O vis dėlto ji sukasi...
Jonas Kazimieras Burdulis
Pavasario preliudija būtų galima pavadinti įvykių
virtinę, užgriuvusią Europą 2005-ųjų vasario pabaigoje ir kovo pradžioje.
JAV prezidento Dž. Bušo susitikimas su Europos valstybių vadovais,
atrodytų, teikia vilčių, jog santykių tarp valstybių srityje padidės
savitarpio supratimas, tarptautinė bendrija netolimoje ateityje
pasieks didesnį bendradarbiavimą, stabilumą ir saugumą.
Kas slypi po šiuo šablonišku posakiu? Kas gresia
stabilumui ir saugumui? Ar nepakanka to bendradarbiavimo tarp valstybių,
kuris dabar vyksta? Pamėginsime glaustai atsakyti į šiuos klausimus.
Šaltojo karo laikais paaiškinti, dėl ko kyla nesantaika
tarp valstybių, buvo palyginti nesunku. Skirtinga ideologija, du
pasauliai, ginklavimosi varžybos. Skirtingų interesų kova ir jos
nulemta konfrontacija iškreipė natūralius santykius tarp valstybių.
Pasibaigus šaltajam karui, konfrontacija sumažėjo, tačiau visiškai
neišnyko. Atrodė, jog žmonijai nieko nebetrūksta, kad galėtų saugiai
gyventi ir ilgai bei darniai vystytis. Deja, ne! Trumpas atokvėpis
truko vos dešimt metų nuo Belovežo susitarimų, kai buvo likviduota
Sovietų Sąjunga, iki Pasaulio prekybos centro Niujorke sugriovimo.
Kas įvyko per šiuos dešimt metų? Visų pirma smarkiai
sumažėjo atominio karo grėsmė. Visuotinai priimta manyti, jog per
šį laikotarpį senajame žemyne gerokai padaugėjo demokratijos, ištisas
Rytų Europos regionas išsilaisvino iš sovietinės priespaudos, Europos
Sąjunga išsiplėtė, į ją buvo priimtos ir trys Baltijos valstybės.
Išnyko sienos, tie nenatūralūs barjerai, ilgą laiką skatinę susvetimėjimą
ir nesantaiką.
Tačiau išnykusios sienos nesantaikos neišnaikino.
Ryškiausiu tokios liūdnos aplinkybės įrodymu tapo gerai organizuotas
ir gerai koordinuojamas tarptautinis terorizmas, jau bemaž šimtmetį
siautėjantis Artimuosiuose Rytuose. Dabar nuo jo nėra apsaugota
nė viena valstybė. Mirtis nuo šūvio, paleisto iš už kampo, nuo bombos,
sprogusios pro šalį važiuojančiame automobilyje, bet kurioje šalyje
yra kur kas labiau tikėtina, negu tolima ir nereali atominio karo
grėsmė.Kodėl viena neganda pakeitė kitą?
Šiandien pasaulyje greta viena kitos egzistuoja
kelios civilizacijos. Greta Vakarų civilizacijos, kuri kilo iš graikų
ir romėnų civilizacijos, egzistuoja palyginti jauna atšaka, kurią
būtų galima pavadinti islamo civilizacija. Rytų šalyse civilizacija
vystėsi savo centruose Indijoje, Kinijoje, Japonijoje. Kiekvienai
iš šių civilizacijų būdingi saviti vystymosi bruožai, klestėjimo
ir menkėjimo periodai.
Niekam ne paslaptis, kad Vakarų civilizacija išgyvena
didelį nuosmukį. Šiandien sunku atsekti, kada įvyko tas lemtingas
lūžis, kada prasidėjo smukimas. Kad ir kaip giliai stengtųsi įžvelgti
tyrėjo žvilgsnis, kažin ar įmanoma nustatyti, kodėl civilizacijos
raida suteikė pirmenybę materialiajai kultūrai, o ne dvasiniam pradui.
Kodėl nė viena religija per amžių bėgsmą neįstengė savo adeptams
įtikinamai nurodyti, kas laukia žmogaus, pažeidusio Dievo nustatytą
tvarką, ir paskatinti tos tvarkos tvirtai laikytis? Kodėl tai nepavyksta
ir dabar, kai žmogaus proto didybė įveikė netgi žmonijos lopšio
Žemės planetos trauką?
Plačiai paplitusi nuomonė, jog konkurencija yra
pažangos variklis, deja, yra netiksli. Šiaip jau mintis nesistengia
patyrinėti, kas slypi už tokio gražaus ir tokio panašaus į tiesą
kalambūro. Tuo tarpu atsakymą į daugelį keblių klausimų galima atrasti
kaip tik čia.
Kūrėjas žmogui įkvėpė ne tik proto smalsumą, skatinantį
tirti visatos ir savo būties paslaptis. Žmogui duoti ir jausmai,
nuspalvinantys ir greta proto kiekvienam žmogui savaip įprasminantys
jo būtį. Meilė, tas galingiausias visa kuriantis šventas jausmas,
mus skatina rūpintis ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais, savo
gentainiais, savo tauta, skatina mus rūpintis savo ateitimi. Žmogus
ne vienadienė plaštakė, jis veikia projektuodamas savo artimesnės
ir tolimesnės ateities perspektyvą, planuodamas ir skaičiuodamas,
ko ir kiek jam ir jo šeimai reikia, norint saugiai ir patikimai
jaustis ateityje. Bemaž kiekvienam iš mūsų intuityviai atrodo, kad,
turėdami labai daug pinigų (arba bent jau pakankamai daug), mes
galėtume jaustis saugūs ir aprūpinę savo egzistenciją ilgam laikotarpiui.
Tačiau kadangi niekada negali būti tikras, ko ir kiek ateityje gali
prireikti, mes stengiamės, kad tų pinigų ar jiems tolygių priemonių
būtų kuo daugiau.
Tas neapibrėžtumas, netikrumas dėl rytojaus mus
verčia pamiršti dabarties momentą ir mūsų gyvenimą perkelia į nuolatinį
ateities konstravimą. Mes pamirštame gyventi ir, užuot gyvenę, tik
planuojame ateitį, kurioje, kaip sakyta, mums reikia visko ir kuo
daugiau. O pamiršę gyventi dabar, pamirštame saiką ateities planuose
jam vietos nėra. Ateityje mes planuojame įvairias grėsmes, pavojų,
keliamą kitų savo gentainių. Jie ateities vizijose jau nebe gentainiai,
o konkurentai, siekiantys mus išstumti iš mūsų planuojamos gyvybinės
erdvės. Žmogus žmogui vilkas! Šiai grėsmei pašalinti mes taip
pat numatome priemonių.
Šitaip kovojant dabarčiai su ateitimi, dabartis
neišvengiamai pralaimi. Tas pralaimėjimas nulemtas kelių tūkstančių
metų Vakarų civilizacijos raidos, kuri mus atvedė į šią dieną per
begalinę karų ir žudynių virtinę. Žmonijos istorijoje dar nėra buvę
laikotarpio, kurio metu viena žmonių karta būtų išaugusi ir užbaigusi
savo gyvenimą be karo. Vadinamasis pažangos variklis išrado ir ištobulino
ne tik taikaus gyvenimo reikmenis, bet ir griovimo, žudymo priemones.
Naujųjų amžių istorijoje atrasta, jog, tik ieškant naujų žudymo
būdų, buvo atrastos ir ištobulintos naujos taikaus gyvenimo priemonės.
Viso to variklis, taip pat ir mūsų pažangos variklio
variklis pasirodė besąs pelnas. Pelnas užvaldė žmogaus protą ir
jausmus būtent Naujųjų amžių laikotarpiu, kai buvo atrasta pinigų
demonetizacija, kitaip tariant, kai buvo išrasti popieriniai pinigai.
Dalykas labai paprastas: kai kapitalas buvo kaupiamas aukso pavidalu,
labai didelį jo kiekį sukaupti ir saugiai laikyti tapo fiziškai
neįmanoma. O atradus, jog preke gali būti ne tik žmogaus sukurti
daiktai, bet ir jo darbas, ir netgi jis pats, kapitalo kiekis žmogaus
dispozicijoje nepaprastai išaugo. Nesileidžiant į tolesnius apibendrinimus
(šio straipsnio tikslas nėra politinės ekonomijos aiškinimas), nurodysime,
kad šios aplinkybės galiausiai ir davė mums tokio masto ekonomines
sąjungas kaip Europos Sąjungą ir naująjį ekonominį megapolį pasaulinės
ekonomikos vieningą sistemą, kitaip dar žinomą globalizacijos vardu.
Būtent pelnas, tas žvėris, praeitame amžiuje pavadintas
geltonuoju velniu, iškreipė atskirų šalių ir tautų santykius, vienoms
pajungiant ir išnaudojant kitas. Pelnas tapo nauja religija, nauja
malda, kurią nepailsta kartoti ir jaunas, ir senas. Artimųjų Rytų
tautos tapo naftos pramonės priedėliu, Sovietų Sąjungos tautos tapo
siauros nomenklatūrinio sąrašo apribotos valdančiosios klasės, deklaravusios
savo uždaviniu panaikinti išnaudojimą Žemės planetoje, nuosavybe.
Visos tautos šiai religijai teikia pirmenybę prieš visas kitas.
Islamo šalyse, kuriose taip gausu labai vertingų
naudingųjų iškasenų (pirmiausia naftos), skurdas yra kur kas didesnis
negu tose aukštai išsivysčiusiose šalyse, kurios iš pirmųjų tas
iškasenas perka! Rytų šalyse vaizdas smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui,
Japonijoje skurdo praktiškai nėra, Kinija sparčiai kopia į išsivysčiusių
pasaulio šalių gretas.
Išnaudojimas ir socialinė nelygybė žmonijos istorijoje
visą laiką buvo ne naujiena, tačiau XX amžiuje padėtis pasikeitė
iš esmės, kai Rusijoje nugalėjo bolševizmas ir socialinė nelygybė
buvo įtvirtinta tarptautinių santykių srityje. XX a. pabaigoje,
Sovietų Sąjungai ieškant naujų pasaulinio viešpatavimo būdų, buvo
įsibrauta į Afganistaną. Tai buvo žmonijos naujos eros pradžia.
Laisvajam pasauliui susivienijus prieš šią ekspansiją, Sovietų Sąjunga
žlugo. To pasekmė kardinaliai pasikeitęs pasaulis. Pasaulis su
naujomis galimybėmis ir su naujomis problemomis.
Viena iš naujų ir sunkių žmonijos nuodėmių yra
klaidingas įsitikinimas, kad bet kuriai tautai galima prievarta
primesti savo valią ir įsakyti jos gyvenamojoje teritorijoje įdiegti
demokratiją ir taikiai bei laimingai gyventi. To reikalaujama iš
Afganistano, iš Irako, berods toks pat reikalavimas jau paruoštas
ir Iranui. Tokias direktyvas vykdo Lietuva, Latvija ir Estija, prie
kurių savanoriškai prisijungė ir Ukraina. Pageidaujama, kad neatsiliktų
ir Rusija, kurios ne itin demokratiškos permainos ne vieną Vakarų
politiką verčia giliamintiškai krapštytis pakaušį.
Tuo tarpu mielai užmirštama, jog bet kokie susitarimai
tarp žmonių, jeigu jie nėra paremti ir užtikrinti susitariančiųjų
gyvybinių interesų, nė kiek nepatvaresni negu smėlio pilys, vaikų
pastatytos pajūryje. Galima kiek norint apeliuoti į proto balsą,
belstis į sąžinę, garbę, padorumą, tačiau jeigu žmonių gyvenimas
sutvarkytas neatsižvelgiant į tuos pačius sąžinę, garbę ir t. t.,
jokios apeliacijos neduos naudos.
