Pragmatiškumas ar prisitaikymas
Petras KATINAS
Grįžę iš Maskvos mūsų parlamentarai, vadovaujami
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko J.Karoso, džiaugėsi,
kad ten niekas jų nebarė, netgi Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto
pirmininkas K.Kosačiovas priėmė maloniai ir mandagiai. Jeigu socdemas
J.Karosas, kaip įpratęs, apie galimą Prezidento kelionę į Maskvą
gegužės 9-ąją kalbėjo labai aptakiai, užtat apie tai visu balsu
prabilo J.Karoso koalicijos partneris socialliberalas, besirūpinantis
NATO reikalais, Vaclavas Stankievičius. Jis pareiškė, kad Prezidentui
būtinai reikia vykti į Maskvą ir kartu su V.Putinu švęsti Pergalės
dieną. Taigi pakartojo tą patį, ką dar nepriklausomybės atkūrimo
aušroje kalbėjo vienas pragmatikų A.Brazauskas, netgi žadėjęs
Nobelio premiją tam, kuris pasiūlys receptą, kaip galima išgyventi
atsiskyrus nuo Maskvos. Beje, tos pačios nuomonės Premjeras tebesilaiko
iki šiol. Nesinori tikėti, kad toks, bent jau skelbęsis dideliu
NATO entuziastu, taip staiga pamiltų Rusiją. O jeigu Lietuvos Prezidentas
į Maskvą nevyks, tada, anot V.Stankievičiaus, prieš mus gali būti
imamasi ekonominių sankcijų. Štai taip! Kitaip tariant, nevalia
erzinti Kremliaus valdovų, nes ims ir užsuks naftos bei dujų čiaupus.
Be to, pasak V.Stankievičiaus, V.Adamkui nenuvykus į Maskvą, mūsų
nesupras ES ir NATO, nes Lietuva įsipareigojusi palaikyti draugiškus
santykius su kaimynais.
Taigi visuomenei leista suprasti, kad be Rusijos
pražūsime, todėl ir turime vykdyti viską, ko tik ji užsimano. Aišku,
Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų pernelyg
didelė. Tuo labiau kad nieko nedaroma tai priklausomybei sumažinti.
Kita vertus, beveik visa Europa kenčia nuo šios priklausomybės.
Bet negalima pamiršti to, kad ir Rusija, turėdama daug naftos ir
dujų, irgi nuo jų priklauso. Juk tai bene vienintelis jos pajamų
šaltinis ir, netekus tų pajamų, biudžetas bemat subliūkštų. Tad
čiaupų užsukinėjimas nenaudingas ir pačiai Rusijai. Teiginys, kad,
Lietuvos Prezidentui nenuvykus į Maskvą, mūsų nesupras ES ir NATO,
irgi skirtas vidaus vartojimui. Dabartinė Lietuvos valdžia, kurioje
atsidūrė daugybė diletantų, nes, anot reikalus bene geriausiai išmanančio
politologo R.Lopatos, atėję valdžion dabartiniai politikai išvis
nesuvokia, kas yra ta politika, o pačios politikos faktiškai nebeliko.
Liko tik politinis popsas.
Vykti ir nevykti Prezidentui Maskvon ne esminis
klausimas. Esmė yra priklausomybė nuo Rusijos, kuri dar kartą aiškiai
išryškėjo audringai diskutuojant dėl Gamtinių dujų įstatymo pataisų.
Jų priėmimas atidėtas iki rudens. Kitaip tariant, jos bus priimtos
tik gavus Rusijos monstro Gazprom verdiktą: kaip nutars Gazprom
vadai, taip ir bus. Netgi nekreipiant dėmesio į galimas Europos
Komisijos sankcijas, kurių ji nedviprasmiškai pažadėjo imtis, jeigu
bus vėluojama priimti dujų ūkį reguliuojantį įstatymą. Tai dar vienas
akivaizdus faktas, kad mūsų vadams Maskva yra svarbesnė už ES.
Apskritai, atėjus valdžion LDDP, o dabar didžiajai
koalicijai, galutinai paaiškėjo, kad Lietuvą valdo ne Vyriausybė,
o nomenklatūrinė biurokratija. Pagal Rusijos pavyzdį. Biurokratijos,
kitaip tariant, valdininkijos, jėga stiprėja kasdien. Iš esmės susiformavo
atskira valdininkų klasė, kuri buvo ir sovietmečiu. Dabar ta klasė
tapo ir turto valdytoja. Tai ir yra pagrindinis skirtumas nuo sovietmečio.
Tada partokratija tiktai tvarkė tą valstybės turtą, bet jis buvo
ne jos, o oficialiai, visos liaudies. Dabar gi aukštieji valdininkai
tapo turto savininkais ir nesvarbu, kaip jį valdo: per statytinius,
savo šeimos narius, o dažnai ir be jokių tarpininkų. Todėl neregėtai
išsikerojęs biurokratijos mechanizmas dirba tiktai sau, bet ne valstybei
ar jos žmonėms. Esant tokiai situacijai iš dabartinės valdžios laukti
kokių nors strateginių sprendimų, pagaliau valstybinės politikos
nėra prasmės. Kaip ir to, kad ši biurokratų ir turto savininkų valdžia
bandytų atitrūkti nuo Rusijos. Juk ir ten sėdi tokie patys, todėl
bendrą kalbą visada suras.
O p.Stankievičiui ir kitiems Rusijos mylėtojams
(gal tiksliau, jos bijantiems), raginantiems Prezidentą vykti į
Maskvą, patartina perskaityti žinomo Rusijos politologo ir publicisto,
žurnalo Politinė klasė (Političeskij klass) redaktoriaus Vitalijaus
Tretjakovo straipsnį Ko bijoti?, neseniai išspausdinto savaitraštyje
Literaturnaja gazeta. Ir ne tik V.Stankievičui būtų pravartu susipažinti,
ką siūlo V.Tretjakovas. Štai keletas jo receptų, kaip turi elgtis
Rusija. Beje, tai ne vien rekomendacijos Kremliui, o, ko gero, jau
vykdomos Maskvos užsienio politikos konstatavimas. Pirmiausia: pagaliau
nustoti baimintis Vakarų reakcijos. Europa kaltina Rusiją imperializmo
atgaivinimu. Bet JAV net neslepia to ir nesidrovėdamos apie tai
skelbia. Ir mums reikia tvirtai pareikšti: taip, mes imperialistai,
mes norime atstatyti galingą valstybę. Ko gi bijoti? Dauguma mūsų
žmonių galvoja apie Didžiosios Rusijos atgimimą. Ši idėja apėmusi
mases. Gera ar bloga tokia idėja? Manau, kad labai gera.
Euroaatlantinėje civilizacijoje yra trys tarp
savęs konkuruojantys, bet tuo pačiu bendradarbiaujantys subjektai:
susijungusi Europa, dabartiniu metu pats galingiausias subjektas
JAV ir Didžioji Rusija. Rusijos imperijos teritorija yra žemės,
kurias Europos civilizacija patikėjo valdyti Rusijai. Ir to gėdytis
nereikia, kad ir kas ką kalbėtų. Posovietinėje erdvėje galimi trys
Rusijos politikos variantai. Pirmasis visus rusus, gyvenančius
buvusios SSRS respublikose, grąžinti į Rusiją. Antra: grąžinti tas
šalis į glaudžią sąjungą su Rusija. Trečia: pakviesti į Rusiją ne
tiktai rusus, bet ir kitas tautas, kurios simpatizuoja Rusijai,
kurios susietos su ja istoriniais ryšiais, kurios garsėja savo darbštumu...
Toliau viskas susitvarkys savaime.
Taigi planai aiškūs. Bet svarbiausia, kad jie
vykdomi. Ir užmerkus akis postringauti apie pragmatiškumą, ką
labai mėgsta mūsų Premjeras, yra nusikaltimas. Deja, dabar Lietuvoje
politiką vykdo kaip tik tokie pragmatikai, kurių visas pragmatiškumas
padlaižiavimas Maskvai. Tik vienas europarlamentaras prof. V.Landsbergis
išdrįsta pasakyti teisybę į akis. Ne tik Vilniuje, bet ir Briuselyje
ar Strasbūre. Ir užtat kenčia nuo įvairių imperininkų ar jų užtarėjų.
Štai šiomis dienomis Rusijos ambasadorius Belgijoje Vadimas Lukovas,
labai įsižeidęs europarlamentaro iš Lietuvos prof. V.Landsbergio
ir kitų europarlamentarų pasiūlymu kartu su nacistiniais simboliais
uždrausti ir komunistinę simboliką, Belgijos laikraštyje Libre
Belgique paskelbė didelį straipsnį: Kam prireikė demonizuoti Rusiją?
Pirmiausia Rusijos ambasadorius V.Landsbergį ir jo kolegas iš Baltijos
ir kitų Rytų Europos valstybių, drįsusius pareikalauti uždrausti
komunistinius simbolius, įvertino labai savotiškai: esą pjautuvo
ir kūjo priešai yra ir Rusijos didžiausi priešininkai. Be V.Landsbergio,
tokiais Rusijos priešais pirmiausia įvardyti Latvijos europarlamentarai
Inesa Vaiderė ir Valdis Kristovskis. V.Lukovui labai nepatiko mūsų
europarlamentaro žodžiai, kad dabartinė europinė Rusijos politika
yra stalininės SSRS politikos tęsinys. Tai didelė netiesa, teigia
rusų diplomatas. Juk tik Rusijos deputatų dėka SSRS Liaudies deputatų
suvažiavime buvo priimtas istorinis nutarimas, kurio pasekmė Baltijos
respublikos gavo nepriklausomybę.Toliau V.Lukovas užsipuola ES
taikant dvigubus standartus ir vėl puola V.Landsbergį, kai tas priminė,
jog Rusija, Moldovoje ir Gruzijoje laikydama savo kariuomenę, kuria
ten konfliktines situacijas. Pasak V.Lukovo, tai NATO ir Vakarai
išvarė iš Kosovo 200 tūkst., serbų, o Makedonijoje suteikė plačią
autonomiją vietos albanams, kurie sudaro tiktai 20 proc. šalies
gyventojų. Bet Latvijoje ir Estijoje rusams, kurie sudaro per 40
proc. gyventojų, jokios autonomijos nesuteikta. V.Lukovas pabrėžia,
kad V.Landsbergis ir tie, kurie kaltina Rusijos valdžią naudojant
stalininius receptus užsienio politikoje, patys tempia Rytų Europą,
o kartu su ja ir visą Europos Sąjungą į jau diskredituotą praėjusio
amžiaus sanitarinio kordono politiką. Tada tokia politika suskaldė
demokratines jėgas (!), todėl nebuvo sustabdytas Hitleris. Šiandien
ES konfrontacija su Rusija yra visos Europos silpninimas esant didžiulei
globalinei konkurencijai dabartiniame pasaulyje. Būtų labai liūdna,
jeigu Europarlamente dialogas su Rusija bus atiduotas karingiesiems
rusofobams, tokiems kaip V.Landsbergis. Įdomiausia, kad V.Landsbergį
didžiausiu priešu skelbia ne tik Maskva, bet ir vietiniai rusofilai.
Dabar profesoriaus puolimo estafetę tvirtai perėmė darbiečiai.
Kai dėl mūsų Prezidento važiavimo minėti didžiojo
tėvynės karo pergalės jubiliejaus, tai, netgi priėmus teigiamą
sprendimą, jokiu būdu negalima pamiršti, kokia antilatviška isterija,
tiesiogine to žodžio prasme, sukelta Maskvoje. Nepaisant to, kad
Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga paskelbė apie savo dalyvavimą,
Rusijos užsienio reikalų ministerija, jau nekalbant apie atskirus
politikus, kone kasdien skelbia antilatviškus pareiškimus. Ypač
tokie pareiškimai sustiprėjo, kai buvo pristatyta kelių žinomų latvių
istorikų parašyta knyga Latvijos istorija. XX amžius. (Apie tai
rašysime artimiausiuose mūsų laikraščio numeriuose.) Rusijos Valstybės
Dūmos Rodina frakcijos lyderis Dmitrijus Rogozinas pareikalavo,
kad prezidentas V.Putinas atšauktų savo kvietimą Latvijos prezidentei
apsilankyti Maskvoje gegužės 9-ąją. Priešingu atveju D.Rogozinas
žada asmeniškai blokuoti V.Vykės-Freibergos automobilį. Aš gulsiu
gatvėje, kuria iš oro uosto važiuos Latvijos prezidentė, pareiškė
D.Rogozinas. Beje, šis imperininkas ir šovinistas Latvijoje paskelbtas
persona non grata, o tai Lietuvoje sunku ir įsivaizduoti. Bet džiaugtis
tuo, kad Maskvoje buvusiems mūsų parlamentarams buvo pasakyta, jog
iš visų Baltijos valstybių geriausi santykiai yra su Lietuva, nederėtų.
Istorija jau ne kartą įrodė, kad Maskva be reikalo komplimentais
nesimėto. Jeigu jau pagiria, tai nedelsiant reikia perkratyti savo
sąžinę ir susimąstyti, kokią kiaulystę savo šaliai esi padaręs.
© 2005 "XXI amžius"
|