"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 9 d., Nr. 5 (98)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

NATO problemos: tariamos ir tikros

Visai neseniai Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis prieš JAV prezidento Džordžo Bušo atvykimą į Europą pareiškė, kad NATO reikia reorganizuoti, ir netgi užsiminė, jog Aljansas jau atgyveno. Tai sukėlė didelį ypač naujųjų NATO šalių nerimą. Tačiau JAV prezidentui atvykus į Briuselį ir atskirai susitikus su 26 NATO valstybių ir 25 Europos Sąjungos narių vadovais, Vokietijos kancleris jau prakalbo kitaip. Jis teigė, jog buvo ne taip suprastas ir pan. Netgi Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas pareiškė, kad Europa ir JAV turi glaudžiai bendradarbiauti. Labai svarbu tai, jog, po Briuselio susitikimo, visų NATO šalių vadovai pritarė siūlymui prisidėti prie Irako armijos karininkų parengimo bei mokymo. Net penkiolikos NATO valstybių vadovai pažadėjo pasiųsti į Iraką savo karinius instruktorius, o griežtai smerkusios JAV karą Irake Vokietija ir Prancūzija irgi sutiko rengti Irako karininkus savo ir kitų šalių karinėse bazėse. Tačiau svarbiausias dalykas, kuris ypač rūpėjo Rusijai, buvo beveik vieningas Aljanso šalių pritarimas Ukrainos priėmimui į NATO. Nelabai palankiai sutiko šį sprendimą tik Prancūzija ir Belgija. Visi atkreipė dėmesį, kad NATO valstybių vadovų susitikime, suteikus žodį Ukrainos prezidentui Viktorui Juščenkai, Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas, apsimetęs turįs neatidėliotinų reikalų, išėjo iš salės. Toks Ž.Širako akibrokštas buvo nedelsiant palankiai įvertintas Maskvoje. Už kuo greitesnį Ukrainos priėmimą į NATO ypač aktyviai pasisakė laikantis save asmeniniu Rusijos prezidento V.Putino draugu Italijos premjeras Silvijus Berluskonis.

O Vokietijos kancleris, irgi konkuruojantis su S.Berluskoniu ir Prancūzijos prezidentu Ž.Širaku, kuris iš jų bus geriausias V.Putino bičiulis, matyt, norėdamas užglaistyti savo nevykusį pareiškimą dėl NATO atgyvenimo, irgi pateikė V.Putinui staigmeną. G.Šrioderis pareiškė, kad jis visiškai pritaria Dž.Bušui, reikalaujančiam, jog Iranas atsisakytų branduolinio ginklo kūrimo planų. Kaip žinoma, Maskva net neslepia to, kad padeda Iranui tiekiant jam branduolines technologijas, nors maskuoja tai tariamu noru padėti draugiškam Iranui pasigaminti atominių elektrinių reaktorius. Taip pat Dž.Bušui pavyko gauti vis dar gana santūriai nusiteikusio JAV atžvilgiu Prancūzijos prezidento Ž.Širako pritarimą reikalaujant, jog dar viena Rusijos bičiulė Sirija išvestų savo kariuomenę iš Libano.

Kai dėl Sirijos, tai Vašingtoną labai neramina Rusijos ketinimas pateikti Sirijai nedidelio nuotolio zenitinę-raketinę sistemą SA-18 „Strelec“. Apie tai šiomis dienomis pranešė Rusijos gynybos ministerija, kurios oficialiame pareiškime teigiama, kad Sirijai kol kas neplanuojama perduoti operatyvinių taktinių raketinių kompleksų „Iskander–E“. Tuo tarpu Vašingtonas ir Tel Avivas įsitikinę, kad dėl šių pavojingų ginklų perdavimo Sirijai Maskva ir Damaskas jau susitarė.

Tačiau visas pasaulis įdėmiai sekė ne tik JAV prezidento susitikimus su Europos ir NATO vadovais, bet, svarbiausia, su Rusijos prezidentu V.Putinu Slovakijos sostinėje Bratislavoje. Ir tai neatsitiktinai. Naujoji JAV valstybės sekretorė K.Rais atvirai pareiškė, kad Baltųjų rūmų politika Rusijos atžvilgiu gerokai keičiasi matant nuolat vykdomą Kremliaus atsitraukimą nuo demokratijos principų. Tuo labiau kad V.Putinas prakalbo apie kažkokią ypatingą Rusijos demokratiją ir pabrėžė, jog niekas neturi teisės mokyti Maskvos, kaip jai elgtis.

Nepaisant pastebimai atšalusių Maskvos ir Vašingtono santykių, Bratislavoje abu prezidentai to stengėsi nedemonstruoti. Ir Dž.Bušas, ir V.Putinas pabrėžė Maskvos ir Vašingtono strateginio bendradarbiavimo svarbą. Todėl po tris valandas užtrukusio prezidentų pokalbio buvo pranešta, jog pasiektas susitarimas dėl branduolinio teroro grėsmės. Pasirašytame bendrame dokumente abi šalys įsipareigojo prisidėti prie Rusijos branduolinių objektų saugumo stiprinimo bei bendradarbiavimo nedelsiant duoti atkirtį galimoms branduolinių teroristų atakoms. Tačiau taip ir lieka neaišku, kaip vertinti vis augantį Maskvos bendradarbiavimą su Iranu, neslepiančiu savo branduolinių ambicijų. Taip pat ir stalininiu Šiaurės Korėjos režimu.

Aišku, antrojoje savo kadencijoje JAV prezidentas Dž. Bušas veiks kur kas ryžtingiau. Kol kas taip pat nežinoma, ar JAV prezidentas perdavė V.Putinui Baltijos šalių politikų prašymą atkreipti Kremliaus valdovo dėmesį į neleistiną Maskvos spaudimą Baltijos valstybėms. Svarbiausia, kad tas spaudimas daromas valstybėms, kurios yra NATO ir ES narės. Sprendžiant iš JAV žiniasklaidos pranešimų, Dž.Bušas įvykdė Baltijos šalių vadovų prašymą ir priminė apie tai V.Putinui.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija