"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 9 d., Nr. 5 (98)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Prisiminta demokratijos idėjų
plėtros istorija

Mokslinė konferencija 120-osioms
Aleksandro Stulginskio metinėms

Ramūnas LABANAUSKAS

Nepriklausomybės dienos išvakarėse Seimo rūmuose įvyko mokslinė konferencija, skirta Aleksandro Stulginskio, Pirmosios Respublikos prezidento ir visų demokratiškai rinktų Seimų pirmininko, vieno iš Krikščionių demokratų partijos vadovų, 120 gimimo metinėms. Buvo perskaityti keturi pranešimai. Juose akcentuotas neatsiejamas nepriklausomybės ryšys su demokratija ir parlamentarizmu. Tai tos vertybės, kurių laikėsi ir kurias realizuoti siekė dauguma prieškario Lietuvos politikų. Vienas iš jų – A.Stulginskis.

Įžanginį žodį konferencijoje tarė Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis priminė, kad šie metai neatsitiktinai paskelbti Didžiojo Vilniaus Seimo ir parlamentinės tradicijos metais. Jų tikslas – padėti visuomenei suprasti parlamentarizmo principus ir kartu prisiminti valstybės veikėjus, padėjusius lietuviškojo parlamentarizmo ir demokratijos pamatus, gynusius tikrąsias, o ne menamas žmogaus teises nepriklausomai nuo partinės priklausomybės. Toks buvo ir A.Stulginskis, kurio indėlis realizuojant svarbiausius lietuvių tautos siekius (tarptautinis valstybės pripažinimas, žemės reforma, Konstitucijos parengimas) neabejotinas.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis perskaitė pranešimą apie demokratijos sampratą Vasario 16–osios epochoje. Prelegentas akcentavo, kad tautinio atgimimo veikėjų pasaulėžiūros dominantėmis buvo ne tik nepriklausomos valstybės atstatymo siekis, bet ir demokratija. Todėl neatsitiktinai ir Nepriklausomybės Aktas įprasmino naujo tipo – demokratinę Lietuvos valstybę. Demokratija sudarė esmę visos šios epochos (Vasario 16–osios epochos, anot pranešėjo), prasidėjusios XIX a. pabaigoje ir pasibaigusios Steigiamojo Seimo rinkimais. Tautinio judėjimo veikėjai (varpininkai) suformulavo demokratinių laisvių (žodžio, spaudos, tikėjimo, susirinkimų, organizacijų kūrimo) programą, idėją, jog tobuliausia yra valstybė, kurioje aukščiausia valdžia priklauso tautai. Šis idėjų, politinių programų kūrimo etapas baigėsi 1904 metais, kai tauta atgavo savo spaudą.

1905 metai žymi naujo etapo – politinio atgimimo (programų realizavimo) pradžią. Šiuo etapu demokratija ir valstybingumas tapo neatsiejami. Svarbiausi jo akcentai: Didysis Vilniaus Seimas, Vilniaus lietuvių konferencija ir Vasario 16–oji. Vilniaus Seimas, paskelbęs Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose siekį, reikšmingai prisidėjo prie demokratinės Lietuvos visuomenės formavimosi, davė postūmį naujų partijų kūrimuisi. Prelegentas pastebėjo, kad visų naujai susikūrusių partijų pavadinimuose figūravo žodis „demokratija“. Taigi politinės partijos be demokratijos neįsivaizdavo savo ateities. Jos stengėsi demokratiją derinti ir su krikščioniškosiomis bei liberaliomis vertybėmis, socialiniais lozungais, tačiau to meto lietuvių visuomenėje demokratiškumas labiau sutapdavo su nacionalizmu, t.y. manyta, kad demokratija turi palaikyti tautos teises į laisvę.

Viltis, kad Rusijos demokratijos užuomazga pamažu atves į demokratinės Lietuvos valstybingumą, greitai žlugo. Rusijos Dūma į krašto interesus nekreipė jokio dėmesio, o negausūs lietuvių atstovai taip pat nieko realaus negalėjo nuveikti. Ryškėjo nuostata, kad demokratija galima tik nepriklausomoje Lietuvoje. Vokiečių okupacija keitė krašto geopolitinę situaciją, bet nepakeitė pagrindinės nuostatos.

Esant tokiems demokratijos lūkesčiams ir buvo sušaukta Vilniaus konferencija. Jos dalyviai nebuvo rinkti, tačiau tai ne pagrindas laikyti ją nedemokratiniu organu, nes jau Organizacinis komitetas skelbė demokratinės Lietuvos tikslą, pakviestieji atstovavo visai Lietuvai, ir galiausiai konferencijos rezoliucijoje buvo deklaruota nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta Lietuvos valstybė. Su konferencijos nutarimais jos dalyviai supažindino plačiąją visuomenę. Kaip pažymėjo pranešėjas, tie susitikimai parodė, jog demokratijos svarbą Lietuvos nepriklausomybei suvokė ne tik elitas, bet ir plačiosios masės – liaudis be demokratijos neįsivaizdavo galimos valstybės. Tačiau lietuviškoji demokratija nebuvo taikoma kitataučiams – buvo laikomasi principo, kad valstybę kuria dauguma, o mažumos tegali tik prisidėti. Buvo ir kitų problemų dėl demokratijos: į Vilniaus konferenciją nebuvo įsileistos moterys, jos negalėjo dalyvauti Valstybės Tarybos darbe. 1918 metų vasarą pateiktas siūlymas, nelaukiant Steigiamojo Seimo skelbti Lietuvą monarchija, sukėlė politinę krizę, ir buvo puikus pretekstas kaltinti Valstybės Tarybos narių daugumą ir prezidiumą nedemokratiškumu.

Naujos galimybės demokratijai plėtoti atsirado XIX a. pabaigoje. Jau Laikinoji konstitucija garantavo piliečių teises ir laisves. Pagal 1919 metų įstatymą rinkimai į Steigiamąjį Seimą turėjo būti visuotiniai, lygūs, laisvi ir slapti. 1920 metais Lietuva paskelbta demokratine valstybe. 1922 metų Konstitucijoje skyrius apie piliečių teises ir laisves įdėtas antruoju. Tai puikiai parodo, kaip Konstitucijos rengėjai vertino piliečių teises ir laisves. Anot pranešėjo, tik nedaugelyje naujai susikūrusių valstybių piliečių teisės taip išaukštintos. Tačiau toks demokratijos sureikšminimas, kai bet kokias problemas buvo tikimasi išspręsti pasitelkus ją, galėjo būti ir viena autoritarinio režimo atsiradimo aplinkybių. Anot pranešėjo cituoto J.Purickio, „visi išganymą matė tik demokratijoje, demokratija buvo tarsi kokia Šventoji Dvasia, kuri turėjo apšviesti politikus ir suteikti jiems politinio neklaidingumo dovaną“.

Istorikė Audronė Veilentienė perskaitė pranešimą apie A.Stulginskį – politiką, parlamentarą, demokratą. Istorikė A.Stulginskio asmenį apibūdino Seimų ir opozicijos veiklos ginant Lietuvos valstybingumą fone.

Steigiamojo Seimo pirmininku ir laikinai einančiu prezidento pareigas A.Stulginskis tapo sulaukęs 35 metų ir ką tik vedęs Oną Matulaitytę. Jam teko sunki pareiga imtis Lietuvos institucijų koordinavimo darbo siekiant atremti Lenkijos agresiją. A.Veilentienė detaliai nušvietė Steigiamojo Seimo (tuo pačiu ir A. Stulginskio) darbą L.Želigovskio ir vėlesnės Lenkijos agresijos laikais. Dar prieš Želigovskio žygį bendrame Seimo komisijų ir kai kurių ministrų posėdyje buvo nutarta įkurti Vyriausiąjį Lietuvos gynimo komitetą. Ne kartą svarbiausių valstybės institucijų bendruose posėdžiuose, kuriems pirmininkavo A.Stulginskis, buvo tariamasi, kaip būtų galima geriau atremti agresiją, svarstyti kariuomenės aprūpinimo, diplomatinės kontrakcijos klausimai. Ginklams pirkti į Londoną buvo nusiųsta jungtinė komisija, kuriai vadovavo krikščionių demokratų atstovas J.Vailokaitis. Misija buvo labai atsakinga ir delikati: juk didžiosios valstybės, pataikaudamos Lenkijai, buvo uždraudusios Lietuvai parduoti ginklus.

1920 m. spalio 22 d., kovų su lenkais metu, Seimas nutarė sustabdyti savo darbą – buvo sukurtas efektyviau veikiantis Mažasis Seimas. O (didžiojo) Seimo nariai tuo tarpu dirbo propagandinį ir organizacinį darbą: provincijoje organizavo šaulių būrius, padėjo įstaigoms, platino atsišaukimus, rengė mitingus. Lenkijos propagandai atremti į Vakarų šalis, taip pat Lenkiją ir Estiją buvo siunčiamos delegacijos. Diegiant patriotizmą Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto ir Mažojo Seimo iniciatyva Vasario 16-oji iškilmingai pradėta švęsti visoje Lietuvoje. Buvo minima ir Steigiamojo Seimo sušaukimo diena – gegužės 15-oji.

A.Stulginskis buvo griežtas, bet korektiškas Seimo vadovas. Priėmus naują Konstituciją, kai reikėjo išrinkti konstitucinį Prezidentą, buvo pasiūlyta ir A.Stulginskio kandidatūra. Tik po kelias dienas užtrukusių įkalbinėjimų jis sutiko eiti Prezidento pareigas. A.Stulginskis labai atsakingai žiūrėjo į jas ir greitai padarė pažangą. Išmoko prancūzų ir anglų kalbas (greta vokiečių), išpruso politiškai, įgijo Prezidentui būtinų manierų. Buvo be galo darbštus ir pareigingas. Kruopščiai studijuodavo Seimo priimtus įstatymus, dalyvaudavo vyriausybės posėdžiuose. Nemėgo pasirodymų ir prabangos. Dėl užimtumo neturėjo laiko palaikyti glaudesnių ryšių su visuomene. Dėl to jam daug kas prikaišiojo užsidarymą prezidentūroje. Nepaisant to, A.Stulginskis buvo perrinktas ir pirmajame bei antrajame Seimuose, nes krikščionys demokratai neturėjo ryškesnių lyderių.

A.Stulginskio vadovaujamo Seimo darbas susilaukė opozicijos kritikos: Steigiamasis Seimas, Mažasis Seimas, Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas kritikuoti už įgaliojimų viršijimą ir kišimąsi į vyriausybės veiklą. Klaidomis pranešėja laiko ir karo padėties nepanaikinimą, ir Bažnyčios įtraukimą į politinę kovą. Krikščionims demokratams taip pat pakenkė sacharino, lašinių skutimo, prekybos ir pramonės bylos. Nepavyko išspręsti visų užsienio politikos problemų, nutrūko diplomatiniai santykiai su Vatikanu. Klaidomis netruko pasinaudoti opozicija, todėl rinkimus į trečiąjį Seimą laimėjo kairiosios jėgos. A.Stulginskis tapo to Seimo nariu. Krikdemai perėjo į opoziciją. Šio Seimo darbą pristabdė, o vėliau ir nutraukė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas. Kai kurie krikdemai buvo įsitraukę į perversmo rengimą, tačiau A.Stulginskis nepritarė perversmui ir netgi įgaliojo kun. M.Krupavičių pranešti M.Sleževičiui apie rengiamą perversmą. A.Stulginskis visgi prisidėjo prie perversmo įteisinimo, tapdamas Seimo pirmininku. Tačiau, A.Smetonai paleidus Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų, krikdemai protestuodami atšaukė savo atstovus iš vyriausybės. A.Stulginskis ir toliau save laikė Seimo pirmininku, tebeturėjo ir seifo raktus, kuriuos sutiko perduoti tik naujam Seimo pirmininkui, todėl 1931 metais valdžiai seifą teko išlaužti.

Protestuodamas A.Stulginskis išvyko ūkininkauti į Jokūbavo dvarą, nors nuo politikos ir Lietuvos reikalų neatsiribojo. Po Lenkijos ultimatumo 1938 metų kovą, A.Stulginskis kartu su kitais opozicijos veikėjais pasirašė atsišaukimą tautai ir vyriausybei, raginantį vyriausybę atsistatydinti ir sudaryti koalicinę vyriausybę. Bandė suburti buvusius valstybės veikėjus, finansiškai rėmė opozicijos Klaipėdoje leidžiamą laikraštį „Bendras žygis“. Tačiau opozicija buvo praradusi savo įtaką ir nepajėgė suburti tautos pasipriešinimui.

Pirmosiomis okupacijos dienomis su K.Griniumi tarėsi, kaip būtų galima gelbėti Lietuvos valstybę. Sovietinio režimo buvo suimtas ir išvežtas į Rešotų lagerį. Kalėjo Kamsko, Vladimiro kalėjimuose. Į Lietuvą grįžo nepalūžęs.

Profesorius Antanas Tyla perskaitė pranešimą apie Lietuvos valstybės Tarybos nutarimo adaptavimą Lietuvos visuomenėje. Nepriklausomybės siekis buvo deklaruotas jau tolimojoje Lozanoje ir Rusijoje, lietuvių seime, tačiau jis turėjo būti paskelbtas ir pačioje Lietuvoje. Tai ir buvo padaryta lakonišku, konceptualiu, vos 122 žodžių turinčiu Vasario 16-osios Aktu, deklaravusiu nepriklausomą Lietuvos valstybę, atskirtą nuo Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos, ir Steigiamąjį Seimą ateičiai.

Nepriklausomybės Aktą paskelbė Valstybės Taryba, išrinkta Lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 metų rugsėjį. Joje dalyvavo 222 dalyviai iš visos Lietuvos – nuo Palangos iki Dieveniškių, ir nuo Biržų iki Rodūnios. Nors ir nebūdama demokratiniais pamatais išrinktu Seimu, ji atstovavo visai Lietuvai – delegatais buvo visų socialinių sluoksnių ir daugelio profesijų atstovai (ūkininkai, dvasininkai, profesoriai, inžinieriai, tarnautojai, verslininkai, amatininkai ir kt.). Konferencija priėmė rezoliuciją dėl etnografinės Lietuvos valstybės sukūrimo ir išrinko 20 žmonių Tarybą, kuriai pavesta realizuoti konferencijos nutarimus. Nutarimai netrukus pasklido po visą Lietuvą. Tai tapo įmanoma dėl konferencijos dalyvių aktyvumo organizuojant susitikimus, susirinkimus, mitingus ir skleidžiant juose nepriklausomybės idėją. Nepaisydami sąmoningo vokiečių okupacinės valdžios trukdymo ir Valstybės Tarybos kompromitacijos, žmonės visur reiškė savo pritarimą konferencijos rezoliucijai ir pasitikėjimą išrinkta Taryba. Parapijos, seniūnijos, kaimai, ištisi valsčiai, visuomeninės organizacijos („Žiburio“ draugijos Naumiesčio skyrius), mokyklos, dvasininkai (Skuodo dekanato kunigai), atskiros žmonių grupės, šeimos siuntė Valstybės Tarybai pasitikėjimo ir paramos pareiškimus – jų žinoma daugiau kaip 80. Juos pasirašinėjo dešimtys ir šimtai pareiškėjų. Jaudina prie plunksnos nepratusių rankų parašai – tai mūsų tautos pilietinio brandumo kristalai. Anot profesoriaus, tai buvo neorganizuotas referendumas dėl Vasario 16–osios Akto. Žmonės atvykdavo į Vilnių, tardavosi su Tarybos nariais dėl milicijos kūrimo, kitais klausimais. Ypač didelį entuziazmą sukėlė 1918 m. kovo 23 d. Vokietijos Lietuvai suteiktas pripažinimas.

Taigi mūsų tauta sugebėjo atsakingai žiūrėti į kuriamą naują valstybę. Tai akivaizdžiai demonstruoja ir tūkstančiai Lietuvos kariuomenės savanorių. Vasario 16-osios Aktas išliko amžina gaire ateities lietuvių kartoms. Jo principais vadovavosi ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, 1949 m. vasario 16 d. pakartojusi juos savo deklaracijoje. Todėl skaudu, kad, penkiolikai metų praėjus po nepriklausomos valstybės atkūrimo, netrūksta bandymų įrodinėti, jog sovietinė okupacija buvo vertesnė už tautos laisvę.

