Imitacinė demokratija NVS: kur slepiasi išorės priešai?

Valdas KILPYS

Pastarųjų kelerių metų Rusijos politika krypsta nauja linkme. Ši valstybė pasuko „kitos misijos“ vykdymo keliu. Matyt, tai vienaip ar kitaip siejasi su vis labiau atsiskleidžiančiais Putino siekiais, tačiau nevalia užmirši, kad ir pats Rusijos prezidentas nėra visagalis. Būtų naivu manyti, kad net esant tokiam centralizacijos lygiui absoliučiai viskas priklauso nuo vieno žmogaus. Šalyje egzistuoja labai stiprios pramoninės finansinės grupuotės bei klano principu pagrįsti politiniai dariniai. Prezidentas yra neabejotinai nuo jų priklausomas.

„Jukos“ turto perėmimas valstybės naudai („Gazprom“ kontroliuoja valstybė) praktiškai įrodo teiginį, kad viešai paskelbtas „karas oligarchams“ yra ne praeityje buvusio privatizavimo klaidų atitaisymas, bet politinių klanų įtakos didėjimo pasekmė. Už energetinius resursus gaunamos lėšos sudomino tuos, kurie tiesiogiai priklauso jėgos struktūroms.

Terminas „jėgos struktūros“ taip pat reikalauja šiokio tokio paaiškinimo. Ypač tada, kai kalbame apie mūsų didžiąją kaimynę. Lietuvoje tai būtų kariuomenė, policija ir valstybės saugumas bei kelios kitos specialiosios tarnybos, o kalbant apie Rusijos „jėgos struktūras“ tokio išskaidymo aiškiai nepakanka. Mokesčių policija, nesuskaičiuojama daugybė „spec. dalinių“, kurių funkcijos neaiškios, karinis pramoninis kompleksas su didžiule gvardija generolų-verslininkų ir t.t. Visa tai sudaro tokį tankų ir painų organizmą, kad tikslesnio jo veikimo, manau, negalėtų nusakyti net ir didžiausias specialistas.

Taigi, grįžtant prie „Jukos“ bylos, tapo aišku, kad turto perdalijimas Rusijoje rodo vis didėjantį jėgos struktūroms atstovaujančių politikų apetitą. Už naftą gaunama tiek daug dolerių, kad į tai negali neatkreipti dėmesio ir politikų-verslininkų-generolų konglomeratas. Tačiau klausimas, kas šiuo konkrečiu atveju labiausiai lemia vykstančius procesus, taip ir lieka neatsakytas.

Lengviausia būtų teigti, jog „viskam vadovauja Putinas“, bet tai būtų ribotas požiūris. Remiantis mūsų jau įvesta veikėjų triada niekaip nedrįsčiau teigti, kad politikas yra lyderis. Neabejotina ir generolo įtaka. Tuo tarpu verslininkas Rusijoje pastaruoju metu bene labiausiai skriaudžiamas. Bent jau tas, kuris sumanė imtis veiklos, netinkančios Kremliui.

Tad toliau bandysime nagrinėti politiko ir generolo veiklos ypatumus buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje.

Senieji mitai NVS šalyse

Bene pagrindinis teiginys, kuris netiesiogiai transliuojamas visose Kremliui lojaliose žiniasklaidos priemonėse, remiasi suvokimu, kad „Rusija ir jos draugai apsupti priešų“. Reali opozicija dabartiniame rusiškajame viešajame dispute netgi neįmanoma. Jei savas – tai palaikai oficialiąją Rusijos politiką, jei opzicionierius – tai Vakarų žvalgybų samdinys. Trečio kelio tiesiog nėra.

Daugmaž taip atrodo supaprastintas mitas, kuriuo remiantis yra siekiama Kremliui parankių kandidatų pergalės rinkimuose. Jo naudojamų pavyzdžių daugiau negu pakanka. Visada, kai opozicija NVS šalyse tampa per daug įtakinga ir tuo pačiu pavojinga, Maskva ateina į pagalbą prorusiškiems vadovams. (Opozicija atitinkamai paramos ieško Vakaruose.)

