buvo nulemtas pasąmoningo nuodėmės jausmo“. Nežinia, ar įvairių frakcijų europarlamentarai, ypac socialistai, vadovaujami M.Šulco, suprato šią kandžią europarlamentaro iš Europos pakraščio pastabą – juk jų reiškiama tolerancija gėjams, kaip pasirodo, staiga išgaruoja, kai jiems neįtinkantis politikas parodo savo aiškias krikščioniškas pažiūras.

V.Landsbergiui ypač svarbūs Lietuvos santykiai su kitomis šalimis, visų pirma su Rusija. Todėl jis iškart atmeta Rusijos žiniasklaidoje pasirodžiusius puolimus prieš Lietuvą, beje, galbūt suderintus kaip paramą prorusiškoms partijoms rinkimuose į Lietuvos Seimą. Dauguma tų puolimų susiję su Lietuvos pozicija dėl nepaskelbto karo Čečėnijoje ir joje vykdomo teroro prieš jos gyventojus. Landsbergis, išreikšdamas aiškią Lietuvos poziciją prieš bet kokį terorizmą, kartu pasisako ir prieš Rusijos vykdomus teroro aktus čečėnų atžvilgiu, aiškiai įvardydamas juos ir suminėdamas atvejus, kai rusų valstybinis terorizmas skatina beviltišką čečėnų terorizmą. Europarlamentaras pasisako prieš bet kokį terorizmą „Irake, Čečėnijoje ir kitur“. „Neremiame jokio nežmoniškumo ir pasisakome už taiką visur, ypač kur vyksta karai be jokių įstatymų“, - savo pareiškime rašė V.Landsbergis. Šio teksto, beje spausdinto ir „XXI amžiuje“ (2004 10 13), pabaigoje apeliuojama į Rusijos prezidentą V.Putiną: „… remtume Rusijos prezidentą, jeigu jis pasuktų taikos, demokratijos, žmogiškumo ir geros kaimynystės link“ ir t.t. Tačiau Rusijos politiką permanantis politikas įžvelgia negerus Rusijos kėslus ne vien dėl jos karo Čecėnijoje. V.Landsbergį neramina tai, kad Rusija kelia neteisėtas finansines pretenzijas Lietuvai: skaičiuoja „užkariautojų „investicijas“ buvusiose okupuotose valstybėse“ ir tikisi „primesti joms dalį SSRS tarptautinių skolų“. Europarlamentaras tokias pretenzijas Lietuvai sieja su specialiai parinktu laiku: „Galbūt naujoji Rusijos monokratija (ir KGB-kratija) tikisi Lietuvoje atsirasiant kokią nors prorusišką, vasalinę vyriausybę, kuri nesiskaitytų su 1992 m. birželio 14 d. tautos referendumo valia dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo ir sutiktų su kokiu tariamu „nuliniu variantu“. Pagal jį SSRS žala Lietuvai būtų prilyginta „žalai“, kurią imperijai neva padarė Lietuvos išsivadavimas…„. V.Landsbergis taip pat demaskuoja Rusijos valdžios siekį revizuoti jos ir Europos Sąjungos pasirašytą sutartį dėl „jau palengvinto tranzito per Lietuvą“, ir už visa to yra „matomas senas hegemoniškas noras primesti Lietuvai ilgametę karinio tranzito sutartį, tai yra, strateginę sutartį“. Pareiškimas dėl Rusijos neteisėtų finansinių pretenzijų Lietuvai, kaip išnašoje rašo jo autorius, buvo „paskelbtas Vilniuje (išspausdintas „XXI amžiuje, 2004 10 16), tačiau išplatintas ir Europos Parlamento EPP-ED grupės nariams“.

Knygoje pateikiami kai kurių kolektyvinių, europarlamentarų pasirašytų, pareiškimų tekstai. Vienas jų, dabar turintis didelę reikšmę, yra „Atviras Europos Parlamento narių laiškas pasaulio valstybių vadovams bei visuomenei“, pasirašytas keturių iniciatorių, tarp jų V.Landsbergio, bei dar 96 europarlamentarų. Laiške aptariama situacija, susidariusi dėl Rusijos prezidento V.Putino sumanymo iškilmingai švęsti, pakvietus pasaulio valstybių vadovus į Maskvą, 2005 m. gegužės 9 d. ir „pažymėti dieną, kuomet SSRS, tuomet vadovaujama J.Stalino, šventė savo pergalę Europoje kaip Antrojo pasalinio karo pergalę“. Po pergalės, anot kreipimosi autorių, prasidėjo „SSRS viešpatavimas kai kuriose Europos valstybėse, sėkmingai paverstose „nelaisvomis tautomis“ (...) Totalitarinė Sovietų Sąjunga aktyviai talkino nacistinei Vokietijai užkariaujant didžiąją Europos dalį…“

V.Landsbergio knyga – tai naujo pobūžio tekstų rinkinys. Visą laiką Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir jos stiprinimo eigoje pasireiškęs kaip Lietuvos reikalų žinovas, V.Landsbergis dabar atsiskleidžia visai kitokioje politinėje plotmėje – kaip Europos (net ne vien Europos Sąjungos), JAV ir Rusijos tarpusavio santykių specialistas ir netgi strategas. Aišku, tuos klausimus jam teko spręsti ir dirbant Lietuvos Respublikos Seime, ypač Atkuriamajame Seime, nes tiek santykiai su Rusija, iš kurios priklausomybės veržėsi Lietuva, tiek Lietuvos, kaip būsimos ES narės, narystės ir būsimų santykių su ES taktika ir strategija nuo pat 1990 metų kovo 11-osios buvo ypatingi ir išskirtiniai. Tačiau iš naujojoje knygoje pateiktų tekstų aiškiai matyti, kad V.Landsbergis - jau ne vien Lietuvos politikas (nors visus keliamus klausimus vis dėlto sprendžiantis iš Lietuvos, kaip Europos valstybės ir ES narės, interesų), o susiformavęs, savo tvirtas nuostatas turintis Europos Sąjungos politikas. Galima tik stebėtis, kaip tokiam Europos ir ES paribyje esančioje valstybėje subrendo toks politikas, juo labiau žinant, kokius puolimus, smerkimus, kaltinimus iš įvairiausio politinio lygio politikų (greičiau „politikuojančių“) jam teko patirti, į kokią politinę stagnaciją ir net mirtį buvo suplanavę jį įstumti svetimos šalies spectarnybos, pasinaudodamos politinių nemokšų ir rėksnių rankomis.

Kaip aiškiai matosi iš šios trumpos V.Landsbergio knygos recenzijos, tai tikrai gana reikšminga jo svarbaus darbo Europos Parlamente, su kurio veikla Lietuvos atstovai realiai susipažino nuo 2004 metų vidurio, ataskaita. Belieka tikėtis, jog ir kiti Lietuvos deleguoti dvylika europarlamentarų, ypač iš tų partijų, kurios rinkėjų (dažnai apgautų) dėka delegavo jų daugiausia (pavyzdžiui, Darbo partija), pateiks analogiškas savo ir ne tik savo, bet kaip Lietuvos atstovų, darbo Europos Parlamente ataskaitas, tuo parodydami, ką realiai nuveikė Lietuvos ir Europos Sąjungos politikos labui.

E.Š.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija