V.Putino keršto belaukiant
Rusijos politologas Vitalijus Tretjakovas, kuris,
kaip teigiama, yra vienas Kremliaus politikos strategų, neslepiančiame
savo imperinių ambicijų Maskvos laikraštyje Rossijskaja gazeta
paskelbė straipsnį, kurį būtų galima vertinti kaip programinį naujosios
Kremliaus politikos pasaulio, o ypač posovietinės erdvės atžvilgiu.
Verta pacituoti svarbiausius šio straipsnio teiginius, tuo labiau
kad jame be jokių užuolankų atskleidžiami pagrindiniai Maskvos tikslai.
Ypač jos kaimynių atžvilgiu. Štai kokią Kremliaus strategiją artimiausiems
metams skelbia V.Tretjakovas: Visur pasaulyje, o ne posovietinėje
erdvėje, ypač Rusijoje, nėra nei draugų, nei priešų, o tiktai interesai.
Ir dar globotiniai. Pirmiausia reikia remtis tais (ir vaidinančiais
draugus, atrodančiais priešais), kurie gali maksimaliai patenkinti
mūsų interesus. Tik strateginiai partneriai gali būti vadinami draugais.
Nėra tokios opozicijos posovietinėje erdvėje, su kuria Rusija per
įvairias savo institucijas neturi ryšių ir santykių. Ir jau bet
kokiu atveju būtina neleisti oficialiai valdžiai toje ar kitoje
posovietinės erdvės valstybėje diktuoti Rusijai ar bet kam nors
kitam, su kuo kontaktuoti, o su kuo ne. Kraštutiniu atveju, norėdamos
užmegzti kokius nors kontaktus, jos turi prašyti Rusijos, o prieš
tai užsitarnauti tokią teisę. (
) Jeigu yra posovietinė erdvė
kaip Rusijos sfera, taip pat ir toje erdvėje gyvenančių rusų, tai
dėl strateginių ir visų kitų Rusijos interesų būtina sukurti ilgalaikę
politiką, o pirmiausia tokį organą, kuris vykdytų tą politiką. Nei
Užsienio reikalų ministerija, nei jėgos struktūros, nei specialiosios
tarnybos arba stambiausios verslo grupės, veikdamos atskirai ar
net kartu, negali pakeisti tokio specialaus organo veiklos. Specialiosios
institucijos nebuvimas jau atsiliepė Rusijai pirmiausia Moldovoje,
Baltijos šalyse, Gruzijoje, Adžarijoje bei Pietų Osetijoje, jau
nekalbant apie Ukrainą. Galų gale reikia geležine ranka uždusinti
devyniasdešimt devynias rusiškų politikų galvas posovietinėje erdvėje
ir palikti tiktai vieną galvą, ir skirti jai visus buvusių galvų
resursus. Rusijos partneriais, tuo labiau Rusijos sąjungininkais
posovietinėje erdvėje negali būti JAV ir ES. Nes jie geriausiu atveju
tėra konkurentai, o dažniausiai - varžovai, besistengiantys pasidalyti
posovietinę erdvę. Lygiųjų šioje srityje būti negali.
Džiaugiuosi girdėdamas, kad pagaliau pirmieji
Rusijos asmenys, atsakingi už užsienio politiką, atvirai prakalbo
apie dviprasmišką Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos
(ESBO) vaidmenį. Rusijos dalyvavimas šioje organizacijoje visiškai
betikslis ir nereikalingas. Kaip nereikalingas ir šios organizacijos
egzistavimas. Pirmiausia ši organizacija jokio saugumo Europoje
neužtikrina. Dargi trukdo Europos valstybėms bendradarbiauti. Trumpai
tariant, Rusija privalo pasiūlyti likviduoti ESBO kaip neefektyvų
mechanizmą. Jeigu kitos ESBO narės mano kitaip, tai jų reikalas.
Tegul pasilieka šioje keistoje organizacijoje.
Tame pačiame laikraštyje paskelbtas dar vienas
straipsnis Strategija pasauliui: V.Putino politikos prioritetų
sistemoje svarbiausios išlieka, ir pasiliks, buvusios SSRS šalys.
Pirmiausia Bendrosios ekonominės erdvės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos
ir Kazachstano kūrimas. Šis klausimas gali tapti visiškai nereikšmingas,
jeigu Kijeve paims viršų tos erdvės priešininkai. Taip pat aišku,
kad santykiuose su Vakarų šalimis išaiškėjo principinis nesuderinamumas
dėl Rusijos stojimo į pagrindines Europos ir transatlantines struktūras
ES ir NATO. Rusijos tenai niekas nelaukia. Kita vertus, Rusijai
ir neverta ten veržtis. Pastarieji įvykiai Ukrainoje tą patvirtino.
Maskva tuos įvykius įvertino ne tik kaip antikonstitucinį perversmą,
bet ir kaip stambią specialiąją geopolitinę operaciją apie revoliucinį
režimo pakeitimą NVS, kuri yra Rusijos sąjungininkė. Tai pati didžiausia
Rusijos ir Vakarų santykių krizė. Rusija iš esmės pasilieka savarankiškos
jėgos centras, vienas iš nedaugelio Žemėje dar išlaikęs suverenitetą
ir savo požiūrį į pasaulio įvykius.
Pasaulio politikos analitikai neabejoja, kad po
savo statytinio pralaimėjimo Ukrainoje V.Putinas imsis keršto. Štai
kaip Kremliaus keršto variantus apibūdino įtakingas Ispanijos laikraštis
ABC: Gorbačiovas sugriovė Sovietų Sąjungą, Jelcinas komunizmą.
Putinas, vadovaudamasis komunistiniais metodais, bando paversti
Rusiją naująja SSRS. Nepaisant to, pusė pasaulio vis dar žvelgia
į Putiną kaip į demokratą. Rusijos lyderis patyrė patį didžiausią
pralaimėjimą per visą savo politinę karjerą. To pralaimėjimo priežastis
pakartotiniai Ukrainos prezidento rinkimai. Šalyje, kurią Maskva
valdė 300 metų ir kurioje paties V.Putino nurodymu rinkimai buvo
suklastoti dėl prorusiško kandidato pergalės. Tam tikslui pasiekti
Putinas pasinaudojo savo numylėto KGB paslaugomis, kuris turėjo
nunuodyti liberalų kandidatą, dabar laimėjusį pakartotinius rinkimus.
V.Putino planus sumaišė ne tik kaimyninės šalies parlamentas, bet
ir liaudies valia. O tuose planuose pirmiausia numatyta, jog Rusijos
kaimynystėje negali egzistuoti demokratija. Ir ne tik Ukrainoje,
bet ir visose kaimyninėse šalyse.
Laisvasis pasaulis nematė ir faktiškai atrišo
Putinui rankas vykdant represijas Čečėnijoje. Laisvasis pasaulis
taip pat tarsi sutinka, kad Putinas pakeičia jelcinišką mafiją į
jo paties paskirtus administratorius, vykdančius valstybės plėšimą.
Laisvasis pasaulis neprieštaravo, kada iš Rusijos plaukė milžiniški
pinigai, kurie buvo plaunami įvairiose pasaulio kompanijose ir
firmose. Pagaliau susitaikė su didžiulio Tarptautinio valiutos fondo
suteiktų kreditų Rusijai išgrobstymu. Laisvasis pasaulis sutiko
ir su Rusijos karinių bazių buvimu Vidurinės Azijos ir Kaukazo regionuose,
Padniestrėje. Pagaliau laisvasis pasaulis užvertė puslapį matydamas
Jukos kompanijos renacionalizaciją. Tai Putinas padarė jam klusnios
valdžios, padedamas visokių alekperovų, abramovičių, černomyrdinų,
čiubaisų, potaninų, viachirevų, šešėlyje, kad atkeršytų už savo
pralaimėjimą Ukrainoje. Dabar stebėsime, kokio keršto Putinas imsis
toliau.
Petras Katinas
© 2005 "XXI amžius"
|