"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 9 d., Nr. 5 (98)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Atviros ir slaptos intrigos

Petras KATINAS

Vasario viduryje naujoji JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais, savo kalboje Paryžiaus politikos mokslų institute akcentavusi NATO ir Vakarų vienybės būtinumą, pranešė susirinkusiems garsiems politikos specialistams, kad Jungtinės Valstijos imasi naujos iniciatyvos – skatinti visame pasaulyje demokratinę revoliuciją. Tai sukėlė vos ne šoką, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje, kurių vadovai nepraleidžia nė vienos progos įgelti amerikiečiams. Ir ne tik dėl Irako. Na, o K.Rais žodžiai, jog NATO ir toliau privalo išlikti ir stiprėti, tikriausiai buvo skirti Vokietijos kancleriui G.Šrioderiui, kuris neseniai kalbėjo, kad NATO jau atgyveno ir Aljansą turi pakeisti kažkokia visos Europos saugumo struktūra. Aišku, kalbėdama apie demokratinių revoliucijų skatinimą JAV valstybės sekretorė pirmiausia turėjo galvoje ne tik „blogio ašies“ valstybes Šiaurės Korėją ir Iraną, bet ir nesenus įvykius Ukrainoje. Be to, Vašingtonas susirūpinęs demokratijos nebuvimu ir tarp savo sąjungininkų. Pirmiausia Saudo Arabijoje. Po JAV prezidento Džordžo Bušo apsilankymo Europoje, nepaisant optimistinių, bet gana atsargių prognozių, kad Vašingtono santykiai su Europa pagerės, to neatsitiko. Ypač savo aroganciją demonstruoja Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas. Sprendžiant iš Prancūzijos žiniasklaidos komentarų bei Paryžiaus strateginių tyrimų fondo vadovų pareiškimų, santykiai liko tokie pat įtempti.

Tad Lietuvai irgi iškyla labai svarbi dilema – kuo pasikliauti: ES ar Jungtinėmis Valstijomis. Todėl ne tik Lietuvoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje buvo laukiama Dž.Bušo ir Rusijos prezidento susitikimo Bratislavoje. Buvo spėliojama, ar išdrįs Baltųjų rūmų šeimininkas priekaištauti Vladimirui Putinui ne tik dėl demokratijos daigų Rusijoje naikinimo, bet ir beveik nemaskuojamo kišimosi į buvusių savo valdų reikalus. Deja, Dž.Bušas apsiribojo tiktai labai aptakiomis frazėmis. Iš esmės tapo aišku, kad V.Putinas Amerikai reikalingas. Pirmiausia dėl Irako. Tačiau Lietuvai, tiksliau, jos politiniam-ekonominiam elitui, reikėtų įsisąmoninti vieną tiesą: kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau Rusijos. Atrodo, visiems tai turėtų būti aišku. Bet sprendžiant iš socdemų atstovų kalbų, jiems kur kas mielesnė Rusija. Juk kitaip ir būti negali: beveik visas dabartinis politikos elitas – gana aukštas pareigas užėmę komunistai ir komjaunuoliai. Todėl norėti, kad jie išmestų iš savo galvų nuo vaikystės įkaltas kasdienes pasakėles apie „Amerikos imperializmą“ – betikslis užsiėmimas. O ypač blogai nuteikė praėjusį penktadienį per LRT skambėję užsienio reikalų ministro Valionio išvedžiojimai apie Lietuvos santykių su Rusija reikšmingumą – taip jis norėjo parodyti, kad prezidentas V.Adamkus būtinai turi važiuoti į Rusiją švęsti gegužės 9-osios. Ar tai ne KGB rezervo sindromo pasireiškimas?