NVS šalyse susiformavo neginčijama aksioma: būti opozicijoje yra tolygu antirusiškų nuotaikų laikymuisi. NVS šalių erdvė tuo tarpu panašėja į Vakarų agentų apsuptą stovyklą. Iš esmės ši situacija beveik nesiskiria nuo Rusijos situacijos 1918 metais. Jauna bolševikinė respublika kovoja su „blogais“ baltagvardiečiais. Aplink – vieni priešai.

Panašią situaciją turėjome ir „soclagerio“ laikais. Varšuvos pakto valstybės taip pat buvo „apsuptos“ priešų. Dabartiniai Ukrainos ir Gruzijos prezidentai Juščenko ir Saakašvilis gali būti lygintini su anuometiniais disidentais Valensa ir Dubčeku. Beje, buvo paplitęs ir kitas klasikinis posakis: „Tarybų Sąjunga suteikė internacionalinę pagalbą draugiškoms valstybėms“. Ką tai realiai reiškė ją priėmusioms šalims, tikiuosi, neverta aiškinti.

Taigi įdėmiu žvilgsniu žvelgiant į dabartinius procesus, kažkokių didelių skirtumų tarp Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos veikimo metodų neaptinkama. Vartojama ta pati mitologija. Skirtumas tik tas, kad vietoj tiesioginio kariuomenės įsikišimo (prisiminkime Prahos pavasarį) dabar tinkamesnės kitos priemonės. Nuo viešųjų ryšių specialistų komandiruočių į „karštus taškus“ iki tiesioginio Rusijos vadovybės įsikišimo lemiamu momentu (Rusijos prezidento kelionės Ukrainon prieš rinkimus).

Iliuzinės demokratijos šalys

Posovietinės erdvės panašumas pirmiausia remiasi tuo, kad visose šalyse deklaruojami identiški tikslai. Jeigu palygintume esminius Lietuvos ir, tarkim, Moldovos politikų vartojamus retorikos segmentus, pamatytume, kad jie nelabai ir skiriasi. Visi teigia kurią demokratiją, visiems norisi, kad „liaudžiai būtų geriau“, žodžiu, kalbama panašiai. (Tiesą sakant, tiek demokratinių, tiek ją imituojančių šalių politikų kalbos yra panašios.)

Taigi visi eina demokratijos keliu ir tai garsiai deklaruoja. Vadinasi, lyg ir nėra dėl ko „pyktis“. Juolab kai prisimeni dar vieną Rusiją ir Vakarus vienijantį faktą – terorizmą. Taigi vartojant beveik identišką retoriką, turint visiems nerimą keliančią terorizmo grėsmę, didelių skirtumų lyg ir nėra.

Suprantamiau viskas buvo anais laikais: egzistavo aiškus ideologinis skirtumas tarp „į komunizmą“ žygiuojančių šalių ir „kapitalistinių Vakarų“. Tuo tarpu dabar visi siekia demokratijos ir kovoja su terorizmu. Lyg ir visiems pakeliui, bet tuo pat metu niekas negalėtų neigti, jog tarpvalstybiniuose santykiuose nėra taikoma ankščiau minėta mitologija. Paradoksas, bet, vidinėje savo erdvėje skelbdama esanti apsupta priešų, Rusija tuo pat metu oficialiai deklaruoja tuos pačius demokratijos principus kaip ir šalys, kurios lyg ir turėtų būti minėti priešai.

Pagrindinė to priežastis – posovietinėse šalyse sukurtos iliuzinės demokratijos. (Tik Pabaltijo valstybės sugebėjo išsiveržti iš tokio pobūdžio „demokratijų“.) Tokios santvarkos besilaikančiose šalyse garsiai kalbama apie tą patį, ką girdime ir mes, tačiau realiai ten nėra jokios galimybės valdžioje atsirasti kam nors, kas netenkintų valdančiojo klano. Stabilumas užtikrinamas alternatyvų nebuvimu. Bet kokios tikros opozicijos atsiradimas suvokiamas beveik kaip pasaulio pabaiga ne dėl to, kad „jie gali laimėti“, bet tiesiog dėl pačios opozicijos buvimo fakto. Tada į pagalbą ir vėl pasitelkiami senieji „politrukų“veikimo metodai.

NVS erdvėje esančių šalių demokratinė išvaizda slepia beveik autoritarinį turinį. Nerimą kelia tai, kad autoritarizmo keliu pasukusi Rusija ėmėsi vieningos erdvės kūrimo uždavinio. Dar prieš kelerius metus tokios šalys kaip Turkmėnija ar mūsų kaimynė Baltarusija buvo retkarčiais Rusijos kritikuojamos, o pastaruoju metu tokių ženklų nebepastebima.

Atrodo, Rusija ėmėsi esminio valdžios kūrimo principo - centralizacijos. Ir ji vykdoma tiek viduje (gubernatorių rinkimų atšaukimas), tiek išorėje. Vieningos informacinės erdvės sukūrimas NVS šalyse yra būtent pirmasis žingsnis kuriant vientisą valdymo struktūrą. O kas tam gali pasitarnauti geriau negu priešų apsuptos valstybės“ įvaizdis?

Užkrečiamo pavyzdžio baimė

Dabartinis valstybių, besiremiančių imitacinėmis demokratijomis, susijungimas į vientisą darinį taptų neįmanomas, jeigu bent vienoje iš jų laimėtų opozicija. Ukrainoje įvykusi „oranžinė revoliucija“ jau dabar yra rimtas galvos sopulys Rusijai. Nukenčia ne tik ekonominiai interesai, bet iškyla grėsmė geopolitiniams tikslams.

Ukraina gali tapti rimtu precedentu kitoms NVS valstybėms. Juk pasirodė, kad alternatyvų neturintys prorusiški prezidentai gali būti nuversti nuo valdžios. Tiesą sakant, iki šiol neaišku, kodėl Juščenkai buvo leista reikštis politikoje iškart po jo laimėjimų atstatant Ukrainos ekonomikos stabilumą. Rusijai tai buvo nedovanotina klaida, kuri gali kainuoti labai daug.

Opozicijos pergalė Ukrainoje gali destabilizuoti padėtį visoje NVS erdvėje. Juk atsirado realus pavyzdys, įrodantis, jog galima priešintis net Maskvai. Sėkmingai priešintis. Prahos pavasaris 1968 metais buvo suvoktas būtent kaip potencialus „užkrečiamas pavyzdys“, todėl su juo ir buvo taip žiauriai susidorota. „Chirurgiškai“ pašalinus šį nenaudingą sovietams auglį, buvo išvengta tolesnio ligos plitimo. Tuo tarpu dabar niekas negali garantuoti, kad Juščenkos pavyzdys nėra užkrečiamas.

Ypač prastai Rusijoje reikalai klostytųsi, jeigu Ukrainos ekonomika imtų augti. Tada iškiltų rimtas pavojus pačiai Rusijai. Niekas valstybėje taip nedidina įtampos, kaip šalia geriau gyvenantys kaimynai.

Šia prasme Europos Sąjunga ir ypač Baltijos valstybės taip pat yra rimtas kliuvinys NVS valstybių priklausomumo nuo Rusijos uždavinių vykdymui. Gyvenimo lygio kilimas šiose valstybėse yra tarsi akibrokštas prisimenant, kad po Sovietų Sąjungos griuvimo startuota buvo kartu. Tačiau tai yra tik nedidelė priežastis Maskvai jaudintis, palyginti su Ukrainos pateiktu siurprizu.

Priešo įvaizdžio formavimas Vakarų atžvilgiu yra tinkamas tik vidiniam naudojimui. Sovietinę realybę išgyvenęs žmogus turi daug gajų stereotipų, iš kurių vienas ir paremtas teiginiu, kad „aplink vien priešai“. Tačiau realiai Vakarų valstybės visada laikėsi ir toliau laikysis principo, kad stabilumas regione yra gerokai svarbiau negu tikros demokratijos diegimas. Ypač tada, kai nemaža dalis energetinių resursų gaunama iš posovietinės erdvės valstybių. Todėl naivu būtų tikėtis, kad Vakarų valstybės imsis kokių nors rimtesnių žingsnių ir parems opoziciją tose šalyse, kuriose vyrauja imitacinė demokratija. Tai yra laiko klausimas, nes tikra opozicija atsiranda po ilgo inkubacinio laikotarpio.

Kita vertus, lojalių Maskvai vyriausybių „kova su išorės priešais“ rodo, kad šis procesas yra prasidėjęs ir toliau tęsiasi. Tiesiog kova su neegzistuojančiais piktavaliais visada buvo ir yra kur kas lengvesnis uždavinys, nei imtis radikalių vidinių permainų. Kadangi represijos valstybės viduje neįmanomos dėl tarptautinių sankcijų baimės, tai nelieka nieko kito, kaip tik „ieškoti išorėje priešų“. Tačiau vartojant seniai žinomus sovietinius metodus vargu ar galima pasiekti kitokį finalą negu tas, kurį pasiekė Sovietų Sąjunga.

Militaristiniai žaidimai

Baltijos regiono geopolitinė padėtis yra išskirtinė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad tai geografiškai artimiausios Rusijai šalys, priklausančios NATO. Kita priežastis, kurią galima pavadinti ir pirmosios aspektu, – nelemtasis Kaliningrado anklavas. Esant tokiai situacijai logiška būtų manyti, jog „piktas priešas“ pasislėpęs būtent Baltijos valstybėse.

Šiuo požiūriu esame pasmerkti, ypač Lietuva, kuri ribojasi su Kaliningrado sritimi. (Norėtųsi vartoti Karaliaučiaus toponimą, bet, nagrinėjant militaristinę problematiką, matyt, labiau tiks Kaliningradas.)

Taigi tolesni svarstymai bus paremti nepriklausomos Rusijos žiniasklaidos pranešimais apie karinius mokymus. Kitaip tariant, pabandysime pažvelgti, kur ir kaip „išorės priešų“ ieško tariamasis generolas, įkūnijantis klasikinį Rusijos „jėgos struktūrų“ atstovą.

Pirmasis pavyzdys. Nuo 1993 metų Kaliningrado gynybos klausimai buvo daug kartų nagrinėjami aukščiausių Rusijos karinių pajėgų vadovų. Šis anklavas buvo priskirtas Leningrado karinei apygardai, o vadovavimo struktūros pavyzdys buvo paimtas iš Antrojo pasaulinio karo metu vykusios Sevastopolio gynybos pamokų.

Visai logišką „išorės priešų paieškos“ mitologijos tąsą galima pastebėti nagrinėjant 1999 metais vykusių karinių mokymų „Zapad-99“ scenarijų. Jo esmė tokia: po Jugoslavijos bombardavimo NATO pradeda Kaliningrado blokadą. Po to šis anklavas atakuojamas NATO oro ir kosminių pajėgų naudojant didelio tikslumo ginkluotę. Taip sunaikinama visa reali Kaliningrado pasipriešinimo galimybė. Rusai atsako riboto galingumo branduoliniais smūgiais, JAV ir Vakarų Europoje sunaikindami po du didelius minėtų regionų miestus. Po tokių smūgių NATO atsisako savo „agresyvių“ planų ir atsitraukia.

Antrasis pavyzdys. 2000 metais į valdžią atėjusiam Putinui, matyt, norėjosi pademonstruoti Rusijos karinę galią. Juolab gerokai padidėjo įplaukos iš prekybos nafta. Barenco jūroje vėl buvo žaidžiamas kovos su NATO scenarijus. Amerikiečių lėktuvnešis, pasinaudodamas Norvegijos karinių pajėgų lojalumu ir pagalba, bando atakuoti rusų karines bazes Kolos pusiasalyje. Mokymai šį kartą baigėsi tragiškai – nuskendo Rusijos povandeninio laivyno flagmanas „Kursk“. Kaip išsiaiškinta vėliau, pagrindinė katastrofos priežastis – ekipažo nesugebėjimas vykdyti tokias sunkias užduotis.

Trečiasis pavyzdys. Tik prieš kelis mėnesius šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje buvo sutelktos bene didžiausios Rusijos laivyno pajėgos. Jas sudarė atominis kreiseris „Petr Velikij“, lėktuvnešis „Admiral Kuznecov“, kreiseris „Maršal Ustinov“ ir dar trejetas smulkesnių laivų. Povandeninių laivų buvimas neafišuojamas, bet žinant, jog mokymuose dalyvauja stambiausieji laivyno kreiseriai, būtų keista manyti, kad jų nelydėjo povandeniniai laivai. Scenarijaus esmė ta pati: susidūrimas su amerikiečių jūrų pajėgomis. Mokymų pabaiga taip pat simptomiška: vienas tiesiai iš laivo pakilti galintis lėktuvas SU 25UTG leisdamasis sudraskė „Kuznecovo“ denį. Pats lėktuvnešis buvo ką tik baigtas remontuoti, tačiau pasirodė, kad remontas nekokybiškas. Rusų laivyno elitiniai laivai vos ne vos parplaukė į savo dislokacijos vietas Severomorske. Spėju, kad vienintelis rusų lėktuvnešis dar negreit išplauks iš savo gimtojo uosto.

Taigi šių trijų pavyzdžių aiškai pakanka, kad galėtume susidaryti nuomonę, ką generolas laiko savo priešais. Geografiškai pačiais pavojingiausiais regionais laikomos Baltijos šalys ir Kaukazas. Baltijos valstybės kartais gali sulaukti bent jau karinių mokymų su kliedesius primenančiais scenarijais, o Kaukazas yra labai neparankus tokio pobūdžio mokymams. Pavojai ten neišgalvoti, ten tiesiog iš tikrųjų reikia kariauti. Tuo tarpu Rusijos pajėgos, kurtos kaip atsvara NATO, ir toliau priešų ieško išorėje.

Praeis dar daug laiko, kol generolas suvoks, kad nėra kitos išeities, kaip tik reformuoti kariuomenę, iš nepaslankaus dinozauro paverčiant ją greitu gepardu. Mums belieka spėlioti, ar tai apskritai atsitiks, nes dabartinė Rusijos ginkluotųjų pajėgų būsena neabejotinai naudinga tam pačiam mūsų išgalvotam personažui, įkūnijančiam daugumą Rusijos generaliteto. Naivu manyti, kad niekas nesuvokia dabarties realijas atitinkančias kad ir nedidelės, bet mobilios, gerai parengtos kariuomenės poreikio.

Priežastis labai paprasta – išorės priešas tiesiog būtinas siekiant pelno iš struktūros, kurią kiti vadina Rusijos armija. Generolui tai beveik tas pat, kas UAB.

Vietoj pabaigos

Nepaisant didelių pastangų sukurti bendrą informacinę erdvę buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, Rusijos valdžios laimėjimai nėra dideli. Tarp Tbilisio ir Maskvos tvyro vos ne „šaltojo karo“ nuotaikos, Moldova praktiškai nekreipia dėmesio į Kremliaus siūlymus dėl Padnestrės problemų, Baltarusija griežia dantį dėl Putino nepagarbos, Vidurinėje Azijoje vis labiau galvą kelia islamiškasis radikalizmas. Dar ir Ukraina pateikė tokį nemalonų „siurprizą“.

Esant tokiai situacijai, nelieka nieko kito, kaip tik dar stipriau įjungti propagandos mašiną bandant Rusijos piliečius įtikinti, kad „priešas nesnaudžia“. Negalima teigti, kad Maskvai tai daryti nesiseka. Vis dažniau pasigirsta suirzusių ir piktų balsų, sklindančių rusiškoje žiniasklaidoje.

Pačioje Rusijoje būnant dar galima patikėti, kad centralizacijos stiprinimas ir demokratijos imitavimas yra būtini piliečių saugumui ir gerovei didinti, bet iš šalies viskas matyti kitaip. Matyt, dėl to vis daugiau posovietinių valstybių suvokia, jog priešų paieška ten, kur jų nelabai esama, nieko gero neduoda. Tai tiesiausias kelias į asmenybės kultą, jėgos struktūrų nebaudžiamumą, visa apimančią cenzūrą. Iš esmės tai kelias atgal.

© 2005 "XXI amžius"