Virginija Jurėnienė (Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakultetas) savo pranešime „Moteris ir demokratija kuriamoje valstybėje“ apžvelgė moterų pastangas išsikovoti teisę į valstybės valdymą. Tos kovos pradžia – 1918 m. vasario 17 d. moterų mitingas. Peticijoje, kurią pasirašė 20 tūkst. mitinge dalyvavusių moterų, buvo pareikšta, kad moterys sieks politinių teisių ir jų atstovių kooptavimo į Valstybės Tarybą. Taryba nebuvo linkusi suteikti moterims lygių teisių. Ledai pajudėjo tik 1918 metų antroje pusėje, suintensyvėjus valstybės kūrimo darbui. Lygius rinkimus abiem lytims užtikrino lapkričio 2 dienos Konstitucija. O Valstybės Tarybos Prezidiumo gruodžio 10 dieną paskelbtas pareiškimas apie būsimąją antrąją lietuvių konferenciją vėl sukėlė moteris. Lietuvos krikščionių demokračių moterų sąjunga įteikė Prezidiumui pareiškimą su reikalavimu suteikti moterims teisę dalyvauti konferencijos darbe ir kooptacijos į Valstybės Tarybą. Visame krašte aktyviai dirbo Lietuvos moterų laisvės sąjunga (ją atkūrė viena iš moterų judėjimo lyderių Ona Mašiotienė). Šiek tiek nuolaidesnės buvo demokratės ir socialdemokratės.

Vis dėlto 1919 metais į centrinį kuriamos valstybės aparatą moterys dar nebuvo įsileistos. Jos nedalyvavo konferencijose, nebuvo kooptuotos ir į Valstybės Tarybą. Valstybės vyrų požiūrį į moteris gerai atskleidžia Felicijos Bortkevičienės atvejis: jai buvo siūlomas maitinimo ministrės postas, tačiau, didesnės dalies Tarybos Prezidiumo narių nuomone, moterys galėjusios sugadinti valstybės vardą.

Užtat 1919 m. lapkričio 20 d. priimtu Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymu moterys gavo rinkimų teisę. Taip Lietuva aplenkė net senos demokratijos šalis – Prancūziją, JAV (visuotinė rinkimų teisė įvesta tik 1920 metais), Šveicariją (1971 metai).

Moterys įsitraukė į aktyvią priešrinkiminę veiklą. Jų nemažai buvo partijų sąrašuose (Marija Galdikienė Krikščionių demokratų partijos sąraše – pirmoji), nors neretai jos pasitelkiamos tik kaip papuošalas. Kai kurios moterys pateko į Steigiamąjį Seimą. Tarp aktyviausių parlamentarių minėtinos: M.Galdikienė, globojusi švietimo sistemą, socialdemokratų atstovė Elena Gvildienė, Liuda Vienažindaitė-Purėnienė, visuomeniniame politiniame gyvenime dalyvavusi nuo pat Didžiojo Vilniaus Seimo iki 1927 metų.

Rinkimų į savivaldybes teisę moterys gauna dar 1918 m. gruodžio 17 d. Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščiu „Dėlei savivaldybių“. Rinkimai į savivaldybes ne iš karto tapo lygūs ir visuotiniai. Pats palankiausias – 1921 metų įstatymas (nebeliko turto cenzo, atstovais galėjo būti išrinkti asmenys, ir negyvenantys apygardoje). Pasyvią rinkimų teisę (būti išrinktoms į savivaldybių organus) moterims suteikė Laikinosios taisyklės. Moterys į savivaldybes išrenkamos Vilkaviškyje, Šiauliuose, Kaune, Ukmergės, Raseinių, Marijampolės, Rokiškio apskrityse. Sunkiau buvo valsčiuose. Anot pranešėjos, kaime dar vyravo patriarchaliniai santykiai, didžiulę įtaką turėjo klebonai, kurių balsas dažnai būdavo lemiamas. Be to, ir krikščionių demokratų vadovybės instrukcija skatino rinkti autoritetą turinčius vyrus: kunigus, mokytojus, ūkininkus, labiau prasilavinusius darbininkus, todėl moterys neturėjo šansų būti išrinktos į valsčių valdžią.

Apibendrinant konferencijos pranešėjų mintis, galima daryti išvadą, kad lietuvių tauta anksti suprato demokratijos reikšmę nepriklausomybei išsaugoti. Demokratija lieka svarbi ir XXI a. pradžioje, tik būtina išmokti atsakingai naudotis jos teikiamomis galimybėmis, kad ji negriautų, bet stiprintų mūsų tautos krikščioniškuosius pamatus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija