Aš liūdžiu drauge su Aslano Maschadovo artimaisiais
Aslanas Maschadovas buvo kareivis ir visada liko
ištikimas kareivio, karininko garbei. Aš tvirtinu: jis buvo ne tiktai
kilnus žmogus, jis buvo geras žmogus. Ir sakau tai ne kitų žodžius
kartodama, o remdamasi savo pačios asmeninio bendravimo su juo įspūdžiais.
Žmogaus žūtis visuomet nelaimė artimiesiems, ir aš liūdžiu drauge
su jo artimaisiais ir jo tauta.
Mirtis (o ypač mirtis mūšyje) varpas, skambantis
ir už išėjusįjį, ir už kiekvieną, vaikštantį šia žeme. Tegul Rusijai
komanduojantis papulkininkis, tegul visi jo generolai džiaugiasi
savo sėkme, kurią jiems atnešė ne karių kilnumas ir koviniai sugebėjimai,
o kažkieno niekšybė ir parsidavėliškumas, bet tasai varpas, kuris
skambina Maschadovui, skambina ir jiems bei jų tvirkinamai Rusijai,
kuri šiandien yra neišmatuojamai toliau nuo taikos, negu buvo vakar.
Ar jie prisimena, kad Rusija beveik du šimtus
metų Peterburgo saloje Golodaj ieško penkių Nikolajaus I pakartų
žmonių palaikų? Ir ar supranta, kad eina pėdomis karūnuoto budelio,
neleidusio jų žmoniškai palaidoti? (Kalbama apie dekabristus R.G.)
Kuo kareivis skiriasi nuo bandito ir budelio?
Visų pirma tuo, kad kareivis niekada nepaniekins nugalėto, užmušto
priešo. Nenumes jo kūno apžiūrinėti miniai tamsuomenei, kuriai
reikia reginių. Ir palaidos jį pats arba atiduos kūną artimiesiems,
kad jie pagal savo tikėjimą ir savo papročius atiduotų jį žemei
ar ugniai.
Nacionalinės idėjos paieškose, demonstruodami
savo dievotumą, naujieji Rusijos likimo lėmėjai meluoja apie tarptautinį
terorizmą taip pat, kaip kad meluoja, jog gerbia prieš 60 metų žuvusių
kareivių atminimą. Tų kareivių, kurie savo krauju pasiekė Pergalę,
kurią naujieji dabar savinasi. Tie buvo kareiviai, o šitie budeliai
ir banditai.
Jelena Bonner
Iš rusų kalbos
vertė kun. Robertas Grigas
© 2005 "XXI amžius"
|