"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. vasario 23 d., Nr. 4 (97)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Maskvietiška ruletė Gegužės 9-oji - Baltijos šalių šantažo įrankis

Povilas STRAPŠYS

Šventinis pyragas
Jauniaus Augustino piešinys

Ginčai dėl nacistinės Vokietijos kapituliacijos 60-mečio (pergalės) dienos šventimo Maskvoje jau tapo gana nuvalkiotu dalyku. Šio renginio šalininkų ir priešininkų argumentai daug kartų pakartoti ir puikiai žinomi. Suprantama, ši tema mums, lietuviams, nukentėjusiems ne tik nuo fašizmo, bet ir nuo bolševikų, yra ypač skaudi. Bet kartu net ir įdomu darosi – kodėl ši dilema iškilo kaip tik šiemet? Kodėl toks klausimas nekilo prieš dešimt ar penketą metų?

Atsakymas gali būti ir painus, ir kartu labai paprastas.Visgi turime savęs paklausti: kodėl mums toks pasirinkimas suteikiamas būtent šiandien? Ar čia bėda tik Rusijos vadovo polinkyje į sovietinę nostalgiją ar bandymus reanimuoti SSRS mumiją, ar dėl to esame šiek tiek kalti ir mes patys?

Vykimo į Maskvą šalininkai kalba apie kovą prieš fašizmą ir bendrą pergalę. Atsargesnieji - apie tai, „ką pasakys kiti, ar neapkaltins mus pataikavimų naciams?“ Treti kalba apie galimą žydų pasipiktinimą ir kažkokias jų sankcijas mums ar net sugadintą tarptautinį Lietuvos prestižą.

Vykimo priešininkų argumentų yra dar daugiau. Ir jie nepalyginti rimtesni. Netgi atmetę emocinį pasipiktinimo foną, galime drąsiai tvirtinti, kad visą mūsų XX amžiaus istorija kaip tik ir įrodo mums „išvaduotojų“ klastą ir niekšybę. Galima ilgai vardyti medžiaginius, intelektualinius ir netgi dvasinius mūsų tautos nuostolius, kuriuos atnešė beveik 50 okupacijos metų. Bet yra dar vienas, pats svarbiausias argumentas – tai šiandieninė Rusija. Šalis, atkakliai nenorinti pripažinti savo kaltės dalies. Šalis, atkakliai kartojanti demagogiją apie savo išvaduojamąją misiją.

Tokie balsai skambėjo ir demokrato B.Jelcino valdymo laikais. Paprasčiausiai jie buvo mažiau girdimi arba reiškė ne oficialųjį Maskvos, o kokių nors ura-patriotų ar šovinistų požiūrį. Kartu tai buvo ir savotiškas malonės gestas daugybei to karo veteranų.

Dabar situacija visai kitokia. Švelni, ne karinė, o ekonominė buvusių SSRS teritorijų reokupacija yra pagrindinis Rusijos geopolitikų darbo tikslas. O jo pasiekimo būdai būna labai įvairūs.

Čia į pagalbą Maskvai ateina ir kai kurie tautiečiai. Galime neužsiminti apie lietuviškų „trečios kartos kvislingų“ (šį taiklų apibūdinimą teko sutikti viename internetiniame pokalbių portale) pastangas. Galima tik nusistebėti, kad net šiandien Maskvai į pagalbą tegali ateiti 1940-ųjų kolaborantų atžalos. Matyt, nelabai sekasi oponentams, jei juos remia tik tokie šalininkai... Tačiau kai apie ketinimus važiuoti į Maskvą prabyla Latvijos prezidentė, darosi nejauku. Keista klausytis ir apie įvairius jos pamokymus ar nuogąstavimus. O jos teigimas, kad ten, iškilmėse, ji sugebės atkreipti dėmesį į Baltijos valstybių dviprasmišką padėtį „pergalės prieš fašizmą“ (naujos bolševikinės okupacijos) akivaizdoje, yra net juokingas. Jis iš karto susilaukė griežto ir nedviprasmiško Rusijos protesto.

Labai prastokos ir Latvijos vadovės istorinės žinios. Jas galima vertinti tik dvejetu, nes teigimas, esą mus visus apšauks (jei nevyksime į Maskvą) nacių pakalikais, yra neteisingas. Jis net nepadorus, nes visos trys Baltijos sesės hitlerizmo akivaizdoje elgėsi labai skirtingai. Prisiminkime, Lietuva buvo pirmoji, kuri bandė kovoti su hitlerizmu. Dar ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuva teisė Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų lyderius. Kiek pamenu, tuo metu SSRS su nacistine Vokietija gana artimai draugavo. Juk karinė Vokietijos galia (pačiai tą daryti draudė Versalio sutartis) slapta pradėta atkurti Rusijos karinėse gamyklose, o ir būsimieji karo asai savo mokslus daugiausia pradėjo Rusijos poligonuose...

Latviai (ir estai) turi daugiau priežasčių vykti į Maskvą ir grynai dėl psichologinių priežasčių. Rusakalbiai kolonistai ir šiandien sudaro daugiau nei 40 nuošimčių Latvijos (Estijoje jų - maždaug trečdalis) gyventojų. Nors ši didžiulė žmonių masė kol kas dar nėra įpilietinta, tačiau su ja reikia skaitytis. Todėl tokį V.Vykės-Freibergos elgesį galima suvokti ir kaip didelę nuolaidą tiems rusakalbiams Latvijos gyventojams, savotišką mandagumo (ar nuolankumo) gestą.

Tačiau svarbiausia latvių lyderės fobija yra galimi priekaištai galimu nacių rėmimu. Ir šis argumentas šiauriniams mūsų kaimynams yra gana teisingas. Juk latviai ir estai gana noriai rašėsi savanoriais į Vokietijos kariuomenę, kovojančią Rytų fronte. Estai turėjo savo SS legioną, o latviai - net dvi rinktines divizijas, kėlusias siaubą sovietams. Visuose vokiečių generolų memuaruose šie estų ir latvių daliniai tik giriami. Žinoma, buvo ir sovietinės latvių ir estų (panašios į „lietuviškąją“ 16-ąją šaulių) divizijos, bet jos buvo tik lašas jūroje, palyginti su žymiai didesnėmis vokiečius rėmusiomis latvių ir estų jėgomis. Mūsų dienomis tų karinių formuočių veteranai mėgsta triukšmingus atminimo renginius su žygiavimu gatvėmis, gėlių dėjimu prie paminklų ir pan. Toks elgesys siutina vietinius rusakalbius ir varo iš proto Maskvą.

Ką galima prikišti, mums, lietuviams? Ogi beveik nieko. Buvo keliolika lietuviškų policijos batalionų, kai kurie iš jų irgi kovojo Rytų fronte. Bet tai tebuvo saujelė savanorių. Žymiai daugiau lietuvių rašėsi į Vietinę rinktinę, kuri nerodė jokio noro vykti į Rytų frontą ir kovoti už vokiečių interesus. Už atkaklų nenorą padėti vokiečiams nukentėjo ir mūsų intelektualai – prisiminkime Štuthofo kalinius. Lietuviams dažnai prikišamas žydų naikinimas, tačiau nepamirškime, kad ir Latvijoje, ir Estijoje žydų buvo daug mažiau, o ir laiko pasitraukti nuo vokiečių jie turėjo daug daugiau negu jų tautiečiai Lietuvoje, užimtoje pirmąją karo savaitę.

Nei latviai, nei estai jokio pasipriešinimo vokiečių valdžiai nerodė. Štai latvių divizijos kovėsi vokiečių pusėje iki pat karo pabaigos. Žinome, kuo už šią ištikimybę savo pasirinkimui sumokėjo mūsų likimo broliai. Po karo nei Latvijoje, nei Estijoje beveik nebuvo kam eiti į mišką, todėl į šiuos kraštus drąsiai prigarmėjo šimtai tūkstančių „specialistų“ iš visos Sovietų Sąjungos. Lietuvon tokie žmonės bent iš pradžių kėlėsi nelabai noriai...

Taigi galima įtarti, kad Latvijos vadovė, užaugusi užjūryje, nelabai mėgo istoriją. O gal buvo prastas jos istorijos mokytojas? Neginu nacizmo ar bolševizmo. Šios ideologijos tėra dvi vienos totalitarizmo monetos pusės. Tad pasmerkus vieną iš jų, būtina pasmerkti ir kitą.

Tai kodėl ši dilema iškilo tik dabar, švenčiant Kovo 11-osios penkiolikos metų jubiliejų? Matyt, sąlygos tam brendo pamažu. Mes piktinamės rusų ekonominiu skverbimusi į mūsų ūkį. Tačiau yra dar viena, žymiai svarbesnė mūsų gyvenimo dalis. Tai kultūra. Mūsų TV kanalų ekranus užliejo rusiškų kino filmų ir pramoginių laidų banga. Šalį nuolat lanko būriai rusiškos (arba sovietinės) estrados žvaigždžių ir žvaigždučių. Radijo eteryje įsitvirtino rusiškos radijo stotys... Pasiklausykite, kokių radijo stočių visu garsu darbo vietoje klauso 95 nuošimčiai sostinės taksistų ir visuomeninio transporto vairuotojų. Teisingai, jie klausosi „Russkoje radio“.

Neužmiršta ir skaitančioji publika. Vilniuje veikia bent keli prašmatnūs, nauji ir dideli rusiškos literatūros knygynai. Jie pilni naujausios originalios ir verstinės mokslinės ir grožinės literatūros. Mūsų leidėjai, palyginti su rusų, yra atsilikę mažiausiai geru penkmečiu.

Žinoma, Rusija žymiai didesnė ir nepalyginti galingesnė už Lietuvą. Netgi knygų leidyboje. Tačiau kalbame apie desperatiškus jos bandymus išlaikyti bendrąją dvasinę posovietinę erdvę. Kad ir tą patį rusiškai mokantį skaitytoją, žiūrovą ar klausytoją. Juk po penkiolikos nepriklausomybės metų, nepaisant visų mūsų kalbų apie „vakarėjimą“, didžioji lietuvių dalis iš užsienio kalbų moka tik rusų. Kartu stengiamasi išlaikyti nostalgiją didžiajai „deržavai“. Įdėti pinigai duoda rezultatų. Mūsų miestų gatvėse skamba (netgi lietuviškumo citadelėje Kaune) trečiarūšė rusiška estradinė muzika, mūsų kiemo lygio dainininkai nevykusiai kopijuoja ne tik Vakarų, bet ir Rusijos muziką bei kitas popkultūros šakas. Užteks prisiminti vieną mūsų muzikos atlikėją, iš kažkurios Vilniaus parduotuvės atsitempusį į sceną šveplą afrikietį. Šokoladinė diena. Kaip originalu! O juk tokio pat tipo juodaodis rusiškoje „Fabrika zviozd“ programoje dainą apie „Čekoladnij zajac“ dainavo jau prieš trejus ar net ketverius metus...

Gal tikrai teisingai internetinių svetainių pašnekovai mūsų muzikos žvaigždes vadina ne žvaigždėmis, o tik spingsulėmis. Pati lietuviška estrada prilyginama Rusijos muzikos šeštajai lygai. Kartūs žodžiai. Bet ar juose nėra tiesos? Ir su tokiu vaikėzišku svetimųjų mėgdžiojimu mes žadame laimėti Euroviziją? Net juokinga! Ir tai vyksta šalyje, kuri dar XVIII a. pabaigoje žavėjo Vakarų Europos (visų pirma vokiečius) mokslo ir meno žmones savo liaudies dainomis, kurių iki mūsų dienų etnografai yra užrašę keliasdešimt ar net kelis šimtus tūkstančius...

Išskydo, sumenko mūsų savigarba. Nereikia kalbėti apie popmuziką, kur vyrauja nelietuvių kilmės asmenys. Beje, svetimi talentai – ne blogis, jei jie tikrai talentingi. Bet ne. 1991-aisiais, gal ir 1995 metais būtų sunku įsivaizduoti, kad po nacionalinio (!) Eurovizijos atrankos turo atlikėjų pasirodymo (kad ir gana nevykusio) mūsų publiką linksmintų „lietuviška“ grupė su dainuojančia dainininke lenke (iš Lietuvos), dar visai neseniai turėjusia rusišką pavardę ir žymiai garsesne Rusijoje savo rusiškomis dainomis, negu Lietuvoje lietuviškomis. Daina irgi buvo nelietuviška, ją būtų galima išversti į lietuvių kalbą beveik kaip „ei, garuoliai...“

O gal čia nieko blogo? Gal vyksta viso labo sparti ir visų pageidautina lietuvių eurointegracija, prarandant tautinį savitumą, kaip ir numato Briuselio klerkų integracijos? Nieko panašaus – visi europinio lygmens dokumentai ir direktyvos, kur kalbama apie tautines kultūras, kaip tik pabrėžia būtinybę puoselėti visų ES narių tautines kultūras. Įsivaizduokime, kad Varšuvoje po Eurovizijos atrankos koncerto žiūrovus stebintų koks lietuviškai dainuojantis trečiarūšis atlikėjas. Lenkai geriausiu atveju pasipiktintų. O apie blogiausią atvejį baisu ir pagalvoti. Tik tos televizijos vadovų būtų labai gaila!

Mūsų aktoriai, ypač kino, irgi neišlaikė išbandymo savigarba. Juos, ypač vyresnius, galima suprasti – jau ne tas amžius, kad būtų galima greitai persiorientuoti į vakarietišką žiūrovą ar tobulai išmokti (kalbėti be akcento) kokią nors užsienio kalbą. Valgyti juk norisi! Štai ir žiūrime neva rusiškus TV filmus ir net serialus, kur filmuojasi būriai kino aktorių lietuvių. Ir ne tik garbių veteranų, bet ir daug žalio jaunimėlio. Ko norėti iš V.Bagdono, rusų filme (jį neseniai rodė viena komercinė TV) apie rusų-čečėnų karą vaidinantį geraširdį gydytoją, jei net mūsų vakarietiškos „žvaigždės“ (I.Dapkūnaitė) noriai vaidina rusų filmuose apie kraugeriškus čečėnus, o paklaustos, ką mano apie čečėnų tautos genocidą, tik išverčia akis ir apsimeta kvailutėmis. Beje, tame filme, kur vaidino aktorius Bagdonas, nepamiršta parodyti lietuvių snaiperės, kovojančios čečėnų pusėje. Ir nors ta snaiperė taip ir nesugebėjo ištarti nė žodžio lietuviškai, žiūrovui tikrai įstrigo šis nevzorovinio lygio melas. Nesvarbu, kad per dešimt kruvino karo metų nebuvo nukauta ar paimta į nelaisvę nė viena lietuvė, bet rusai tebekartoja šį primityvų melą. Matyt, tikima, kad šimtąkart pakartotas melas gali virsti tiesa.

Telieka pasigailėti tokių naivių (o gal kvailų?) lietuvių aktorių, kurie gal ir talentingi, bet nesuvokia, kad, vaidindami melo pritvinkusiuose „naujosios“ Rusijos filmuose, jie tarnauja atgimstančiai rusiškojo imperializmo hidrai. Bet, matyt, pinigai nekvepia, ar ne? Taip vieni užsidirba pinigų pragyvenimui, o kitiems sumaniai plaunamos smegenys apie anuos, neva gerus sovietinius metus arba apie žiaurius nacionalistus (numanome, kokius). Juk net mūsų generalinis komisaras, tas pats „demokratas“, kurį taip entuziastingai gynė mūsų studentai, neseniai viešai pareiškė, kad Kauno nusikalstamumo šaknys glūdi prieškaryje. Matyt, netyčia surado ir per neapsižiūrėjimą perskaitė savo sovietmečiu lankytų paskaitų konspektus!

Nesu nusiteikęs prieš užsienio meno propagavimą. Tik gaila, kad mes lyg pasaldintą piliulę praryjame bet kokį nevietinį šlamštą. Iš užsienio kultūros reikėtų savintis tai, kas geriausia, o ne proteguoti trečiarūšę produkciją. Dabar to nėra, o mus užliejusio kičo jūroje didelę dalį užima ir rusiška (irgi ne aukščiausios prabos) popkultūra. Pavojinga ir tai, kad ji yra su sovietmečio nostalgijos priemaiša...

Prezidentui V.Adamkui iškilo nepavydėtinas galvosūkis: kad ir kaip jis nuspręstų elgtis gegužės 9-ąją, jo elgesys gali būti traktuojamas neigiamai – arba kaip nuolaidžiavimas V.Putino autokratinei Rusijai, arba kaip įžūlus išsišokimas prieš hitlerizmo nugalėtojus... Tiesa, šis žmogus prakalbo apie savo, kaip valstybės vadovo, pareigas, skirdamas jas nuo savo, kaip valstybės piliečio, pozicijos. Bet ar valstybės vadovas jau nėra pilietis?

V.Adamkus labai rizikuoja – juk, nuvykęs į Maskvą, jis visiškai susikompromituotų daugelio patriotiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių (kurie sudarė didžiąją jo rinkėjų dalį) akyse. Po to V.Adamkui teliktų ne šilti vakarai prie židinio, o apgailėtini ir nevykę bandymai pasiteisinti. Gero vardo jis jau niekada neatgautų, o tokios moralinės dviveidystės akimirkos politikui dažniausiai reiškia jo politinę mirtį.

Paradoksas, bet prieš dešimt metų, prezidentaujant A.Brazauskui, šis nevyko į Maskvą švęsti tos sukakties 50-mečio. Tada Rusijos vadovu buvo demokratu vadintas B.Jelcinas. Šiandien, kai V.Putiną demokratu nedrįsta vadinti nė vienas save gerbiantis žurnalistas, mes kažkodėl primygtinai kviečiami apsilankyti. Ko mes ten nematėme? Naujų paminklų J.Stalinui atidengimo? Mes negalime ten vykti jau vien dėl to, kad šio „išvadavimo“ dėka trys Baltijos valstybės 45 metams dingo iš Europos ir pasaulio žemėlapio. Ekskomunistas A.Brazauskas tada nevyko pas kitą ekskomunistą rusų demokratą B.Jelciną. Kaip atrodytų vakarietis demokratas V.Adamkus šalia „valdomosios demokratijos“ specialisto V.Putino?

Vargu ar prezidentui V.Putinui labai rūpi to karo veteranai, iškovoję sunkią pergalę. Kad jie tikrai nėra jo didžiausias rūpestis, parodė ir neseni masiniai Rusijos pensininkų (tarp jų yra ir veteranų) protestai prieš įvairių lengvatų panaikinimą, pakeičiant jas nedidelėmis piniginėmis išmokomis. Rusijos vadovas labiau nori pasipuikuoti savo tariama didybe nei prisiminti kritusiuosius kare. Bet taip būtų galima švęsti rusų pergalę prieš prancūzus 1812 metais, švedų sumušimą prie Poltavos 1709-aisiais ar totorių jungo pabaigą 1480 metais. Beje, rusai visai rimtai ritasi šia kryptimi. Vietoje lapkričio 7-osios bus švenčiama lapkričio 4-oji. Mat kaip tik tą dieną 1612 metais iš Maskvos buvo išvyti lenkų ir lietuvių interventai. Tai primena didžiavialstybinės šizofrenijos priepuolį, bet nesijuokite, mes kalbame rimtai!

Rusija tikrai didelė šalis. Bet ji niekaip nesuvokia, kad vien ginklo galia šioje epochoje didis jau nebūsi. Rusiškos „didybės“ pavojingumą savo kailiu geriausiai yra patyrę jos kaimynai, ypač mažieji. Skaudžiausia tai, kad ir ši gegužės 9-oji bus skirta ne paprastam rusų kareiviui, atnešusiam tą pergalę, pagerbti, o netiesioginiam ginklų pažvanginimui (žiūrėkite, kokie mes galingi, sutriuškinome nacizmą!). Žmonių, netgi savų, gyvybių Rusijos vadovai, ypač bolševikai, niekada nevertino. Jiems rusų kareiviai tebuvo patrankų mėsa arba, jei norite, mažyčiai kruvinos pergalės mašinos sraigteliai. Gerai žinomas atsitikimas, kai 1945 metų rugpjūtį generolas D.Eizenhaueris apsilankė SSRS. Mažytę amerikiečių delegaciją rusai sutiko su didžiule pompa, rodė jiems išskirtinio dėmesio ir pagarbos ženklus. Buvo surengta daug susitikimų, balių, pasakyta daug tostų. Rusišku papročiu buvo geriama į visų ten dalyvavusių generolų ir karininkų sveikatą. Tačiau vienintelis žmogus, kuris tada pasiūlė išgerti už paprasto rusų kareivio, svarbiausio žmogaus Antrajame pasauliniame kare, garbę buvo ne G.Žukovas, ne koks kitas sovietų maršalas ar generolas, o amerikiečių armijos leitenantas...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija