Pamirštas agresijos jubiliejus

Kremliaus pastangomis išpūstas „didžiojo tėvynės karo“ pergalės 60-mečio jubiliejus bus švenčiamas gegužę, bet kažkodėl beveik niekas pasaulyje neprisimena dar vieno Maskvos sukelto karo jubiliejaus. Tai 1939-1940 metais Sovietų Sąjungos įvykdytas mažos Suomijos užpuolimas, Suomijoje pavadintas „žiemos karu“. Ši agresija nė kiek nesiskyrė nuo tuo metu Hitlerio vykdyto Europos šalių užgrobimo. Agresija prieš Suomiją prasidėjo 1939 metų lapkričio pabaigoje, kai Stalinas paskelbė apie „suomių provokaciją“. Esą suomiai iš artilerijų apšaudė sovietų karinį dalinį, esantį netoli tuomečio Leningrado. Iš tiesų tą provokaciją surengė sovietų čekistų daliniai, patys sunaikinę visus savo kariniame dalinyje buvusius karius. Jau kitą dieną po šios provokacijos, 1939 m. lapkričio 26 d., Sovietų Sąjunga įteikė Suomijai notą, kurioje pareikalavo 20-25 km atitraukti Suomijos kariuomenę Karelijos sąsmaukoje. Lapkričio 28 dieną Suomijos vyriausybė, atmetusi Maskvos priekaištus dėl sovietų teritorijos apšaudymo, pasiūlė pradėti derybas dėl abiejų šalių kariuomenės atitraukimo Karelijos sąsmaukoje. Tą pačią dieną SSRS nutraukė 1932 metais pasirašytą nepuolimo sutartį su Suomija, o kitą dieną – diplomatinius santykius. Lapkričio 30-ąją sovietų armija perėjo Suomijos sieną, užėmė Metsapirti miestelį ir priartėjo prie Terijokio miesto. Tą pačią dieną sovietų aviacija bombardavo Helsinkį ir Vipurį (Vyborgą). Jau gruodžio 1-ąją okupuotame Terijokio miestelyje buvo paskelbta vadinamoji Suomijos demokratinė respublika, kuriai vadovauti paskirtas VKP(b) CK ir Kominterno vykdomojo komiteto narys Otas Kuusinenas. Pastarasis tą pačią dieną kreipėsi į Maskvą prašydamas užmegzti „diplomatinius santykius“ ir suteikti karinę pagalbą. O jau gruodžio 2 dieną Maskvoje įvyko dar viena komedija – O.Kuusineno ir SSRS užsienio reikalų komisaro V.Molotovo „derybos“, kuriose dalyvavo Stalinas, Vorošilovas ir Ždanovas. Jose buvo pasirašyta „Draugystės ir savitarpio pagalbos sutartis“. Vos paskelbus apie tai, Vokietijos valstybės sekretorius E.Vaiczekeris griežtai įsakė Vokietijos ambasadų užsienyje darbuotojams, kad, kalbant apie SSRS ir Suomijos karą, būtų vengiama antirusiško tono.

V.Molotovas atmetė Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pasiūlymą tarpininkauti sprendžiant SSRS ir Suomijos konfliktą bei pareiškė, kad Maskva pripažįsta tik Suomijos demokratinės respublikos liaudies vyriausybę, o Helsinkio vyriausybė neatstovaujanti suomių tautai.

Gruodžio 11 dieną Molotovas pranešė Tautų Sąjungai, jog SSRS nedalyvausianti SSRS ir Suomijos konflikto svarstymuose, ir pabrėžė, kad nepripažįstanti Suomijos vyriausybės bei jau Hitlerio ir Stalino okupuotos Lenkijos atstovavimo Tautų Sąjungoje.

Gruodžio 14 dieną ši tarptautinė organizacija dėl SSRS agresijos priėmė rezoliuciją pašalinti Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Iš 40 Tautų Sąjungos narių už šią rezoliuciją balsavo 31. Susilaikė Norvegija, Švedija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Kinija bei jau faktiškai pusiau okupuotos Lietuva, Latvija ir Estija. Tą pačią dieną, kai SSRS buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, Maskva ir Berlynas dar kartą pademonstravo savo solidarumą ir Berlyne pasikeitė SSRS – Vokietijos 1939 m. rugsėjo 28 d. Draugystės ir sienos sutarties (Molotovo-Ribentropo pakto) ratifikavimo dokumentais.

Didvyriškas suomių tautos pasipriešinimas agresoriams tęsėsi iki 1940 metų pavasario, ir Maskva, patyrusi milžiniškus nuostolius, 1940 m. kovo 10 d. buvo priversta sėsti prie derybų stalo. Kovo 12 dieną buvo pasirašyta SSRS–Suomijos taikos sutartis, pagal kurią Suomija neteko visos Karelijos sąsmaukos su Vipurio (Vyborgo) miestu, vakarinės bei šiaurinės Ladogos ežero pakrantės bei kitų teritorijų. Pagal šią sutartį, Suomija neteko 10 proc. dirbamos žemės ir 11 proc. miškų plotų. Suomijos vyriausybės pareiškime, paskelbtame 1940 m. kovo 13 d., sakoma, kad Suomijos kariai padarė viską, ką galėjo, ir jų laimėjimai agresijos metu pralenkė visus lūkesčius. Suomijos užsienio reikalų ministras V.Taneris apgailestavo, kad, Švedijai ir Norvegijai atsisakius praleisti per savo teritoriją anglų ir prancūzų kariuomenę, Suomijai neliko nieko kita, kaip priimti Maskvos sąlygas. JAV prezidentas F.Ruzveltas pareiškė, jog suomių tauta savo nepalyginama verte ir savo smarkiu priešinimusi galingoms ginkluotoms jėgoms laimėjo moralinę teisę gyventi nepriklausoma tame krašte, kurį ji taip narsiai gynė.

Suomija šiuo karu įgijo ypatingos pagarbos pasaulyje ir taip sustiprino savo politinę padėtį. Nors ir praradusi dalį savo teritorijos, Suomija išėjo iš šio karo vieninga, tautiškai sustiprėjusi. Tai turėjo būti gera pamoka visiems Rusijos kaimynams. Neatsitiktinai 1940 m. kovo 20 d., tuoj po SSRS-Suomijos taikos sutarties pasirašymo, Paryžiuje išeinantis rusų emigrantų laikraštis „Novyj mir“ įspėjo, kad įtūžusi Maskva dėl faktiško pralaimėjimo žiemos kare neišvengiamai prijungs Baltijos valstybes prie SSRS. „Netrukus būsimąsias Baltijos šalių vyriausybes sudarys kuusinenai. Vietiniai ar atvežti iš Maskvos“, - rašė laikraštis. „Novyj mir“ pabrėžė, kad Baltijos valstybėse nėra nė vieno populiaraus komunisto, todėl bus ieškoma kolaborantų ir „pažangiųjų“. Taip ir atsitiko. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo pasirinktas „pažangietis“ J.Paleckis.

1940 m. kovo 29 d. V.Molotovas, SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje išgyręs Hitlerį už Lenkijos sunaikinimą ir jos teritorijos pasidalijimą su Stalinu, pranešė, jog per karą Suomijoje žuvo 48,7 tūkst. sovietų karių ir buvo sužeista 158,9 tūkst. Tačiau M.Gorbačiovo „perestrojkos“ metais buvo skelbiama, kad žuvo mažiausiai 80 tūkst. sovietų kariškių, o sužeistų ir sušalusių buvo 200 tūkstančių. Gindami savo tėvynę suomiai neteko 23 tūkstančių karių ir 44 tūkst. sužeistų.

Taigi šiemet pasaulis galėtų paminėti Sovietų Sąjungos (Rusijos) ir Suomijos karo pabaigos 65-ąsias metines. Ir priminti, kas tą karą sukėlė. Deja, apie tai vengiama prisiminti, kad neįžeistų vėl keliančios savo agresyvią galvą Maskvos.

Petras Katinas

© 2005 "XXI amžius"