Sunkiai lipdoma sąjunga

Petras KATINAS

Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas, kartu esantis ir vadinamojo Parlamentinio sąjunginio Rusijos ir Baltarusijos susirinkimo pirmininkas, Borisas Gryzlovas paskelbė daugelį labai nustebinusį pareiškimą, jog dar šiais metais Rusija ir Baltarusija priims sąjunginės valstybės konstitucinį aktą. Kai kurie apžvalgininkai šį B.Gryzlovo pareiškimą pavadino sensacija. Tuo tarpu kiti jį vertina gana skeptiškai, netgi sarkastiškai: juk panašios deklaracijos jau skelbiamos kelerius metus, o sąjunginės valstybės kaip nėra, taip nėra. Aišku, tokie Maskvos ir Minsko santykiai, kuriuos galima pavadinti labai savotiškais, turi pagaliau įgauti kažkokius naujus kontūrus. Pasak rusų politologo Andrejaus Kamakino, dabar Maskva ir Minskas gyvena lyg ir susituokę, lyg ir išsiskyrę. Po Ukrainos „oranžinės revoliucijos“, padėtis kardinaliai pasikeitė. Ir Maskvos, ir Minsko valdovai – V.Putinas ir vis reikalaujantis visokiausių nuolaidų A.Lukašenka – pastebimai išsigandę, kad Kijevo bacilos neužkrėstų ir Minsko. Tuo labiau kad iš labai aukštų Vašingtono tribūnų nuskambėjo žodžiai, jog būtų neblogai, jeigu dabartinis Minsko režimas žlugtų.

Sprendžiant iš Rusijos spaudoje paskelbtų esą jau parengto konstitucinio akto ištraukų, šis aktas faktiškai yra federacinės valstybės Konstitucija. Būsimosios sąjungos valdžiai priklausys gynybos, karinio bendradarbiavimo, pasienio, prekybos, muitų, pinigų ir kredito bei mokesčių politikos klausimai. Taip pat energetinės ir ryšių sistemos.

Pagrindinis skirtumas nuo anksčiau skelbtų panašių dokumentų projektų yra tas, kad įvedamos sąjunginės valstybės prezidento ir viceprezidento pareigybės. Jos įvardytos kaip konstitucinio akto garantai. Dabar tos tik popieriuje egzistuojančios Rusijos-Baltarusijos sąjungos galva laikomas Aukščiausios valstybės tarybos pirmininkas, kuriuo periodiškai yra Rusijos ir Baltarusijos prezidentai, retsykiais susitinkantys, bet išsiskiriantys nelabai gražiuoju.

Naujame konstituciniame akte numatyta, kad prezidentą ir viceprezidentą renka visuotiniuose rinkimuose septynerių metų laikotarpiui ir jais tapti gali aukščiausieji federacijos subjektų vadovai. Prezidentas ir viceprezidentas negali būti tik vieno federacijos subjekto piliečiai. Kam planuojamos tos pareigybės, suprasti nesunku. Beje, to neslepia ir konstitucinio akto projekto autoriai. Rusijos ir Baltarusijos sąjungos valstybės sekretorius Pavelas Borodinas jau pareiškė, jog optimaliausias tandemas yra toks: sąjungos prezidentas – V.Putinas, viceprezidentas – A.Lukašenka. Bet kitaip ir būti negali. Mat būsimajame sąjungos rinkimų įstatyme aiškiai nurodyta, jog Baltarusijos „tėtušis“ gali pretenduoti tiktai į antraeilį vaidmenį. Be to, nereikia pamiršti, kad baltarusių rinkėjų penkiolika kartų mažiau nei Rusijos. Bet svarbiausia, kad septynerių metų „sąjunginio“ prezidento kadencija – sena daugelio dabartinių Rusijos politikų svajonė. Ypač tų, kurie kasdien reikalauja stiprios, beveik absoliutinės prezidentinės valdžios, esą būtinos visokių vidaus ir užsienio priešų apsuptyje. Taigi parengtasis konstitucinis aktas – tokių politikų auksinė svajonė. Tuo labiau kad sąjungos prezidentas neprivalo pateikti parlamentui sąjungos premjero kandidatūros, o skiria jį pats.

Būsimojo prezidento paskelbti dekretai galios visoje sąjunginės valstybės teritorijoje. Tai yra ir vyriausiojo Rusijos ginkluotųjų pajėgų vado – prezidento – dekretai galios abiem federacijos subjektams. Įdomiausia, jog būsimosios sąjungos prezidentas neprivalės atsisakyti ankstesnių savo užimtų valstybinių pareigų. Vadinasi, sąjunginės valstybės konstitucinio akto projektas yra siekis vienu šūviu nušauti net ne du, o kelis zuikius. Pirmiausia įsitvirtinti bene paskutiniajame Rusijos forposte Rytų Europoje, išspręsti V.Putino trečiosios kadencijos problemą be jokių „visaliaudinių“ referendumų. Ir pagaliau be jokių papildomų svarstymų projektas suteikia būsimajam prezidentui savo asmeniniu sprendimu paskelbti „sąjungos“ sotinę. V.Putino aplinkoje net neslepiama, kad ta sostinė būtų Sankt Peterburgas. Juk ne veltui sąjungos valstybės sekretorius P.Borodinas jau seniai yra parengęs naujų prabangių valstybės rūmų statybos projektą.

Tačiau yra vienas dalykas, kuris gali apversti aukštyn kojomis visus planus. Tai 2004 m. spalio 20 d. JAV prezidento Džordžo Bušo pasirašytas „Aktas apie demokratiją Baltarusijoje“, kuriame pabrėžiama: „Jungtinės Valstijos gyvybiškai suinteresuotos Baltarusijos nepriklausomybe bei suverenitetu ir jos integracija į Europos bendrijos demokratiją“. Šis Dž.Bušo pasirašytas aktas Maskvoje ir Minske buvo įvertintas vos ne kaip ultimatumas A.Lukašenkai. Vašingtonas netgi numatė konkrečia datą: ne vėliau kaip po metų, tai yra iki 2005 metų spalio, JAV prezidentas turi pateikti atitinkamiems Kongreso komitetams ataskaitą apie minėto akto vykdymo eigą. O informacijoje, kurios prašo Kongresas, aiškiai pasakyta, jog pirmiausia būtina išsiaiškinti apie ginklų ir karinių technologijų pardavimą ar perdavimą iš Baltarusijos į kitas šalis, pirmiausia į tas, kurios palaiko tarptautinį terorizmą. Be to, turi būti pateikta informacija apie A.Lukašenkos ir kitų aukštų Baltarusijos pareigūnų asmenines sąskaitas užsienio bankuose.

O tokiems dalykams išsiaiškinti nereikia didelių sugebėjimų. Juk A.Lukašenka net neslepia savo simpatijų Šiaurės Korėjai, Iranui, buvusiam Irako diktatoriui S.Huseinui ar, aišku, Kubos „tėvui ir vadui“ F.Kastro.

Štai čia ir iškyla galvosūkis prezidentui V.Putinui. Ypač po jo garsiosios neseniai pasakytos frazės: „Atskirti muses nuo kotletų“. Kol kas V.Putinas nieko nesako ir nekomentuoja siūlymų paspartinti Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos sudėtį. Tuo labiau neužsimena apie būsimosios Rusijos-Baltarusijos sąjungos perspektyvas. Todėl kai kurių Rusijos politinių technologų nuomone, Kremliaus šeimininko visiškai nevilioja perspektyva vadovauti tokiai valstybei, kurios vienai sudėtinių dalių – Baltarusijai – Rusijos Vakarų partneriai ne tik neoficialiai paskelbė blokadą, bet ir aiškiai užsiminė, jog kita „aksominė“ ar „oranžinė“ revoliucija įvyks būtent Minske. Po V.Putino ir Dž.Bušo susitikimo Slovakijos sostinėje Bratislavoje atrodo, kad nei Maskva, nei Vašingtonas nenori tarpusavio konfrontacijos. Todėl tikriausiai ir šį kartą „broliška slavų valstybė“ liks tiktai popieriuje.

© 2005 "XXI amžius"