Galimos ultimatumų pasekmės

Visi raginame Prezidentą nevykti į Maskvą pagarbinti Stalino pergalės. Raginame, nes mums yra suprantama, kad Lietuvai pergalės nebuvo. Jeigu Prezidentas nepaklausys ir nuvyks, tikriausiai jį kaltinsime. Taip viskas paprastai atrodo. Labiau pasigilinus, gali ir kitaip atrodyti: pastebėtume, kad kvietimas vykti į Maskvą yra ultimatumas. Tą jau viename straipsnyje yra priminęs Vilius Bražėnas, bet mums, užmaršiems, nekenkia ir kelis kartus priminti .

Ultimatumas – tai grasinimas. Kažkuo grasinama, jeigu nenuvyksime, ir kaip atrodys grasinimus įvykdžius ir kiek tada mūsiškių pasipiktinę sakys, kad grėsmių išvengti reikėjo?

Lietuvai ne naujiena ultimatumai, kurių vienus priimame, kitus ne. Kada daugiau laimime ir daugiau pralaimime? Paskaičiuokime, kiek jų prisimename.

Buvo Lenkijos ultimatumas negedėti Vilniaus ir, rodos, užmegzti diplomatinius santykius – jį priėmėme. Vokietijos ultimatumas buvo atiduoti Klaipėdą. Priėmėme. Pagaliau Sovietų Rusijos ultimatumas – atiduoti visą Lietuvą. Taip pat priėmėme. Visais atvejais norėjome, kad nebūtų daug aukų, nes pergalės negalėjo būti. Už visus tuos sprendimus daug nekaltiname to meto Lietuvos vadovybės. Nekaltiname, nes žinome, kad nebuvo gerų sprendimų ir buvo galima rinktis tik iš blogų blogesnius, ir taip buvo padaryta.

Bene vienintelis Lietuvos nepriimtas ultimatumas buvo atmestas M.Gorbačiovo reikalavimas prieš Sausio 13-ąją pripažinti SSRS konstitucijos galiojimą Lietuvoje. Tąsyk ultimatumo nepriėmėme. O ar buvo laimėjimas? Tą momentą - taip, laimėjome. Buvo aukų, bet ne tiek daug, kad savo didvyrių nepajėgtume suskaičiuoti. Tiktai nėra aiškumo, ar ilgai ta pergalė paliko, nes pamažu iš mūsų rankų ji buvo išplėšta. Ji ir dabar dar plėšiama. Ekonominis užvaldymas jau yra, o toliau ir vėl viskas dėsningai vyksta, nes reikalaujama nuvykti pagarbinti pavergėją. Vykti ar nevykti? Ir ką kievienu atveju laimėtume?

Jeigu nuvyksime, bus laimėta tam kartui ramybė ir gal kokia menka dovanėlė: gal ir JAV prezidentas paplekšnos per petį, kad esame šaunuoliai ir ambicijas nugalėjome . Tik nemanykime, kad tuo ir pasibaigs – vienkartiniu pagarbinimu ir pagyrimu už tai. Reikės daugiau pagarbinimų, pagaliau ir ištisinio garbinimo. Paskui bus atsisukta į vidaus reikalus ir pasakyta, kad ne tas šventes pas save švenčiame ir kodėl gerbiame kažkada prieš Rusiją kovojusiuosius. Skubėkime gerbti savuosius dabar, kol dar neatėjo tokia gresianti ateitis. Ji ateis pamažu arba greitai, o dabar tęsis ekonominė priklausomybė: Lietuvą valdys ir draskys numanomi rusų vietininkai (Uspaskich, Brazauskas) , o mes džiaugsimės skurdu ir įsisavinsime Vakarus, kol – galutinis sprendimas – ir jie mus įsisavins. Taigi išnyksime.

Ultimatumo nepriėmus, gal yra galimas staigesnis ekonominis spaudimas, gal ir diplomatinė izoliacija. Galime būti apšaukti esą fašizmo rėmėjai. Tai yra kitoks, šiuolaikinis, ultimatumas, jame atvirai nenurodyta, kuo grasinama, o tik nuspėjamos užuominos. Todėl gali būti net sunku įrodyti jį buvus ir pasiteisinti, kodėl važiavome, jeigu jį priimsime.

Ne viskas yra tik blogai. Gerai, kad vienas kitas jau įvardijome ultimatumu šį kvietimą, ir bus iš to šioks toks aiškumas, kad jeigu nuvyksime, tai ne savo noru.

Ir neskubėkime kaltinti vien tik Adamkaus, nesvarbu, koks būtų Prezidentūros sprendimas. Nebūkime užmaršūs ir prisiminkime įvykius, kaip praradome Sausio 13-ąją pasiektą laimėjimą. Patys praradome. Mes rinkome į valdžią Kremliaus vietininkus. Vietininkai darė, kas jiems priklauso: ekonomiką ir energetiką atidavė Maskvai. Trumpai tebuvęs ir visa jėga dirbti negalėjęs Sąjūdis, vėliau Tėvynės sąjunga padėtį tik pagerino, bet negalėjo išgelbėti – taip pat kalti mes patys. Vos tik prie valdžios priartėjus saviesiems, tuoj imdavome jiems kelti kuo didžiausius reikalavimus , o per mažai jiems padėjome. Reikalavimų neįgyvendinus, nes buvo neįmanoma, tuoj imdavome jais piktintis ir taip rengti kelią grįžti į valdžią amžiniems buvusiesiems. Jie sugrįždavo ir toliau dalijo dovanas sau ir Maskvai. Sakė, kad ekonomika su politika nesusijusi. Dabar, pasirodo, susijusi. Ekonominiai svertai paimti, ir būkite malonūs – važiuokite ir garbinkite. Tad ne vienas Prezidentas kaltas, jeigu nuvažiuos – visi stūmėme į tokią padėtį. Ir ne toks yra Prezidentas, kad galėtų rasti gerą išeitį. Šią vasarą jį rinkome, tačiau žinojome, jog tik todėl, kad neturėjome geresnio pasirinkimo ir kad jis visai priimtinas dabartinei nomenklatūrai. Tai buvo geriau negu R.Paksas, negu K.Prunskienė, negu Č.Juršėnas, kurie atvirai komunistiškai atrodo. Net geriau negu neprognozuojamas ir visoms partijoms tinkantis Petras Auštrevičius, buvęs labai panašus į Paksą antrąjį. Adamkus atrodė geriau, ir gero atrodymo tada reikėjo, bet kad jis darys gal klaidas, gal piktus darbus – tą žinojome. Jis tą ir daro. Lenktyniauja su Brazausku ir net su Pekeliūnu, kaip kokį negerą žodį pasakyti. Kartais paragina mus visus praeitį kažkodėl užmiršti – nors ir taip jau esame per daug užmaršūs. O kartais ir pats užmiršta, ar yra, pavyzdžiui, apie Pociaus praeitį ką nors girdėjęs. Jis yra toks, kokio tikėjomės ir kaip patarėjai jį pakreipia. Kurie praeitį atsimename, tie žinome, kad, kai prezidentu balotiravosi Vytautas Landsbergis, nomenklatūra akivaizdžiai prieš Landsbergį rėmė Adamkų. Jie tada net Paulauską į pralaimėjimą atvedė, nes nesuspėjo prieš antrą ratą daug ką neigiamo prieš Adamkų sukurpti. Per pirmąjį ratą jie kovojo tik prieš Landsbergį, nes jo vieno bijojo. Atsimename – buvo septyni prieš vieną. Visi kandidatai į prezidentus tada varžėsi ne tarpusavyje, bet kaip viena komanda kovojo prieš V.Landsbergį. Vien tik Vytenis Andriukaitis tada buvo pažeidęs drausmę ir pradėjęs agituoti už save prieš Paulauską - tą jis yra daręs kai kuriuose susitikimuose. Matyt, už tokius neklusnumus jis dabar ir yra iš politikos išstumtas – nomenklatūrininkai neatlaidūs.

Tokie yra prisiminimai, ir mes neužmaršūs. Elgiamės pagal aplinkybes. Dabar nežinome, bus ar nebus priimtas ultimatumas. Raginame nepriimti. Gerai darome, kad raginame. Būtų negerai, jeigu, Adamkui vis dėlto ten nuvažiavus, mūsų raginimai nevažiuoti išvirstų į isteriją asmeniškai prieš Adamkų. Tokia isterija būtų patarnavimas nomenklatūrai ir Rusijai. Blogas darbas pavirstų į dar blogesnį. Jeigu Adamkus nuvažiuos, ne jis vienas bus dėl to kaltas. Kalti bus visi, į šitokią padėtį Lietuvą įstūmusieji ir išbarsčiusieji Sausio 13-osios pergalę. Pergalė buvo mūsų pasiekta ir mums padovanota. Vienintelio Lietuvos nepriimto ultimatumo, kurio nepriėminu per mažai pasinaudojome.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2005 "XXI amžius"