Čečėnų tautos totalinio genocido, kančių dienos
minėjimas
Kazimieras DOBKEVIČIUS
|
Aminat Saijeva pasakoja
apie kraupius čečėnų
tremties istorinius faktus
|
|
Tylos minute pagerbti
tremtyje ir kovose
žuvę čečėnai
|
Kaune, naujajame Įvairių tautų kultūros centre,
neseniai pradėjusiame savo veiklą Gertrūdos gatvėje 58, šalia Šv.
Mikalojaus bažnyčios, vasario 23 dieną įvyko Čėčėnijos Respublikos
totalinės deportacijos 61-ųjų metinių minėjimas. Tai pati skaudžiausia
data čėčėnų tautos istorijoje.
Jaukioje salėje rinkosi žinomi Lietuvos patriotinio
judėjimo dalyviai, buvusieji partizanai, kariai, politiniai kaliniai,
tremtiniai: Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Seimo narys Algirdas
Patackas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas leitenantas,
Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, politinis kalinys 90-metis Juozas
Enčeris, buvęs partizanas, Kovos 11 osios Akto signataras, Vyčio
kryžiaus ordino kavalierius, daugiau nei 20 metų kankintas sovietiniame
kalėjime Liudvikas Simutis, politinis kalinys, buvęs partizanas,
Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Augustinas Švenčionis, Lietuvos
politinių kalinių Kauno skyriaus pirmininkas Sigitas Grigaitis ir
daug kitų žinomų laisvės kovotojų už Lietuvos laisvę.
Atvyko ir didelė grupė politinį prieglobstį radusių
Lietuvoje Čečėnijos piliečių su Čečėnijos Ičkerijos atstove Lietuvoje
Aminat Saijeva. A.Saijeva, kreipdamasi į susirinkusiuosius, sakė,
kad, nepaisant sunkiausių pastarųjų vienolikos metų čečėnų tautai,
1944 m. vasario 23 d. deportacijos periodas niekados nebuvo užmirštas.
Net ir sovietmečiu, kai niekas negalėjo viešai kalbėti apie čečėnų
tautos perkėlimą į dykvietes Kazachstane, Kirgizijoje. Tradiciškai
šią liūdną dieną čečėnai melsdavosi už tuos žuvusiuosius, mirusiuosius
iš bado, ligų, nepriteklių. Galima būtų daug papasakoti apie tas
baisias kančias, patyčias, sakė A. Saijeva. Sovietmečiu jai teko
susipažinti su tuomečiu Kazachstano užsienio reikalų ministru. Jis
prisiminė, kad su pirmaisiais čečėnais jam teko susitikti 1944 metais.
Jį labai nustebino, kai, ištinę nuo bado ir šalčio, išlipę iš vagonų,
jie tiesiog stovėjo ant sniego nejudėdami iš vietos. Pirmiausia
jie pageidavo palaidoti žmones, mirusius kelionės metu. Kad NKVD
čekistai jų neišmestų pakelėje, tremtiniai juos slėpė. Kelionė į
tremties vietą tęsėsi ištisą mėnesį. Jau iš pat pradžių tarp čečėnų
paplito šiltinė, kuri tarytum dalgiu išguldė daugelį nelaimingųjų.
Tremiamieji, nors jau visai neturėjo maisto, nė vienas iš viso sąstato
nepaprašė net gabalėlio duonos... ir net stiklinės vandens. Tuo
labiau pasigailėjimo. Taip elgėsi visi be išimties čečėnai. Vėliau
juos įkurdino Kazachstano stepėse. Pirmaisiais metais labai daug
čečėnų išmirė. Likusieji gyvi, supratę, kad jiems reikia išsaugoti
savo gyvybę, pradėjo aktyviai dirbti, gimdyti vaikus, juos auklėti...
Prieš keletą metų vienoje interneto svetainėje
A.Saijeva rado KGB medžiagą apie čečėnų istoriją prieš 60-80 metų,
1922-1944 metais. NKVD čekistai iki 1941-ųjų Čečėnijoje nužudė daugiau
nei trečdalį (34 proc.) tautos. 1944 metų vasarį, deportacijos metu,
tik per pirmas tris dienas buvo nužudyta 12 tūkst. čečėnų. Tų metų
vasarį iškrito labai daug sniego. Užpustyti keliai, mašinos negalėjo
privažiuoti, ypač kalnuotoje Čečėnijos dalyje. Tuomet čekistai ėjo
per namus ir šaudė žmones vietoje, skandino ežeruose, teigė Čečėnijos
atstovė Lietuvoje. Yra kalnuose Chaifos kaimas, kurio 800 gyventojų
čekistai suvarė į arklidę (o to kaimo kolūkis, likimo ironija, vadinosi
L.Berijos vardu). Apkrovė tą arklidę šienu ir liepę ilsėtis, o netrukus
tą arklidę padegė. Tie, kurie bandė gelbėtis, buvo sušaudyti. Šį
kraupų reginį matė čečėnai, kurie toliau miške ganė avis. Jie buvo
pašiurpę nuo kraupaus reginio, bet stengėsi ištraukti lavonus ir
juos palaidoti. Jiems didelių pastangų dėka pavyko palaidoti šimtą
aukų, nes, vėl grįžtant čekistams, jiems teko sprukti patiems ir
slėptis. Įdomu, ar šių metų pergalės prieš fašizmą parade Maskvoje
dalyvaus koks nors minėto žygdarbio dalyvis...
Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas neseniai
kreipėsi į savo tautą, sakė A.Saijeva. Kreipimesi pabrėžiama, kad
nėra ginklo, kuris gali nugalėti tautą, pažinusią savo teisingumo
jausmą. Prieš vienuolika metų, minint 50-ąsias čečėnų deportacijos
metines, prezidentas Džoharas Dudajevas yra pasakęs: Užtenka liūdėti
ir verkti nuo šiandien liūdesio diena taps čečėnų tautos atgimimo
diena. Tuose žodžiuose buvo didžioji viltis, kad pagaliau čečėnai
gyvens taikiai ir laisvai. Tačiau čečėnai niekad netaps vergais,
teigė prezidentas A. Maschadovas.
Po A. Saijevos kalbėjo Kovo 11-osios Akto signataras
A.Patackas, pabrėžęs čečėnų nenumaldomą laisvės siekį. Labai šiltai
apie čečėnus atsiliepė dimisijos plk.ltn. J.Enčeris, savo godas
išsakė čečėnai, patyrę Rusijos jėgos struktūrų prievartą ir patyčias.
Tylos minute buvo pagerbti visi žuvę čečėnų tautos sūnūs ir dukterys.
Lietuviai pasimeldė už čečėnų tautą. Pabaigoje
susirinkusieji žiūrėjo videofilmus apie Čečėniją, jos negandas.
Dieną prieš tai Vilniuje visuomenė paminėjo čečėnų tremties dieną
ir buvo priimtas kreipimasis Ar čečėnų tauta yra Rusijos nuosavybė?
į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos prezidentą Rene van der
Lindeną.
Autoriaus nuotraukos
© 2005 "XXI amžius"
|