Iš to, kas pasakyta, aiškėja svarbi išvada: tautai
velkant vargo naštą, žmogų pavertus beteisiu vergu laisva save laikančioje
šalyje, negali būti jokios kalbos apie laisvę ir demokratiją, apie
lygybę ir pagarbą įstatymams. Tuo labiau tas pasakytina klestint
korupcijai ir teisiniam nihilizmui. Nedera ieškoti priežasčių ten,
kur jų nėra ir negali būti. Jeigu valstybė negali užtikrinti savo
piliečiams pilietinių teisių ir laisvių ne popieriuje, o tikrovėje,
vadinasi, tokioje valstybėje valdžia yra neteisėta, uzurpuota. Ir
visiškai neturi reikšmės tokios aplinkybės, kad per rinkimus ta
valdžia yra išrinkta tariamai teisėtai, perkant balsus ar darant
kitokius neesminius pažeidimus. Tokioje valstybėje demokratija
neįmanoma. Ją pasiekti galima tik tuo atveju, jeigu nėra korupcijos,
jeigu už darbą atlyginama teisingai, jeigu už pilietinių teisių
ir laisvių pažeidimus kiekvienu atveju teisme nagrinėjama byla ir
teismo nuosprendžiu sodinama į kalėjimą, jeigu nėra vargo ir skurdo.
Pažvelkime, kas dedasi Rusijoje ir aplink ją.
Visą Rusijos istoriją būtų galima nusakyti vienu žodžiu ekspansija.
Dabartinės Rusijos etninį pagrindą sudaro slavų tautos, kurioms
jų istorijos pradžioje buvo būdingas klajoklių gyvenimo būdas. Ilgainiui
jos buvo atmieštos kitų klajoklių tautų mongolų ir totorių, kas
joms sėslumo nepridėjo. Jų ekspansija vakarų kryptimi ir kontaktai
su sėsliomis Europos tautomis gyvenimo būdą pakeitė, atsirado civilizuoto
gyvenimo prielaidos. Tačiau tai anaiptol nereiškė, kad pakito pats
ruso būdas. Dar ir šiandien žinomas posakis apie ruso sielos platumą
jis atsirado stepių platybėse.
Šiandien Rusija doroja gausų savo praeities nusikaltimų
derlių. Kad ir ką bepaimtume, Sibiro tauteles, Kaukazo ar Vidurinės
Azijos tautas, Baltijos tautas, visos jos buvo užkariautos ugnimi
ir kalaviju. Istorijos vingiuose lietuviai ir rusai ne visada buvo
priešai. Rusai ilgą laiką lietuviams buvo tarsi skydas nuo mongolų
ir totorių, jie mus gelbėjo nuo azijietiško chanų jungo, o lietuviai
rusams panašiai pasitarnavo, dengdami juos nuo kryžuočių ir kalavijuočių
grobikiškų žygių. Joks istorikas neužginčys, kad Žalgirio mūšyje
petys į petį kovojo lietuviai ir rusų Smolensko pulkai. Tačiau po
Žalgirio prabėgo jau šeši šimtai metų, o vyresnioji lietuvių karta
dar gerai prisimena, ir kokia kieta buvo okupanto ranka, ir koks
aštrus buvo budelio kirvis.
Šiandien Rusija ir toliau didina savo kaltės naštą
prieš žmoniją. Kasdieninės žudynės Čečėnijoje, kišimasis į kitų
šalių vidaus reikalus Gruzijoje ir Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos
valstybėse nė per nago juodymą neduoda naudos nei Rusijos valdžiai,
nei Rusijos žmonėms. Dabartinė Rusijos valdžia negailestingai išnaikino
tas demokratijos užuomazgas, kurias Rusija buvo išsikovojusi per
tą dešimtmečio atokvėpį iš laisvos spaudos, iš laisvų rinkimų
ir iš opozicijos likę tik prisiminimai. Atrodytų, Rusijoje, kaip
ir daugelyje kitų šalių, yra ir istorikų, ir politologų, ir filosofų,
ir pagaliau paprastų ir dorų žmonių. Kas gi galėtų sutrukdyti Rusijai
apžvelgti savo istoriją ir pasakyti: čia pasielgėme klaidingai,
čia padarėme nusikaltimą, o štai čia su mumis buvo pasielgta neteisingai?
Paprašykime atleisti tų, kuriuos nuskriaudėme, ir atleiskime tiems,
kurie mums buvo neteisingi. Tuo labiau to verta tikėtis, turint
omenyje, kad Jelcino laikais per Spalio revoliucijos metines darbininkai
nešė plakatus: Visų šalių proletarai, atleiskite mums! Jeigu dar
N. Chruščiovas įstengė įveikti savo nusikalstamą praeitį ir demaskavo
Stalino nusikaltimus žmoniškumui, kas šiandien galėtų sukliudyti
Rusijai ištarti vieningą Ne! mėginimams reanimuoti neostalinizmą?
Tačiau, kad ir kokia būtų Rusija, jos ateitis
jos pačios reikalas. Pasaulio tautų bendrija, vadinasi, ir lietuvių
tauta, privalo priimti Rusiją tokią, kokia ji yra. Kiek ir kaip
artimai su ja bendrauti kitas reikalas. Niekas negali reikalauti
reikšti pagarbos žmogžudžiui, kad ir kas jis būtų, valstybės vadovas,
apsišarvavęs branduoliniais arsenalais, ar paprastas banditas, už
kelias dešimtis rublių nudobęs savo gentainį. Kai Rusija pajus tikrąją,
o ne išpūstą savo dvasios didybę ir supras savo misiją, kurią jai
paskyrė mūsų Kūrėjas, niekam nebus gėda ištiesti jai ranką. Turime
suprasti ir Rusijos interesus, ir jos problemas. Kad ir kaip nemalonu,
privalome iškęsti visą jos šantažą ir deramai bei neprarasdami savo
orumo jį atmesti. Kad ir kaip mums būtų sunku, mes savo kelią pasirinkome
patys, ir niekas negali mums diktuoti, kaip mums juo eiti. Jeigu
kitiems mūsų pavyzdys priimtinas, tegul juo pasinaudoja, o jeigu
ne tegul mums parodo savo pavyzdį. Mes pasižiūrėsime ir pagalvosime,
ar verta iš jo mokytis!
Yra ir daugiau šalių, kurių likimas panašus į
Rusijos. Šalių, kurias slegia neturtas, demokratijos stygius, nelygybė
ir korupcija, ir kurios yra linkusios dėl savo nesėkmių kaltinti
visą pasaulį, tik ne save. Yra ir daugiau žmonių, kurie pasirinko
savo gyvenimo tikslu kitų kančias ir žudynes, prieš kuriuos pasaulis
yra priverstas vienytis ir juos medžioti tarsi tigrus žmogėdras.
Neturtas ir socialinė nelygybė, kraupiai nuspalvinti ideologijos,
fundamentalizmo ir fanatizmo kruvinų spalvų, XXI amžiuje dar ilgai
neleis tautoms jaustis ramiai ir saugiai. Nežinia, ar mėginimai
šią grėsmę pašalinti jėga neišprovokuos jos griebtis masinio naikinimo
ginklų, bent jau atmesti tokios galimybės, atrodo, neįmanoma.
Išeitis viena padėti tokioms šalims kuo greičiau likviduoti skurdą,
priespaudą ir socialinę nelygybę. Revoliucijos eksportas jau išbandytas,
jis niekur nepasiteisino. Dabar atėjo eilė gerai valiai ir pagalbai,
tik kažin ar pavyks ją gausiai ir nesavanaudiškai eksportuoti?
O kol kas mūsų gimtoji Žemė sukasi ir toliau skaičiuoja
žmonijos didybės ir gėdos ciklus. Niekas nesustabdys jos sukimosi,
žmogaus proto galia tam dar nepribrendusi. Tikėkimės, kad mūsų naujajame
amžiuje to nebus ir mes galėsime su nauja prasme pakartoti Galilėjaus
žodžius: O vis dėlto ji sukasi!
© 2005 "XXI amžius"
|