"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. vasario 23 d., Nr. 4 (97)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Branduolinio „cunamio“ grėsmė

Jau nieko nestebina stalinistinės Šiaurės Korėjos vadovų pareiškimai, kad Pchenjano režimas turi arba pačiu artimiausiu metu turės branduolinį ginklą. Apie tai skelbė daugelio valstybių žiniasklaida ir žvalgybos pareigūnai. Neseniai įtakingas Pietų Korėjos laikraštis „Seul Sinmun“ paskelbė, jog, remiantis patikimais Vašingtono ir Pietų Korėjos gynybos ministerijos duomenimis, Pchenjanas jau įsigijo branduolinį ginklą iš Pakistano ar iš vienos buvusios SSRS respublikos. Tiesa, jau seniai buvo skelbiama, kad Pakistano atominės bombos „tėvas“ Abdulas Kadiras Chanas pardavė branduolines technologijas Šiaurės Korėjai. Pietų Korėjos spauda praneša, jog Korėjos Respublikos gynybos ministerijoje net neabejojama, kad Šiaurės Korėja nusipirko ne branduolinių ginklų gamybos technologijas, o jau pagamintus branduolinius ginklus. Teigiant, kad šie ginklai buvo gauti iš „vienos buvusios SSRS respublikos“, vis dėlto daromos išvados, kad tuos ginklus Pchenjanui pardavė Pakistanas. Vašingtonas jau seniai įtaria, kad Islamabadas pardavė Pchenjanui prisodrinto urano, reikalingo branduolinio ginklo gamybai, technologijas.

Kaip teigia „Seul Sinmun“, Pchenjanas nusprendė įsigyti jau pagamintus branduolinius ginklus todėl, kad, bandant savos gamybos raketas ir bombas, tai iškart pastebėtų užsienio valstybės ir kiltų didelis tarptautinis skandalas. Tačiau neatrodo, kad Šiaurės Korėjos „vadui ir mokytojui“ Kim Čen Irui labai rūpėtų tarptautinė nuomonė. Tuo labiau kad, be atominės bombos, jis turi ir kitų rūpesčių. Nors jam visiškai nerūpi vergais paversti ir badaujantys jo šalies gyventojai, tačiau reikia išlaikyti didžiulę 1,1 mln. karių armiją, ją apginkluoti ir pamaitinti. Todėl griebiamasi įvairiausių triukų. Pirmiausia šantažuojant pasaulį, ypač JAV, Japoniją ir Europos Sąjungą. ES tiekia nemažą pagalbą Pchenjano režimui, pirmiausia maisto produktais. Kim Čen Iras, gaudamas vis naujas finansines injekcijas iš Pietų Korėjos, Japonijos ir Kinijos, kaskart apsiriboja vien pažadais nekurti balistinių raketų ir nevykdyti branduolinių bandymų. Naivūs Vakarai, išskyrus JAV, tarsi užhipnotizuoti tiki Kim Čen Iro pažadais sėsti prie derybų stalo ir nesuvokia, kad savo finansine parama stalininiam Pchenjano režimui faktiškai ginkluoja milžinišką Šiaurės Korėjos armiją. Pasaulio žiniasklaidoje pasirodžius tokioms publikacijoms, Pchenjano valdžia tėškė oficialų pareiškimą, kad jau turi branduolinį ginklą ir jį panaudosianti, jeigu bus užpulta.

Ir šį kartą oficialiai pareiškęs, kad jau turi branduolinį ginklą, Kim Čen Iras faktiškai nepasakė nieko nauja. Tai dar vienas šantažas. Bent jau taip mano kai kurie Vakarų laikraščiai. Tačiau taip nemanoma Vašingtone ir Londone. Nesvarbu, iš kur Šiaurės Korėja gavo tuos branduolinius ginklus - pirko ar pati pasigamino. Tai esmės nekeičia. Jeigu pusprotis Pchenjano stalinistas Kim Čen Iras tapo „branduolinio klubo“ nariu, tai pasauliui užduotas didžiulis galvosūkis, ką daryti su šiuo režimu. Tikėtis kokių nors vidinių permainų šalyje, kurioje kas trečias žmogus yra saugumo užverbuotas ir skundžia net artimiausius savo gimines, nėra prasmės. Tokio masinio žmonių sekimo, kiekvieno jų žingsnio kontroliavimo nebuvo netgi Sovietų Sąjungoje žiauriausiais Stalino siautėjimo laikais.

Tokio totalinio sekimo nėra net dar vienoje komunistinio bastiono šalyje Kuboje. Beje, nusenęs Kubos diktatorius Fidelis Kastro tuo metu, kai Pchenjanas pasigyrė turįs branduolinį ginklą, išrėžė Havanoje net penkias valandas trukusią kalbą, kurioje pranašavo JAV žlugimą, o prezidentą Džordžą Bušą pavadino „psichiškai nesveiku“ žmogumi. Pasak F.Kastro, „Kuba yra... dvasinis rojus visoje Žemėje“. „Todėl aš ir sakau Bušui: mes sutinkame numirti rojuje, o ne gyventi pragare“, - užbaigė savo kalbą Kubos diktatorius. Vis dėlto, žlugus Sovietų Sąjungai, Kuba dabar nekelia jokios realios grėsmės JAV ir negali „eksportuoti“ savo revoliucijos į kitas Pietų Amerikos šalis.

Tuo tarpu Šiaurės Korėja kelia didžiulę grėsmę ne tik Pietų Korėjai, Japonijai ir netgi Kinijai, bet ir viso pasaulio taikai. Susidarius tokiai situacijai, lieka neaiškus Maskvos vaidmuo. Kol visas pasaulis reiškia susirūpinimą dėl Pchenjano atominio vėzdo, Kremlius įtartinai tyli. Vadinasi, Maskva stengiasi gauti toje sumaištyje kažkokių apčiuopiamų dividentų. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad Rusija neoficialiai irgi yra prisidėjusi prie Šiaurės Korėjos ginklavimosi. Tuo labiau kad revanšo trokštantys rusų generolai su didele simpatija žvelgia į stalinizmo tvirtovę Rytų Azijoje.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija