"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 23 d., Nr. 6 (99)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Premijų rungtynėse
tik Žirinovskio betrūko

Vilius BRAŽĖNAS

Mėgstamiausias žurnalistų ir politologų pomėgis yra praėjusių metų įvykių rūšiavimas ir jų reikšmės lyginimas, o įsidrąsinus – ir ateities pranašystės. Tačiau kalbant apie 2004 metus, galvon skverbiasi mintys, sukeltos įvykių, kurie dėl netikėtumo, akiplėšiškumo, juokingumo bei nepaprastumo galėtų pretenduoti į Gineso rekordų knygą ar net į kokią specialią Nobelio premiją.

Vėl Nobelio raudonieji

Pirmiausia tai ir primena 2004 metų Nobelio taikos premijos pokštą, kurį iškrėtė Nobelio premijų komitetas. Taikos premija jie apdovanojo kažkur Afrikoje užtiktą (tikriausiai raudoną) neva medelius sodinančią (vadinasi, „žalią“) ir „moterų teises ginančią“ (neatrodo, kad badaujančią) negrę. Į logišką klausimą, kodėl tam nebuvo parinkta kuri nors pasaulyje žinoma už taiką kovojusi asmenybė, yra logiškas atsakymas: nė viena žinoma asmenybė negalėtų toje srityje prilygti kitai plačiausiai žinomai asmenybei – popiežiui Jonui Pauliui II, geriausiam kandidatui į tą premiją. Kadangi Skandinavijos socialistai premijos komitete negalėjo premijos suteikti žinomam antikomunistui, krikščioniui, o dar katalikui ir popiežiui, turėjo, lyg iš mago skrybėlės triušį, ištraukti gal tik savame kaime žinomą kandidatę. Ir įrodyk, kad nežinomas kandidatas nėra tinkamiausias!

Peržvelgus per daugelį metų įteiktus apdovanojimus, matyti, kad retai kada ši premija buvo suteikta ne raudonajam. Todėl Amerikoje dešinieji apie paskelbtus Taikos ir Literatūros premijų laureatus sakydavo: „Nežinojau, kad jis komunistas“. Ir 2004 metų Literatūros premija buvo paskirta kažkokiam poetui, kuris iki 1990 ar 1991 metų buvęs kompartijos nariu.

Kandidatų rūšys

Kita premijos nusipelniusi keistenybė buvo kandidatų į Lietuvos Respublikos naujus Seimo narius, koalicinės Vyriausybės ir Seimo vadovus neregėta rūšis. Kai kurie jų vien už akiplėšiškumą užsitarnautų apdovanojimą ar premiją. Todėl nereikėtų stebėtis, jei kurio nors politikos stebėtojo galvon įsiskverbtų įkyri mintis: „Tik Žirinovskio betrūko“.

Pagal tokią „demokratiją“ į Izraelio valdžią teisėtai galėtų kandidatuoti kokie nors buvę gestapininkai ir SS atsargos karininkai ar nacių partijos aukštųjų mokyklų auklėtiniai. Visos mokyklos „ko nors išmoko“. (Tai daugelio puikiai įrodyta.) Ypač jei dar nėra įrodymų, kad tų mokyklų auklėtiniai yra ką nors „bloga padarę“. Tad tegyvuoja naujoji „demokratija“!

Premijos už ištvermę?

Keista, kad nėra Nobelio premijos už ištvermę. O tai dažnai yra dorybė, padedanti pasiekti kilnių tikslų. Štai 2005 metų pradžios sveikinime tautai Latvijos premjeras priekaištavo savo tautiečiams dėl patriotizmo stokos. Kaip priešingybę jis nurodė Lietuvą. Kad Lietuvoje po 50 sovietinės okupacijos nusmegeninimo metų liko tiek daug patriotizmo, pastebėjau ir viešai apie tai kalbėjau jau nuo 1994 metų. Vis teigiau, kad susiorganizavę, plačiai sudarę patriotų veiklos branduolius patriotai bemat nukreiptų Vyriausybę keliu į valstybės gerovę.

O yra pakankamai priežasčių ir akstinų okupanto statytiniams nuo tautos balno nuversti. Ypač buvę partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, rezistentai, tėvynę ilgam praradę išeiviai, komunizmo aukų vaikai turi pagrindo vien jau iš pykčio už skriaudą nestovėti nuošalyje. Juk nusikaltėliai tęsia Lietuvos dvasinį ir materialinį niokojimą ir kelia pavojų tėvynei. Deja, nei intelektualai, nei inteligentai, atgavę teisę laisvai mąstyti, kalbėti ir kurti, nei šiaip jau gabūs ir protingi patriotai per daug nesistengia ir beveik nesijungia į bent jau visuomenines politiškai neapmirusias, kad ir nepartines organizacijas, idant per jas paveiktų visas politines partijas. O visur pilna buvusių bendraklasių, bendradarbių, parapijiečių ir ko tik nori, tad galėtų lengvai susiburti bent į penkių ar dešimt Lietuvai abejingais netapusių asmenų veiklos branduolius.

Neiškentęs esu rašęs apie „vištgaidžius“, kurie nei gieda, nei kiaušinius deda, o Lietuvos lesalą lesė ir lesa. Deja, tokių vištgaidžių dar turbūt per daug tarp patriotų, jei valdžios ir akademijos gaidžiai vis svetimo kiemo „kakariekū“ gieda ir tokios vištos sušvinkusius kiaušinius į Respublikos gūžtas vis dar deda. Taip, nėra abejonės, kad Lietuvoje yra per daug kantrių, ištvermingų patriotų, vienaip ar kitaip komunizmo aukomis tapusių, kurie tikrai ištvermingai nesikiša į tiesos skleidimą ir melo sutrypimą. Lyg tik skundais ir dejavimu apie blogį būtų galima jį panaikinti.

Tokių, žinoma, yra ir kituose kraštuose, net ir (dar) galingoje Amerikoje. Tačiau tenai padėtis nėra dar tokia kritiška, kaip yra prisikeliančioje iš komunistinio košmaro Lietuvoje. Tad ypač stebina vištgaidžiais tapę visų tautos sluoksnių patriotai, kurie už ištvermę neveikti, net esant aiškioms provokacijoms, užsitarnautų Nobelio premiją, jei tokia būtų skiriama patiems ištvermingiausiems.

Keistumo čempionas

Tikriausiai niekas negalėtų varžytis dėl premijos už keistumą su buvusiu prezidentu ir apkaltos būdu nušalintu Rolandu Paksu. Jis savo paties valstybę – Lietuvos Respubliką padavė į svetimą teismą. Kas gali nurungti tokį pokštą?! Nebent kas nors sumanytų paduoti į kitos planetos teismą pats save. Tuo tarpu Paksas yra bene vienintelis kandidatas į premiją už neprilygstamą keistumą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija