Maskvietiška ruletė Gegužės 9-oji - Baltijos šalių
šantažo įrankis
Povilas STRAPŠYS
|
Šventinis pyragas
Jauniaus Augustino piešinys
|
Ginčai dėl nacistinės Vokietijos kapituliacijos
60-mečio (pergalės) dienos šventimo Maskvoje jau tapo gana nuvalkiotu
dalyku. Šio renginio šalininkų ir priešininkų argumentai daug kartų
pakartoti ir puikiai žinomi. Suprantama, ši tema mums, lietuviams,
nukentėjusiems ne tik nuo fašizmo, bet ir nuo bolševikų, yra ypač
skaudi. Bet kartu net ir įdomu darosi kodėl ši dilema iškilo kaip
tik šiemet? Kodėl toks klausimas nekilo prieš dešimt ar penketą
metų?
Atsakymas gali būti ir painus, ir kartu labai
paprastas.Visgi turime savęs paklausti: kodėl mums toks pasirinkimas
suteikiamas būtent šiandien? Ar čia bėda tik Rusijos vadovo polinkyje
į sovietinę nostalgiją ar bandymus reanimuoti SSRS mumiją, ar dėl
to esame šiek tiek kalti ir mes patys?
Vykimo į Maskvą šalininkai kalba apie kovą prieš
fašizmą ir bendrą pergalę. Atsargesnieji - apie tai, ką pasakys
kiti, ar neapkaltins mus pataikavimų naciams? Treti kalba apie
galimą žydų pasipiktinimą ir kažkokias jų sankcijas mums ar net
sugadintą tarptautinį Lietuvos prestižą.
Vykimo priešininkų argumentų yra dar daugiau.
Ir jie nepalyginti rimtesni. Netgi atmetę emocinį pasipiktinimo
foną, galime drąsiai tvirtinti, kad visą mūsų XX amžiaus istorija
kaip tik ir įrodo mums išvaduotojų klastą ir niekšybę. Galima
ilgai vardyti medžiaginius, intelektualinius ir netgi dvasinius
mūsų tautos nuostolius, kuriuos atnešė beveik 50 okupacijos metų.
Bet yra dar vienas, pats svarbiausias argumentas tai šiandieninė
Rusija. Šalis, atkakliai nenorinti pripažinti savo kaltės dalies.
Šalis, atkakliai kartojanti demagogiją apie savo išvaduojamąją misiją.
Tokie balsai skambėjo ir demokrato B.Jelcino valdymo
laikais. Paprasčiausiai jie buvo mažiau girdimi arba reiškė ne oficialųjį
Maskvos, o kokių nors ura-patriotų ar šovinistų požiūrį. Kartu tai
buvo ir savotiškas malonės gestas daugybei to karo veteranų.
Dabar situacija visai kitokia. Švelni, ne karinė,
o ekonominė buvusių SSRS teritorijų reokupacija yra pagrindinis
Rusijos geopolitikų darbo tikslas. O jo pasiekimo būdai būna labai
įvairūs.
Čia į pagalbą Maskvai ateina ir kai kurie tautiečiai.
Galime neužsiminti apie lietuviškų trečios kartos kvislingų (šį
taiklų apibūdinimą teko sutikti viename internetiniame pokalbių
portale) pastangas. Galima tik nusistebėti, kad net šiandien Maskvai
į pagalbą tegali ateiti 1940-ųjų kolaborantų atžalos. Matyt, nelabai
sekasi oponentams, jei juos remia tik tokie šalininkai... Tačiau
kai apie ketinimus važiuoti į Maskvą prabyla Latvijos prezidentė,
darosi nejauku. Keista klausytis ir apie įvairius jos pamokymus
ar nuogąstavimus. O jos teigimas, kad ten, iškilmėse, ji sugebės
atkreipti dėmesį į Baltijos valstybių dviprasmišką padėtį pergalės
prieš fašizmą (naujos bolševikinės okupacijos) akivaizdoje, yra
net juokingas. Jis iš karto susilaukė griežto ir nedviprasmiško
Rusijos protesto.
Labai prastokos ir Latvijos vadovės istorinės
žinios. Jas galima vertinti tik dvejetu, nes teigimas, esą mus visus
apšauks (jei nevyksime į Maskvą) nacių pakalikais, yra neteisingas.
Jis net nepadorus, nes visos trys Baltijos sesės hitlerizmo akivaizdoje
elgėsi labai skirtingai. Prisiminkime, Lietuva buvo pirmoji, kuri
bandė kovoti su hitlerizmu. Dar ketvirtojo dešimtmečio viduryje
Lietuva teisė Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų lyderius.
Kiek pamenu, tuo metu SSRS su nacistine Vokietija gana artimai draugavo.
Juk karinė Vokietijos galia (pačiai tą daryti draudė Versalio sutartis)
slapta pradėta atkurti Rusijos karinėse gamyklose, o ir būsimieji
karo asai savo mokslus daugiausia pradėjo Rusijos poligonuose...
Latviai (ir estai) turi daugiau priežasčių vykti
į Maskvą ir grynai dėl psichologinių priežasčių. Rusakalbiai kolonistai
ir šiandien sudaro daugiau nei 40 nuošimčių Latvijos (Estijoje jų
- maždaug trečdalis) gyventojų. Nors ši didžiulė žmonių masė kol
kas dar nėra įpilietinta, tačiau su ja reikia skaitytis. Todėl tokį
V.Vykės-Freibergos elgesį galima suvokti ir kaip didelę nuolaidą
tiems rusakalbiams Latvijos gyventojams, savotišką mandagumo (ar
nuolankumo) gestą.
Tačiau svarbiausia latvių lyderės fobija yra galimi
priekaištai galimu nacių rėmimu. Ir šis argumentas šiauriniams mūsų
kaimynams yra gana teisingas. Juk latviai ir estai gana noriai rašėsi
savanoriais į Vokietijos kariuomenę, kovojančią Rytų fronte. Estai
turėjo savo SS legioną, o latviai - net dvi rinktines divizijas,
kėlusias siaubą sovietams. Visuose vokiečių generolų memuaruose
šie estų ir latvių daliniai tik giriami. Žinoma, buvo ir sovietinės
latvių ir estų (panašios į lietuviškąją 16-ąją šaulių) divizijos,
bet jos buvo tik lašas jūroje, palyginti su žymiai didesnėmis vokiečius
rėmusiomis latvių ir estų jėgomis. Mūsų dienomis tų karinių formuočių
veteranai mėgsta triukšmingus atminimo renginius su žygiavimu gatvėmis,
gėlių dėjimu prie paminklų ir pan. Toks elgesys siutina vietinius
rusakalbius ir varo iš proto Maskvą.
Ką galima prikišti, mums, lietuviams? Ogi beveik
nieko. Buvo keliolika lietuviškų policijos batalionų, kai kurie
iš jų irgi kovojo Rytų fronte. Bet tai tebuvo saujelė savanorių.
Žymiai daugiau lietuvių rašėsi į Vietinę rinktinę, kuri nerodė jokio
noro vykti į Rytų frontą ir kovoti už vokiečių interesus. Už atkaklų
nenorą padėti vokiečiams nukentėjo ir mūsų intelektualai prisiminkime
Štuthofo kalinius. Lietuviams dažnai prikišamas žydų naikinimas,
tačiau nepamirškime, kad ir Latvijoje, ir Estijoje žydų buvo daug
mažiau, o ir laiko pasitraukti nuo vokiečių jie turėjo daug daugiau
negu jų tautiečiai Lietuvoje, užimtoje pirmąją karo savaitę.
Nei latviai, nei estai jokio pasipriešinimo vokiečių
valdžiai nerodė. Štai latvių divizijos kovėsi vokiečių pusėje iki
pat karo pabaigos. Žinome, kuo už šią ištikimybę savo pasirinkimui
sumokėjo mūsų likimo broliai. Po karo nei Latvijoje, nei Estijoje
beveik nebuvo kam eiti į mišką, todėl į šiuos kraštus drąsiai prigarmėjo
šimtai tūkstančių specialistų iš visos Sovietų Sąjungos. Lietuvon
tokie žmonės bent iš pradžių kėlėsi nelabai noriai...
Taigi galima įtarti, kad Latvijos vadovė, užaugusi
užjūryje, nelabai mėgo istoriją. O gal buvo prastas jos istorijos
mokytojas? Neginu nacizmo ar bolševizmo. Šios ideologijos tėra dvi
vienos totalitarizmo monetos pusės. Tad pasmerkus vieną iš jų, būtina
pasmerkti ir kitą.
Tai kodėl ši dilema iškilo tik dabar, švenčiant
Kovo 11-osios penkiolikos metų jubiliejų? Matyt, sąlygos tam brendo
pamažu. Mes piktinamės rusų ekonominiu skverbimusi į mūsų ūkį. Tačiau
yra dar viena, žymiai svarbesnė mūsų gyvenimo dalis. Tai kultūra.
Mūsų TV kanalų ekranus užliejo rusiškų kino filmų ir pramoginių
laidų banga. Šalį nuolat lanko būriai rusiškos (arba sovietinės)
estrados žvaigždžių ir žvaigždučių. Radijo eteryje įsitvirtino rusiškos
radijo stotys... Pasiklausykite, kokių radijo stočių visu garsu
darbo vietoje klauso 95 nuošimčiai sostinės taksistų ir visuomeninio
transporto vairuotojų. Teisingai, jie klausosi Russkoje radio.
Neužmiršta ir skaitančioji publika. Vilniuje veikia
bent keli prašmatnūs, nauji ir dideli rusiškos literatūros knygynai.
Jie pilni naujausios originalios ir verstinės mokslinės ir grožinės
literatūros. Mūsų leidėjai, palyginti su rusų, yra atsilikę mažiausiai
geru penkmečiu.
Žinoma, Rusija žymiai didesnė ir nepalyginti galingesnė
už Lietuvą. Netgi knygų leidyboje. Tačiau kalbame apie desperatiškus
jos bandymus išlaikyti bendrąją dvasinę posovietinę erdvę. Kad ir
tą patį rusiškai mokantį skaitytoją, žiūrovą ar klausytoją. Juk
po penkiolikos nepriklausomybės metų, nepaisant visų mūsų kalbų
apie vakarėjimą, didžioji lietuvių dalis iš užsienio kalbų moka
tik rusų. Kartu stengiamasi išlaikyti nostalgiją didžiajai deržavai.
Įdėti pinigai duoda rezultatų. Mūsų miestų gatvėse skamba (netgi
lietuviškumo citadelėje Kaune) trečiarūšė rusiška estradinė muzika,
mūsų kiemo lygio dainininkai nevykusiai kopijuoja ne tik Vakarų,
bet ir Rusijos muziką bei kitas popkultūros šakas. Užteks prisiminti
vieną mūsų muzikos atlikėją, iš kažkurios Vilniaus parduotuvės atsitempusį
į sceną šveplą afrikietį. Šokoladinė diena. Kaip originalu! O juk
tokio pat tipo juodaodis rusiškoje Fabrika zviozd programoje dainą
apie Čekoladnij zajac dainavo jau prieš trejus ar net ketverius
metus...
Gal tikrai teisingai internetinių svetainių pašnekovai
mūsų muzikos žvaigždes vadina ne žvaigždėmis, o tik spingsulėmis.
Pati lietuviška estrada prilyginama Rusijos muzikos šeštajai lygai.
Kartūs žodžiai. Bet ar juose nėra tiesos? Ir su tokiu vaikėzišku
svetimųjų mėgdžiojimu mes žadame laimėti Euroviziją? Net juokinga!
Ir tai vyksta šalyje, kuri dar XVIII a. pabaigoje žavėjo Vakarų
Europos (visų pirma vokiečius) mokslo ir meno žmones savo liaudies
dainomis, kurių iki mūsų dienų etnografai yra užrašę keliasdešimt
ar net kelis šimtus tūkstančius...
Išskydo, sumenko mūsų savigarba. Nereikia kalbėti
apie popmuziką, kur vyrauja nelietuvių kilmės asmenys. Beje, svetimi
talentai ne blogis, jei jie tikrai talentingi. Bet ne. 1991-aisiais,
gal ir 1995 metais būtų sunku įsivaizduoti, kad po nacionalinio
(!) Eurovizijos atrankos turo atlikėjų pasirodymo (kad ir gana nevykusio)
mūsų publiką linksmintų lietuviška grupė su dainuojančia dainininke
lenke (iš Lietuvos), dar visai neseniai turėjusia rusišką pavardę
ir žymiai garsesne Rusijoje savo rusiškomis dainomis, negu Lietuvoje
lietuviškomis. Daina irgi buvo nelietuviška, ją būtų galima išversti
į lietuvių kalbą beveik kaip ei, garuoliai...
O gal čia nieko blogo? Gal vyksta viso labo sparti
ir visų pageidautina lietuvių eurointegracija, prarandant tautinį
savitumą, kaip ir numato Briuselio klerkų integracijos? Nieko panašaus
visi europinio lygmens dokumentai ir direktyvos, kur kalbama apie
tautines kultūras, kaip tik pabrėžia būtinybę puoselėti visų ES
narių tautines kultūras. Įsivaizduokime, kad Varšuvoje po Eurovizijos
atrankos koncerto žiūrovus stebintų koks lietuviškai dainuojantis
trečiarūšis atlikėjas. Lenkai geriausiu atveju pasipiktintų. O apie
blogiausią atvejį baisu ir pagalvoti. Tik tos televizijos vadovų
būtų labai gaila!
Mūsų aktoriai, ypač kino, irgi neišlaikė išbandymo
savigarba. Juos, ypač vyresnius, galima suprasti jau ne tas amžius,
kad būtų galima greitai persiorientuoti į vakarietišką žiūrovą ar
tobulai išmokti (kalbėti be akcento) kokią nors užsienio kalbą.
Valgyti juk norisi! Štai ir žiūrime neva rusiškus TV filmus ir net
serialus, kur filmuojasi būriai kino aktorių lietuvių. Ir ne tik
garbių veteranų, bet ir daug žalio jaunimėlio. Ko norėti iš V.Bagdono,
rusų filme (jį neseniai rodė viena komercinė TV) apie rusų-čečėnų
karą vaidinantį geraširdį gydytoją, jei net mūsų vakarietiškos žvaigždės
(I.Dapkūnaitė) noriai vaidina rusų filmuose apie kraugeriškus čečėnus,
o paklaustos, ką mano apie čečėnų tautos genocidą, tik išverčia
akis ir apsimeta kvailutėmis. Beje, tame filme, kur vaidino aktorius
Bagdonas, nepamiršta parodyti lietuvių snaiperės, kovojančios čečėnų
pusėje. Ir nors ta snaiperė taip ir nesugebėjo ištarti nė žodžio
lietuviškai, žiūrovui tikrai įstrigo šis nevzorovinio lygio melas.
Nesvarbu, kad per dešimt kruvino karo metų nebuvo nukauta ar paimta
į nelaisvę nė viena lietuvė, bet rusai tebekartoja šį primityvų
melą. Matyt, tikima, kad šimtąkart pakartotas melas gali virsti
tiesa.
Telieka pasigailėti tokių naivių (o gal kvailų?)
lietuvių aktorių, kurie gal ir talentingi, bet nesuvokia, kad, vaidindami
melo pritvinkusiuose naujosios Rusijos filmuose, jie tarnauja
atgimstančiai rusiškojo imperializmo hidrai. Bet, matyt, pinigai
nekvepia, ar ne? Taip vieni užsidirba pinigų pragyvenimui, o kitiems
sumaniai plaunamos smegenys apie anuos, neva gerus sovietinius metus
arba apie žiaurius nacionalistus (numanome, kokius). Juk net mūsų
generalinis komisaras, tas pats demokratas, kurį taip entuziastingai
gynė mūsų studentai, neseniai viešai pareiškė, kad Kauno nusikalstamumo
šaknys glūdi prieškaryje. Matyt, netyčia surado ir per neapsižiūrėjimą
perskaitė savo sovietmečiu lankytų paskaitų konspektus!
Nesu nusiteikęs prieš užsienio meno propagavimą.
Tik gaila, kad mes lyg pasaldintą piliulę praryjame bet kokį nevietinį
šlamštą. Iš užsienio kultūros reikėtų savintis tai, kas geriausia,
o ne proteguoti trečiarūšę produkciją. Dabar to nėra, o mus užliejusio
kičo jūroje didelę dalį užima ir rusiška (irgi ne aukščiausios prabos)
popkultūra. Pavojinga ir tai, kad ji yra su sovietmečio nostalgijos
priemaiša...
Prezidentui V.Adamkui iškilo nepavydėtinas galvosūkis:
kad ir kaip jis nuspręstų elgtis gegužės 9-ąją, jo elgesys gali
būti traktuojamas neigiamai arba kaip nuolaidžiavimas V.Putino
autokratinei Rusijai, arba kaip įžūlus išsišokimas prieš hitlerizmo
nugalėtojus... Tiesa, šis žmogus prakalbo apie savo, kaip valstybės
vadovo, pareigas, skirdamas jas nuo savo, kaip valstybės piliečio,
pozicijos. Bet ar valstybės vadovas jau nėra pilietis?
V.Adamkus labai rizikuoja juk, nuvykęs į Maskvą,
jis visiškai susikompromituotų daugelio patriotiškai nusiteikusių
Lietuvos piliečių (kurie sudarė didžiąją jo rinkėjų dalį) akyse.
Po to V.Adamkui teliktų ne šilti vakarai prie židinio, o apgailėtini
ir nevykę bandymai pasiteisinti. Gero vardo jis jau niekada neatgautų,
o tokios moralinės dviveidystės akimirkos politikui dažniausiai
reiškia jo politinę mirtį.
Paradoksas, bet prieš dešimt metų, prezidentaujant
A.Brazauskui, šis nevyko į Maskvą švęsti tos sukakties 50-mečio.
Tada Rusijos vadovu buvo demokratu vadintas B.Jelcinas. Šiandien,
kai V.Putiną demokratu nedrįsta vadinti nė vienas save gerbiantis
žurnalistas, mes kažkodėl primygtinai kviečiami apsilankyti. Ko
mes ten nematėme? Naujų paminklų J.Stalinui atidengimo? Mes negalime
ten vykti jau vien dėl to, kad šio išvadavimo dėka trys Baltijos
valstybės 45 metams dingo iš Europos ir pasaulio žemėlapio. Ekskomunistas
A.Brazauskas tada nevyko pas kitą ekskomunistą rusų demokratą B.Jelciną.
Kaip atrodytų vakarietis demokratas V.Adamkus šalia valdomosios
demokratijos specialisto V.Putino?
Vargu ar prezidentui V.Putinui labai rūpi to karo
veteranai, iškovoję sunkią pergalę. Kad jie tikrai nėra jo didžiausias
rūpestis, parodė ir neseni masiniai Rusijos pensininkų (tarp jų
yra ir veteranų) protestai prieš įvairių lengvatų panaikinimą, pakeičiant
jas nedidelėmis piniginėmis išmokomis. Rusijos vadovas labiau nori
pasipuikuoti savo tariama didybe nei prisiminti kritusiuosius kare.
Bet taip būtų galima švęsti rusų pergalę prieš prancūzus 1812 metais,
švedų sumušimą prie Poltavos 1709-aisiais ar totorių jungo pabaigą
1480 metais. Beje, rusai visai rimtai ritasi šia kryptimi. Vietoje
lapkričio 7-osios bus švenčiama lapkričio 4-oji. Mat kaip tik tą
dieną 1612 metais iš Maskvos buvo išvyti lenkų ir lietuvių interventai.
Tai primena didžiavialstybinės šizofrenijos priepuolį, bet nesijuokite,
mes kalbame rimtai!
Rusija tikrai didelė šalis. Bet ji niekaip nesuvokia,
kad vien ginklo galia šioje epochoje didis jau nebūsi. Rusiškos
didybės pavojingumą savo kailiu geriausiai yra patyrę jos kaimynai,
ypač mažieji. Skaudžiausia tai, kad ir ši gegužės 9-oji bus skirta
ne paprastam rusų kareiviui, atnešusiam tą pergalę, pagerbti, o
netiesioginiam ginklų pažvanginimui (žiūrėkite, kokie mes galingi,
sutriuškinome nacizmą!). Žmonių, netgi savų, gyvybių Rusijos vadovai,
ypač bolševikai, niekada nevertino. Jiems rusų kareiviai tebuvo
patrankų mėsa arba, jei norite, mažyčiai kruvinos pergalės mašinos
sraigteliai. Gerai žinomas atsitikimas, kai 1945 metų rugpjūtį generolas
D.Eizenhaueris apsilankė SSRS. Mažytę amerikiečių delegaciją rusai
sutiko su didžiule pompa, rodė jiems išskirtinio dėmesio ir pagarbos
ženklus. Buvo surengta daug susitikimų, balių, pasakyta daug tostų.
Rusišku papročiu buvo geriama į visų ten dalyvavusių generolų ir
karininkų sveikatą. Tačiau vienintelis žmogus, kuris tada pasiūlė
išgerti už paprasto rusų kareivio, svarbiausio žmogaus Antrajame
pasauliniame kare, garbę buvo ne G.Žukovas, ne koks kitas sovietų
maršalas ar generolas, o amerikiečių armijos leitenantas...
© 2005 "XXI amžius"
|