Putino paslauga Adamkui

Dažnai skundžiamasi, jog pasaulyje, konkrečiai, ES Parlamente, mažai žinoma apie SSRS ir jos teises bei prievoles perėmusios Rusijos neatsiskaitymą už dvasinę, medžiaginę ir žmogiškąją (genocidinę) žalą. Viena to nežinojimo priežasčių yra Kremliaus dezinformacija. Iš dalies kaltas ir pasaulis, patogiai negirdėjęs pavergtųjų skundų. Vakaruose atsidūręs A.Solženycinas teisingai pastebėjo: „Vakarai neturi sunkumų suprasti. Jie serga geismu nežinoti”. Dalis kaltės krenta ir ant mūsų – už menką pasaulio informavimą ir vengimą apšviestų tribūnų su garsiakalbiais tautos kaltinimams prieš raudonąjį okupantą pagarsinti. Tokią tribūną, jei panaudosime, mums to nė nenorėdamas parengė Vladimiras Putinas atviru prievartavimu gegužės 9 dienos „šventei“. Prezidentui Valdui Adamkui telieka pasinaudoti Putino pastangomis ir atsisakyti dalyvauti šventėje.

Dar prieš radijo ir TV laikus, politikai, ypač kandidatai į valdžios postus, kalbėdami miniai turgaus aikštėje užlipdavo ant atsineštos statinės. Iš to kilo pavadinimas „bačkininkas“. Mat tuo metu statinė dažniausiai buvo vadinama „bačka“. (Panašiai kaip dabar, nei iš šio, nei iš to, naftos statinė vadinama „bareliu“.) V.Putinas, duodamas buvusioms Maskvos okupuotoms valstybėms – Lietuvai, Latvijai ir Estijai – ultimatumą gegužės 9 dieną atsiųsti į Maskvą jų vadovus „švęsti“ 60-ąsias metines nuo sovietinės tų kraštų okupacijos, suteikia toms valstybėms pasaulio dėmesio griūtį. Kremlius pasiūlo, kalbant apie savus namus, prezidentui V.Adamkui ne tik „bačką“, bet net aukštą tribūną, iš anksto nušviestą žiniasklaidos prožektoriais. Priklauso nuo mūsų: ar mes nedalyvaudami pasinaudosime ta tribūna, ar dalyvaudami įsirikiuosime į Vakarų vyriausybių cinišką paradą pergalei raudonojo fašizmo prieš rudąjį fašizmą minėti. Net neklausdami: „O kas gi pradėjo tą karą?“ Tik nedalyvaudami mes plačiai paskleisime tiesą apie mūsų tautos naikinimą sovietinių aušvicų salyne – gulage.

Kremliui buvo nepakenčiamas lietuvių išeivijos fakto garsinimas, kad Lietuva yra sovietų okupuota valstybė. Nenuostabu, kad net Lietuvos grožį („sovietinį grožį“?) reklamuojančiame (anglų kalba) leidinyje rašoma, jog E.Mieželaitis Nidą lankančiam prancūzui komunistui Žanui Poliui Sartrui pasiskundė, kad užsienio nacionalistai skelbia esą Lietuva yra okupuota. Sartras pasakė nieko panašaus čia nematęs. Jis net sutikęs Nidoje besilankančių lietuvių iš JAV. „Abejoju, ar jie atvyktų pamatyti pavergtą kraštą“, - pasakęs Sartras. Tad panašiai yra ir su dalyvavimu gegužės 9 dienos „pergalės“ ir „išvadavimo“ šventėje Maskvoje. Jei Baltijos šalių vadovai dalyvautų gegužės 9 dienos komunistų išbaltinimo skalbykloje ir po to kuri nors iš tų šalių bandytų skųstis okupacija, tada kiti galėtų pasakyti: „Aš mačiau tribūnoje visus Baltijos kraštų vadovus švenčiant jų išvadavimo 60-ąsias metines. Negi jie būtų dalyvavę toje šventėje, jei prieš 60 metų Maskva būtų juos pavergusi?“

Tad, užuot dalyvavęs Maskvoje, Lietuvos prezidentas turėtų atsistoti Maskvos sudaryto dėmesio centre, pasinaudoti šventės išgarsinimo garsiakalbiais ir pasakyti: „Ne!“ Istorikai, kalbėdami apie 1940-ųjų Maskvos ultimatumą, dažnai sako, jog Lietuvai reikėjo „tik vieno kraujo lašo“. Reikia, kad ateityje istorikai, kalbėdami apie antrąjį Maskvos ultimatumą – vykti į Maskvą, negalėtų sakyti: „Reikėjo tik vieno žodžio – NE“. Putinas, nukreipdamas į mus žiniasklaidos dėmesį, daro tą pačią klaidą, kaip kadaise padarė Gorbačiovas atvykdamas į Vilnių atkalbėti tautą nuo Nepriklausomybės. Nors tada būta didelės grėsmės, lietuviai pasakė magiškąjį žodį – NE, ir šiandien turime nepriklausomybę.

Prieš kurį laiką ukrainiečiai ir irakiečiai, nepaisydami nuodų ir bombų, davė mums gerą laisvės meilės ir pilietiškumo pamoką. Tikriausiai jie to išmoko iš lietuvių, kurie 1990-1991 metais pasauliui parodė, kaip reikia vertinti laisvę ir už ją kovoti. Tada lietuviai atrodė vaikščioją Baltijos vandeniu, o dabar lyg ir turi sunkumų išplaukti iš Maskvos kūdros. Tačiau dabar nebereikia vaikščioti vandens paviršiumi: užtenka išbristi iš Maskvos ultimatumo kūdros klampynės į Nepriklausomybės sausumą ir joje tvirtai laikytis.

Vilius Bražėnas

© 2005 "XXI amžius"