Neokomunistai, kad ir kaip jie vadintųsi – darbiečiais, socialliberalais ar valstiečiais, visada tokiais ir liks. Štai dar vienas pavyzdys: į Europarlamentą patekęs buvęs aktyvus sovietinės valdžios ramstis J.V.Paleckis per Nacionalinį radiją moko tautiečius padoriai elgtis su Maskva. O jo sūnus Seimo narys Algirdas Paleckis prorusiškais straipsniais užtvindęs spaudą. Dabar iš jų estafetę perėmė ir NATO reikalus kuruojantis parlamentaras Vaclavas Stankievičius, vos ne kasdien raginęs Prezidentą vykti į Maskvą nusilenkti Stalinui ir Kremliui. O kaip pagrindinė korta, spaudžiant šalies vadovą vykti į „trečiąjį Rymą“, buvo netikėtas Pramonininkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio pareiškimas, liepiant Prezidentui važiuoti į Maskvą, nes kitaip Maskva griebsis ekonominių sankcijų. Tai buvo skirta ne tiek šalies vadovui, o tai labiausiai nupilietintai visuomenės daliai, kuri vis dar įsitikinusi, jog be Rusijos „pagalbos“ pražūsime. Beje, apie kokią pagalbą kalbama? Juk iš Rusijos viską nusiperkame, kaip ir Prancūzija, Vokietija bei kitos ES šalys. Beje, Maskva nieko už dyka nedarė ir sovietmečiu. Atsiimdavo šimteriopai. O su Kremliui artimais Rusijos verslo magnatais bei pagaliau šeimyniniais ryšiais glaudžiai susijęs B.Lubys, pasigyręs, kad apie galimas ekonomines sankcijas Prezidento neatvykimo į Maskvą atveju jam kalbėjo aukšti Rusijos pareigūnai, nepasakė nieko naujo. Pakanka pasiklausyti pačių aukščiausiųjų Rusijos pareigūnų, tarp jų ir jos užsienio reikalų ministro S.Lavrovo, kasdienių kalbų, kad įsitikintume, jog paprasčiausias šantažas tampa oficialia Maskvos politika. Kaip ir S.Lavrovo bei gynybos ministro S.Ivanovo kaltinimai apie kažkokius dvigubus standartus. Esą Rusija juk leidžia Prancūzijai ir Vokietijai - NATO narėms - gabenti lėktuvais savo karius į Afganistaną, o štai Lietuva kaišioja pagalius Rusijos kariniam tranzitui į Kaliningradą.

Dėl šio nelemto tranzito laikraštyje „Rossijskaja gazeta“ džiūgaujama, kad Vokietijos federalinis transporto ministras Manfredas Štolpė faktiškai pritaria visiems Rusijos reikalavimams dėl Kaliningrado tranzito. Tą patvirtino ir Rusijos transporto ministras Igoris Levitinas. O apie rusų „kančias“ vykstant tranzitu į Kaliningradą bei gabenant krovinius to laikraščio apžvalgininkė Tatjana Panina rašo: „Rusijos transportininkai, pervažiuodami Lietuvos sieną, priversti žaisti pagal europietiškas taisykles, kurios ir tapo didžiausia kliūtimi. Kelionė iš Rusijos į Rusiją (per Lietuvą) tapo labai panaši į bėgimą su kliūtimis. Pavyzdžiui, deklaracijas reikia rašyti anglų kalba, o tai sudaro daug papildomų išlaidų. Ir sanitarinė kontrolė – brangiai kainuojanti procedūra. Dėl to rusų vagonai stovi vieną dvi paras Lietuvos pasienyje. Pinigus ir laiką praranda vežėjai, krovinių savininkai - visa Rusijos ekonomika“. Taigi dėl visko kalčiausi nesukalbami lietuviai.

Kaip įrodymą, kad dauguma lietuvių labai myli Rusiją, o okupaciją laiko tiesiog geriausiu Lietuvos istorijos laikotarpiu, parašė buvęs Seimo narys, „neatsižadėjęs principų“ bolševikas, buvęs SSKP Plungės rajono sekretorius Mykolas Pronckus. Jo straipsnį paskelbė nepriklausomybės priešų, visokių jedinstveninkų laikraštis „Opozicija“ ir bemat persispausdino keli Rusijos laikraščiai. Taigi M.Pronckus, raginęs Prezidentą būtinai vykti į Maskvą, pateikia „istorinių duomenų“, remdamasis 1965 metais Vilniaus „Minties“ leidykloje išleistu paskviliu „Masinės žudynės Lietuvoje“, parašytu ir išleistu didžiausio Lietuvos priešo KGB užsakymu. Ir dar išdėsto, kokia humaniška buvo komunistinė santvarka. Štai „auksinės“ M.Pronckaus mintys: „1941 m. „baltaraiščiai“ nužudė 5000 Lietuvos žmonių.

1941-1944 Lietuvoje buvo nužudyta 436535 taikių gyventojų ir 229788 sovietinių karo belaisvių. Po karo banditai (!) Lietuvoje nužudė dar 25 tūkst. žmonių (…) Kai kurios politinės jėgos, pasitelkusios istorikus, bando lyginti nacizmą ir komunizmą. Vadovaujantis tokia logika prie tų jėgų reikėtų priskirti ir Katalikų Bažnyčią. Juk tik tos Bažnyčios dėka suvešėjo inkvizicija, tūkstančiai mirdavo laužuose ar kryžiaus žygiuose. Nacizmas - tai ideologija, aukštinanti vieną rasę, leidžianti naikinti kitus žmones ir tautas. O komunizmas skelbia, kad visiems pasaulio žmonėms reikia sudaryti tinkamas ir žmoniško gyvenimo sąlygas. (Beje, didžioji Lietuvos gyventojų dalis sovietiniais laikais gyveno kur kas geriau nei dabar.) Tai kurgi čia galima sulyginti? O su Rusija mes buvome, esame ir amžiais būsime kaimynai“. Štai kokie žmonės dirbo (ir tebedirba) nepriklausomos Lietuvos Seime! Apie jokias nuo sovietinių represijų patirtas aukas ir kančias šis „politikas“ – nė žodžio!..

Aišku, K.Pronskus ne vienišas tokiuose vertinimuose. Nieko stebėtina, kai taip kalba Maskvos politikai ir polittechnologai. Ir K.Pronskus, ir tie Maskvos politikai kaip vieną pagrindinių argumentų, kodėl Lietuva turi būti amžinai dėkinga Rusijai, yra „jos teritorinio vientisumo atkūrimas (?-P.K.) po Antrojo pasaulinio karo“. Štai ką rašo net keli Maskvos laikraščiai. „Vilniaus ir Klaipėdos kraštų aneksija – Vakarų šalių intrigų rezultatas. Šių žemių sugrąžinimas Lietuvai – SSRS nuopelnas“.

Tad ar galima pasitikėti Vašingtonu, kai kam net kyla abejonių perskaičius įvairių šalių žurnalistų reportažus apie Dž.Bušo ir Rusijos prezidento V.Putino susitikimą Bratislavoje. Cituojami JAV prezidento žodžiai, atsakant į žurnalistų klausimus, ar jis priminė V.Putinui apie demokratijos suvaržymus Rusijoje, autoritarinio režimo įvedimą. Dž Bušas atsakęs: „Štai ką aš jums pasakysiu. Jeigu jau mano draugas Vladimiras kalba „taip“ arba „ne“, tai savo žodžio visada laikosi. Aš juo tvirtai patikėjau prieš ketverius metus ir visiškai pasitikiu dabar“.

Todėl visiškai suprantamas Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo optimizmas: „Iki metų pabaigos bus baigtas pasirengimas dėl Rusijos tapimo Pasaulio prekybos organizacijos nare. Dar po poros metų pradėsime masinį naftos eksportą į JAV. O viską užbaigsime padėdami kartu įsisavinti Mėnulio resursus“. Tokie dalykai suteikė progą politikos analitikams, ypač iš buvusių komunistinio bloko valstybių, samprotauti, ar tik Maskva ir Vašingtonas nerengia naujo suokalbio. Panašaus į Jaltos suokalbį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija