"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. kovo 23 d., Nr. 6 (99)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Moldova šiandien –
kaip Lietuva prieš 15 metų

Kovo 6 dieną Moldovoje vykusius parlamento rinkimus stebėjo Lietuvos atstovai. Vienas iš jų – Seimo narys dr. Egidijus VAREIKIS, kuris sutiko papasakoti savo įspūdžius.

Moldovoje dominuoja komunistai

Iš Lietuvos į Moldovą buvome nuvykę mes, keturi Lietuvos parlamento nariai, taip pat Europos Parlamento narė Laima Andrikienė. Mus paskirstė po skirtingas Moldovos vietoves. Tokia tvarka priimta Europos Taryboje, kurios asamblėjai mes su Algirdu Paleckiu atstovavome. SBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) asamblėjai atstovavę Arminas Lydeka ir Skirmantas Pabedinskas važiavo į Pietų Moldovą, Gagaūzų sritį; Laima Andrikienė lankėsi Vidurio Moldovoje. Aš buvau pareiškęs norą vykti arčiau Transnistrijos, kurią mes vadiname Padniestrės respublika. Į mano prašymą buvo atsižvelgta, ir aš išvykau stebėti rinkimų Moldovos šiaurėje, prie Dniestro upės, Moldovai priklausančiame Rezinos mieste. Kitoje Dniestro pusėje yra Rybnicos miestas, formaliai priklausantis Moldovai, bet faktiškai esantis Padniestrės respublikos dalis. Taigi stebėjau šį regioną.

Pagal taisykles stebėtojui siūloma aplankyti dešimt rinkimų apylinkių ir kiekvienoje stebėti rinkimus ne mažiau kaip pusvalandį. Mes turėjome vykdyti kai kuriuos formalius reikalavimus: surašyti, ar tinkama patalpa, ar užplombuota balsadėžė, ar yra kabinos, ar balsavimas vyksta gerai. Be to, reikia stebėti, ar žmonės, ateidami balsuoti, atsineša dokumentus, ar jie pasirašo rinkėjų sąraše, ar gauna tinkamus biuletenius ir t.t. Be mūsų, Lietuvos parlamentarų rinkimus akylai stebėjo Moldovos partijų atstovai. Apylinkėje radom po keturis jų stebėtojus. Taigi šių rinkimų kontrolė buvo nebloga.

Ir Europos Taryba, ir Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija pripažino, kad rinkimai iš esmės atitiko demokratinių rinkimų kriterijus, bet, nepaisant to, Moldovos valstybei buvo pateikta nemaža pastabų ir pasiūlymų. Visų pirma pripažinta, kad nebuvo geros rinkimų kampanijos. Iki rinkimų Moldova buvo vienos – komunistų partijos ryškiai dominuojama valstybė, turėjo 71 mandatą iš 101. Televizija, kurią mes vadiname nacionaliniu kanalu, atstovavo tik valdančiajai partijai. Opozicijos galimybės rinkimų kampanijoje buvo labai menkos. Ji dėjo visas pastangas, platino lapelius, ir jos veikla iš tiesų buvo matoma.

Kita problema – nesutvarkyti žmonių dokumentai. 600 tūkst. žmonių gyvena vadinamojoje Padniestrės respublikoje, ir tai trukdo tuos dokumentus sutvarkyti. Taigi žmonės atsinešdavo labai įvairių dokumentų. Šiuo metu galiojančiame įstatyme yra pasakyta, kad galima balsuoti su Moldovos piliečio identifikavimo kortele, buvusiu sovietiniu pasu, laikinuoju pažymėjimu ar užsienio pasu. Kadangi dokumentų daug, tai kelia chaosą, ir jeigu kur lemia vienas kitas balsas, suskaičiuoti labai tiksliai neįmanoma. Šalis dar neturi vieningo rinkėjų sąrašo. Kiekviena savivaldybė sudarinėja savo atskirą. Jeigu žmogus balsuoja ne savo apylinkėje, yra įrašomas į laikinus sąrašus, ir nėra garantijos, kad jis balsuoja pirmą kartą. Tokio dalyko, kaip balsavimas paštu, iš viso nėra.

Be to, Moldovos rinkėjai ne žymi, o deda specialų antspaudą. Tai labai keista. Prieš įmetant į balsadėžę biuletenį, vienas komisijos narys ant biuletenio uždeda dar savo antspauduką. Kai kurie rinkėjai skundžiasi, kad taip komisijos nariai mato, už ką buvo balsuojama.

Padniestrė buvo suinteresuota, kad Moldovoje laimėtų komunistai

Stebėjau rinkimus daugiausia kaimo vietovėse. Reikia pasakyti, kad žmonės nori balsuoti teisingai, bet yra didelis žinių trūkumas: neatsineša dokumentų arba sugadina biuletenius. Komisijos stengėsi, bet smulkių nesklandumų pasitaikė. Didžiausias netikėtumas buvo Rezinos mieste, kur buvo įrengta balsavimo apylinkė potencialiems rinkėjams iš Padniestrės respublikos. Jos valdžia neleido įrengti balsavimo apylinkių, bet leido tiems savo žmonėms, kurie nori persikelti per upę į Moldovą, valdomą Kišiniovo. 2001 metų rinkimuose tokių buvo labai mažai, nes Padniestrės valdžia agitavo nebalsuoti. Iš 600 tūkst. gyventojų prieš ketverius metus buvo atvažiavę tik 3700 žmonių. Šį kartą irgi buvo tikimasi, kad didelio antplūdžio nebus, todėl buvo įrengtos tik devynios apylinkės, kuriose galėjo balsuoti padniestriečiai. Prieš rinkimus pasklido žinia, kad Padniestrės valdžia ragina važiuoti į rinkimus, tik liko neaišku, už kokią partiją balsuoti.

Mus įspėjo, kad Padniestrė mūsų tikriausiai neįsileis. Iš pradžių sakė, kad tokių stebėtojų nepripažįsta, bet po diskusijų, pasakius griežčiau, kad mes turime teisę keliauti po visą Moldovą, mus įleido. Buvau vienoje grupėje su stebėtoju iš Švedijos. Situacija labai keista. Valstybė nelegali, niekieno nepripažinta. Toje teritorijoje buvo sutelkta apie 40 proc. Moldovos pramonės, kuri tebeveikia, prekiauja su Rusija per „kiaurą“ sieną ir su Ukraina. Savi pinigai – padniestrės rublis, savi automobilių numeriai, pasienio kontrolė. Patys moldavai sako, kad komunistai nepakankamai dėjo pastangų, kad šitą problemą išspręstų. Su tuo aš sutinku. Kadangi valdžia lieka ta pati, vadinasi, problema liks neišspręsta. Šiuo metu Padniestrės gyventojai bijo, kad Ukraina jiems neuždarytų sienos, tada ta valstybė žlugtų.

Mes atvykome į Reziną, kur turėjo teisę balsuoti padniestriečiai. Ten buvo chaosas: žmonių labai daug, balsavimo salė perpildyta, už durų – didelė minia, tvarką darė policija. Taigi užtikrinti slaptumą buvo labai sunku. Kaip paaiškėjo vėliau, toje apylinkėje balsavo apie 500 vietinių rinkėjų ir apie du tūkstančiai – iš anos upės pusės. Yra tokia versija, jog atėjusieji balsavo už komunistus, kad Moldovoje būtų išlaikytas komunistų valdžios tęstinumas. Mat komunistų valdžia nesiima priemonių Padniestrės respublikai likviduoti.

Padniestrės respublika skelbia, kad joje gyvenimo standartas yra aukštesnis. Ir patys Moldovos žmonės aiškino, kad jeigu būtų referendumas šiandien, padniestriečiai nenorėtų grįžti į Moldovą, nors Moldovos žmonės mano, kad tai yra Moldovos dalis.

Šalies partinė sistema

Be komunistų partijos, Moldovoje dar yra partija „Patria-Rodina“, (vienas žodis rumuniškas, kitas rusiškas). Tai partija, kuri agituoja už Moldovos glaudesnį bendradarbiavimą su NVS šalimis. Visoje Moldovoje „Patria“ nesurinko privalomų 6 proc. balsų ir į parlamentą nepateko.

Rinkimų rezultatai buvo gana netikėti. Iš pradžių atrodė, kad balsavimai palankūs ne komunistams, bet vėliau atsitiko taip, kad iš 101 vietos parlamente 56 vietos atiteko komunistų partijai. 34 vietas gavo naujai suformuotas centristinis – liberalus blokas „Už demokratinę Moldovą“. Trečioje vietoje liko Moldovos krikščionys demokratai – Moldovos liaudies partija. Ji gavo apie 10 proc. balsų, t.y. vienuolika vietų.

Moldovos krikščionims demokratams rezultatai buvo blogesni, nei jie tikėjosi. Turėję vienuolika vietų, gavo tiek pat. Jie tikėjosi bent jau dvigubai daugiau. Prieš rinkimus atrodė, kad ta partija gali gauti iki 20 proc. balsų. Toje partijoje daug jaunimo, tai rodo, kad perspektyvų šiai partijai yra.

Pagal Moldovos įstatymus prezidentą renka parlamentas. Jį išrinkti reikia 61 balso. Iki šiol komunistų partija turėjo 71 balsą ir valdė viską. Dabar turi 56 balsus. Tiek parlamentarų gali suformuoti vyriausybę, tačiau prezidento išrinkti negalės. Todėl Moldovoje susidaro labai įdomi situacija. Kas bus prezidentas, kuris bus renkamas jau balandžio mėnesį? Norint gauti 61 balsą, reikia „nupirkti“, kaip jie sako, penkis balsus iš kitos frakcijos. Greičiausiai bus perkama iš centristinio-liberalaus Moldovos bloko. Arba bus ieškoma kandidato, kuris patenkintų ir kitą partiją, bet tokio šiandien nesimato. Trečias dalykas – jeigu nepavyktų išrinkti prezidento, gali vykti nauji rinkimai.

Kaip moldavai gyvena

Pradėsiu nuo statistikos. Vidaus produktas – apie šešis septynis kartus mažesnis negu Lietuvoje, o gyventojų yra tiek pat. Mes, vykdami stebėti, gavome statistinius duomenis apie kiekvieną rajoną. Vidutinis darbo užmokestis tame regione, kuriame buvau aš, – 50-60 JAV dolerių. per mėnesį. (150-250 Lt). Pinigai – moldaviškos lėjos (100 lėjų – 20 litų). Kadangi tai yra žemės ūkio kraštas, daug žmonių maitinasi iš savo ūkio, vyrauja vaisių-daržovių auginimas. Daug moldavų dirba Vakaruose. Pagal statistiką, iš Vakarų ateina apie milijardas eurų, kas vidaus produktą padidina apie 20 proc. Emigracija – didelė problema, bet kartu šaliai ir uždarbis. Kraštas atrodo labai skurdžiai. Prisiminkite Lietuvą 1991 metais, kai klestėjo kioskelių prekyba ir buvo nešvaru. Moldovoje dar nešvariau ir kioskeliai skurdesni. Šiek tiek geresnis vaizdas Padniestrės respublikoje.

Ar gali vykti revoliucija?

Sunku pasakyti. Jeigu Moldova išsirinks prezidentą, matyt, revoliucija neįvyks, bent jau tokios neprognozuojama. Opozicija nėra labai stipri, nors yra dvi opozicinės partijos, bet jos viena kitos nemėgsta. Stebint, kaip žmonės balsuoja, neatrodo, kad jie norėtų ką nors keisti. Jie nori, kad būtų geriau, bet rizikuoti turimu minimumu vengia. Bijo, kad nebūtų blogiau.

Parengė Audronė V. ŠKIUDAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija