"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 23 d., Nr. 6 (99)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Siekime lenkų prisijungimo

Didvyriškai prieš nacius ir sovietus kovojusi lenkų tauta staiga, vykdama į Maskvą, jaučiasi apnuoginta atsidūrusi istorijos faktų speige. Teko girdėti apie desperatiškus lenkų heroizmo žygius, kai kavaleristai puldavo kardais prieš vokiečių tankus.

Jei tauta paspaus, Lenkijos vyriausybė ras vieną iš turimų labai gerų paaiškinimų sprendimui vykti į Maskvą pakeisti. Galiu net pasisiūlyti liudytoju, nes mačiau Hitlerio-Stalino pakto ir sovietų dūrio Lenkijos nugaron pasekmes. 1939 metų rudenį kaip karys tarnavau Kėdainiuose. Buvau mobilizuotas, nes į Lietuvą, dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, plūdo kariai ir civiliai iš Lenkijos.

Kartą su Ryšių bataliono vadu stovėjome Kėdainių geležinkelio stoties perone, o pro šalį lėtai riedėjo prekinių vagonų traukinys su internuotais lenkų kariais. Atvirose duryse kojas nuleidę sėdėjo, o už jų stovėjo sumuštos kariuomenės kariai. Tie, kurie pakėlė nuleistas galvas, blankiais veidais žiūrėjo į nepažįstamą kraštą ir į grėsmingą tamsią rytdieną.

Staiga, bene tik trečiame prašliaužiančiame vagone, vienas karys, atrodo, seržantas, išsitiesė ir žvaliai atidavė pagarbą Lietuvos karininkams. Mes taip pat žvaliai ir pagarbiai atsakėme į kario saliutą. Staiga pasikeitė praslenkančio bedvasio ešelono vaizdas: kitų, saliutą pamačiusių, vagonų kariai atsistojo, stovėjusieji išsitiesė ir iki paskutinio vagono tęsėsi karių kariams pagarbos saliutai. Tada pamaniau apie ateitį: „Viešpatie, toks dar gali būti ir mūsų karių likimas“. Deja, kai kuriems mūsiškiams likimas buvo dar žiauresnis. Ir daugelis to ešelono lenkų karių, sovietams okupavus Lietuvą, atsidūrė Katynėje.

Neduokime ramybės savo kaimynams lenkams. Kalbinkime jų atstovus. Nekaltinkime jų, bet prašykime, kad padėtų mums ir sau. Geriausiai gali padėti panaudodami bent vieną iš daugelio nepalaužiamų istorinių argumentų nevykti į Maskvą.

Vienu tokiu yra Hitlerio-Stalino paktas prieš Lenkiją ir Baltijos šalis. Kitas – Maskvos peilis Lenkijos nugaron. Dar kitas – Lenkijos okupacija, pavertusi ją Maskvos „satelitu“. Nepamirština ir Katynė. O gal pats ryškiausias ir spalvingiausias, jei būtų puikiai nušviestas, yra sovietų ir nacių pergalės prieš Lenkiją bendras kariškas paradas. Prieš 66 metus jis įvyko Brest Litovske. Štai ką lenkai, likę namie, drauge su lietuviais turėtų paminėti. Ne „švęsti“, žinoma. Tą „pergalę“ tada jau atšventė rusai ir vokiečiai. Istorinėms nesąmonėms klestint, rusai ir vokiečiai dar galėtų sugalvoti bendru paradu atšvęsti ir aną „garbingą pergalę“. Tik vargu ar į tokią „šventę“ V.Putinas kviestų Lenkiją. Ir vargu ar Ž.Širakas ir G.Šrioderis „švelniai spaustų“ joje dalyvauti V.Adamkų.

O tie mūsiškiai, kurie Maskvos ultimatumą vadina „mandagiu kvietimu“, tą patį, atrodo, sakytų, jei kvietimas būtų suformuluotas net taip: „Esate maloniai kviečiamas dalyvauti iškilmingose Jūsų pakartuvėse“. Istorinėms nesąmonėms nėra ribų. Kad ir kaip ten būtų, prezidentas V.Adamkus jau iškėlė istorinės Tiesos vėliavą pasaulio piliakalnyje. Jei dar Lenkija atsistotų šalia Lietuvos, Tiesos Šviesa apakintų visus istorijos melagius.

Vilius Bražėnas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija