Demokratijos vertybių paralelės

Edmundas SIMANAITIS

Bratislavoje valstybių vadovai prašneko apie demokratijos vertybes. Amerikos prezidentas Bušas paminėjo Vakarų demokratijos pasaulio vertybes, pvz., laisvę, pagarbą žmogaus teisėms. Rusijos prezidentas Putinas sakė, kad bendrosios vertybės Rusijoje bus vertinamos pagal šios šalies tradicijas. Iš tikrųjų neprošal pasidomėti kai kuriomis Rusijos gyvenimo tradicijomis. Naujausi įvykiai, o ir istorija, pateikia nemažai pavyzdžių. Lietuviai, kaip ir čečėnai, būdami Rusijos pavergti praėjusiais amžiais, ir dabartiniu laikotarpiu ne kartą sukildavo, mėgindami nusimesti priespaudos jungą.

Oficialioji Rusijos propaganda, nepriklausomai nuo to, kas valdė šalį, – caras, gensekas ar prezidentas, – visais atvejais tiek Lietuvoje, tiek ir Čečenijoje laisvės kovotojus vadino separatistais, banditais ir kitokiais niekinančiais vardais. Savo ruožtu pavergėjas represijas, masinius trėmimus, masines žudynes, šviesuomenės naikinimą Lietuvoje ir Čečėnijoje vadino „išvadavimu“ iš kapitalizmo, buržuazijos nacionalistų priespaudos. Rusija pagal tradiciją niekada neturėjo draugiškų kaimynų.

Mažieji kaimynai buvo brutaliai „vaduojami“, o su galingesniais kariaujama. Vakarų didieji ir totalitarinio sovietų režimo lyderis Stalinas paneigė mažųjų tautų teises į apsisprendimą ir laisvę. Apie tai byloja gėdingi Teherano, Jaltos ir Potsdamo susitarimai. Likimo ironija, kad Atlanto Chartijos įžiebta viltis atkurti okupuotų valstybių nepriklausomybę buvo užgesinta ir šio dokumento signatarų (valstybių) valia ar negebėjimu atsispirti įžūlaus ir gudraus diktatoriaus spaudimui. Baltijos ir Rytų Europos šalys pateko į besąlygišką komunizmo priklausomybę. Rusijos imperijos tradicija buvo išlaikyta.

Antrojo bolševikmečio metais vienintelė teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo partizanų apygardos. LLKS tarybos pirmininkas kartu ir Gynybos pajėgų vadas gen. Jonas Žemaitis išsilaisvinimo atveju turėjo tapti laikinuoju Lietuvos Respublikos prezidentu. Tokią galimybę panaikino minėti didžiųjų susitarimai. Tačiau 1990 metais ši tradicija buvo sulaužyta galingos Sąjūdžio cunamio bangos. Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta. Čečėnija taip pat ginklu iškovojo savo laisvę. Pirmasis Ičkerijos Respublikos prezidentas Džoharas Dudajevas pagal tradiciją buvo sunaikintas Rusijos raketa. Generolas Jonas Žemaitis po išdavystės nužudytas Butyrkų kalėjime, o palaikai sudeginti krematoriume. Šis atvejis išimtinis. Šiaip jau pagal tradiciją kagėbistai, stribai savo aukų nelaidodavo – užkasdavo kaip maitą, kovotojų kūnus sumesdavo į pelkes, duobes, išvietes. Prezidento Putino ištartas dvižodis „močit v sortyre“ (murkdyti išvietėje – rus.) tapo kagėbistų žargono puošmena.

Rusijos televizija visam pasauliui vaizdžiai pademonstravo dar vieną tradicijos elementą, anaiptol ne naują lietuviams. Kautynėse žuvusių, nukankintų laisvės kovotojų kūnai pagal tradicinį ritualą būdavo niekinami visose Lietuvos miestelių aikštėse. Nekrosadizmas tapo privalomu „klasinės“ neapykantos ir ištikimybės „šviesiems komunizmo idealams“ liudijimu.

Ši praktika, matyt, kartojama ir Čečėnijoje. Teisėtai išrinktą antrąjį Ičkerijos Respublikos prezidentą Aslaną Maschadovą nužudė rusų baudėjai prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę. Jo apnuogintas kūnas buvo numestas ant grindinio, lygiai kaip mūsų partizanų kūnai laisvės kovų metais, ir su pasigardžiavimu niekinamas Rusijos ir viso pasaulio televizijos ekranuose. Tai akivaizdus įrodymas, kad ši ilgus metus Lietuvoje praktikuota tradicija tebėra gyva.

Tikriausiai priskirtinas šios kategorijos tradicijoms Rusijoje požiūris į tarptautinę karo teisę. Fronto kovose ar kautynėse žuvusiųjų kūnai, tiek saviškių, tiek ir priešų, laidojami su priderama kariui pagarba. Neteko girdėti, kad Sovietijoje būtų buvę laidojami žuvę priešo kareiviai. Geriausiu atveju jų kūnai būdavo tik užkasami.

Tradicijai priskirtina ir niekinama pažiūra į kito tikėjimo, kitos tautos, kitos kariuomenės papročius ir tradicijas. Tai akivaizdžiai patvirtina faktas, kad Ičkerijos prezidento kūnas nebus atiduotas palaidoti. Po viešo išniekinimo jis bus užkastas arba sudegintas, mat pagal tradiciją naikintina visa, kas žadina nepriklausomybės dvasią, primena laisvės kovas ir žuvusiųjų kovotojų atminimą.

Tradicijai tiktų priskirti pastaruoju metu plačiai išpopuliarintą kvietimo į svečius būdą. Prieštaravimo nepripažįstančiu tonu šventės rengėjas kviečiasi į svečius jo paties anksčiau okupuotų ir apiplėštų nedidelių tautų ir valstybių vadovus. Kadangi šios kategorijos svečių kariuomenės neturi balistinių raketų, povandeninių laivų, milijoninių armijų, tai su jais kalbamasi kaip su tarnu. Pabandyk neatvykti, tai aš tau parodysiu: užsuksiu žibalo čiaupą, taikysiu ekonomines sankcijas, viešai išgėdinsiu, kad nedrįsti užmiršti tau padarytų skriaudų ir spyriojiesi, nenorėdamas nusilenkti ir padėkoti buvusiam pavergėjui už nesuskaičiuojamas skriaudas ir žalą. Vakarų pasaulyje demokratinės valstybės kviečiasi į svečius ne įsakmiu šantažuotojo tonu, o kaip sau lygų ir garbų partnerį. Divizijų ir branduolinių bombų skaičius neturi lemiamos reikšmės.

Lietuviai Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti tarnauti ir vieno, ir kito okupanto kariuomenėse. Kovotojai žūdavo abiejose fronto pusėse. Todėl primygtinis siūlymas pagerbti tik vienos pusės aukas būtų tiesiog nekorektiškas.

Beje, rusų tauta nukentėjo nuo totalitarinio režimo ne mažiau nei kitos sovietų okupuotos šalys. Tad ar nereikėtų prezidento Putino terminą „rusų tradicijos“ suprasti kaip „KGB tradicijos“? Būtų tiksliau ir aiškiau suprantama.

© 2005 "XXI amžius"