Miglos ir prošvaistės

Petras KATINAS

Šiomis dienomis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto docentas Klaudijus Maniokas, komentuodamas įvykusį Europos Sąjungos valstybių vadovų susitikimą, atkreipė Lietuvos valdžios dėmesį į tai, jog būtina aktyviau ginti mūsų valstybės interesus ES. K.Maniokas, ir ne jis vienas, pastebi, jog Europos Sąjunga dabar atsidūrė kryžkelėje. Bandančios diktuoti savo sąlygas senosios ES šalys, pirmiausia Prancūzija ir Vokietija, keičia žaidimo taisykles, dėl ko ES ritasi dezintegracijos link. Todėl naujosios ES valstybės yra priverstos aktyviau ginti savo interesus, o senosios nusileisti iš aukštybių ir pripažinti tuos naujokių interesus. O kaipgi Lietuvos politikai tiesiogiai rūpinasi ES reikalais? Vien tiktai skandalinga istorija su Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko paskyrimu sukėlė gausybę komentarų ir svarstymų ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje. Juk į šį postą iš pradžių buvo paskirtas žmogus, neturintis elementariausio supratimo apie tuos reikalus. Be to, absoliučiai neturėjęs patirties. Atrodo, kad niekam nerūpi ir specialus postas – Vyriausybės kanclerio pavaduotojo ES reikalams. Iki šiol vis dar niekas nepaskirtas į šias svarbias pareigas. Susidaro įspūdis, jog dabar svarbiausias valdžios rūpestis – tik ES struktūrinių fondų pinigai. O visa kita nesvarbu.

Tuo tarpu ūkio ministras nepaliauja girtis, kad tiktai po jo vizito į Maskvą Rusijos valdžia atvėrė duris Lietuvos verslui. Iš tiesų mūsų ūkio ministras nusipelnė didelio Rusijos Valstybės Dūmos vadų palankumo. Dūmos pirmininko pavaduotojas Georgijus Boosas netgi pakvietė Lietuvos ūkio ministrą dalyvauti plenariniame Dūmos posėdyje, kai ten buvo balsuojama dėl Lietuvos ir Rusijos sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ ratifikavimo. Taigi ūkio ministras leido aiškiai suprasti, kad tik jo dėka Lietuvos prekybos su Rusija apyvarta pernai pasiekė dešimt milijardų litų. Tai yra 11 proc. daugiau nei 2003 metais. Tik tada lieka neaišku, su kuo integruojasi Lietuva: su ES ar Rusija? Argi pusvelčiui atiduodama savo pagamintą produkciją Rusijai Lietuva ką nors laimi?

Jau akivaizdžiai matyti, kad visos viltys sujungti Lietuvos elektros tinklus su Vakarų Europos tinklais per Lenkijos teritoriją žlunga. Dabar mūsų energetikos šulai visomis išgalėmis bando įrodyti, jog nėra nieko bloga, kad Lietuvos energetika sujungta su Rusijos ir NVS elektros sistema. Aiškinama, kad dabar pati Rusija deda pastangas susijungti su Vakarų Europos elektros tinklais. Tiktai vengiama kalbėti, kad ES nėra daug tokio jungimosi entuziastų. Žinoma, priekabių ieškojimu kaltinama Tėvynės sąjunga, esą neteisingai nuogąstaujanti, jog priklausymas bendrai energetikos sistemai su Rusija kelia pavojų nacionaliniam saugumui. Tėvynės sąjungos paskelbtame memorandume raginant Vyriausybę pagaliau apsispręsti dėl tolesnės Lietuvos energetikos ateities primenama, jog labai svarbu suprasti, kad energetikos ateities klausimai nėra vien techniniai. Jie turi labai gilią politinę potekstę ir yra strateginiai valstybės klausimai.

Rusijoje kol kas pernelyg nesibaiminama dėl Lietuvos elektros tinklų atsijungimo. Ten puikiai žinoma, kas tvarko mūsų energetikos reikalus. Netgi užuominos apie tai, jog Lietuva 2009-2010 metais turėtų būti sujungta povandeniniu 700 megavatų galios elektros kabeliu su Švedija, Maskvos negąsdina. Užtat Rusijoje nesiliauja kaltinimai Baltijos valstybėms. Ypač puolami Lietuvos ir Estijos prezidentai V.Adamkus ir A.Riuitelis, atsisakę vykti į Maskvą gegužės 9-ąją. Štai laikraštis „Rossijskaja gazeta“ paskelbė straipsnį: „Baltijos diplomatija atsiliko nuo istorijos“. Kaip jau įprasta, teigiama, kad savo valstybingumą Baltijos valstybės įtvirtina kurstydamos neapykantą Rusijai (!). „Suverenių valstybių (Lietuvos ir Estijos) vadovams nedera rodyti kaprizų, tarsi kokioms literatūrinėms panelėms. Tuo labiau kad šis iracionalus dviejų Baltijos šalių vadovų demaršas neveda niekur daugiau, o tik į jų izoliaciją. Jiems telieka tą dieną, kai didžiausių pasaulio valstybių vadovai minės Maskvoje Pergalės šventę, pagerbti tiktai savo baudėjus ir esesininkus, kurie iš tikrųjų kapituliavo prieš civilizacijos jėgas. Juk tiktai Baltijos politikai mano, kad karas dar nesibaigė. Baltijos diplomatija užstrigo praėjusio amžiaus viduryje, demonstruodama pavojingą atsilikimą nuo istorijos eigos“.

Rusijos žiniasklaidai yra būdinga tai, kad ji kaipmat pasinaudoja kokiais nors neatsakingais Lietuvos politikų pareiškimais. Taip ji pasigriebė Lietuvos Seimo nario NATO reikalų komisijos pirmininko Vaclavo Stankievičiaus žodžius, kai šis kritikavo Prezidentą dėl jo atsisakymo vykti į Maskvą. Ypač akcentuojamas V.Stankievičiaus posakis, jog „politika be ekonomikos yra niekas“. Taigi leidžiama suprasti, kad Maskva gali paspausti Lietuvą ekonomiškai. Aišku, stebėtis Rusijos žiniasklaidos sukelta antibaltiška isterija jau nusibosta patiems rusams.

Šiame fone, pačiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui A.Valioniui ir jo partiniam viršininkui Seimo Pirmininkui pareiškus, kad Rusija labai suaktyvino savo „diplomatinę“ veiklą Lietuvoje ir stengiasi išgauti valstybines paslaptis iš Seimo narių ir kitų valstybės pareigūnų, gana keistai nuskambėjo ministro A.Valionio aiškinimas, kodėl prireikė važiuoti į Maskvą susitikti su Rusijos užsienio reikalų ministru A.Lavrovu. Esą reikia atgaivinti abiejų valstybių pragmatinį dialogą.

Vadinasi, tarsi Lietuva būtų kalta dėl sustiprėjusios Maskvos oficialių asmenų antilietuviškos retorikos, jau nekalbant apie Rusijos žiniasklaidą. Iš A.Valionio pareiškimo po vizito į Maskvą susidaro įspūdis, kad jis vyko į trečiąją Romą ne kaip nepriklausomos valstybės užsienio politikos vadovas, o pasiaiškinti šeimininkams. Sprendžiant iš Rusijos laidų ir jose parodytų siužetų, kai S.Lavrovas ir kiti rusų URM aukšti valdininkai draugiškai tapšnoja mūsų ministrui per pečius, viskas vyko kaip reikiant. Svarbiausia, kad A.Valionis net neužsiminė apie tai, ar iš viso buvo priminta šeimininkams apie Rusijos ambasadoriaus B.Cepovo akibrokštus, įžeidžiančius Lietuvos valstybę ir pagaliau jos valdžią. Taigi po vizito į Maskvą ir A.Valionio kalbos apie Rusijos grėsmę primena propagandinį triuką, skirtą vidaus naudojimui.

Todėl vargu ar nuoširdūs buvo ministro priekaištai koalicijos partneriams V.Uspaskichui ir K.Prunskienei, kai tie, lyg ir neatsiklausę A.Valionio, nežinia apie ką derėjosi su Rusijos oficialiais asmenimis. Norom nenorom tenka sutikti su gana dažnai savo išvadomis manipuliuojančia žinoma politikos apžvalgininke, kuri šiomis dienomis rašė: „Šioje medaus statinėje tėra vienas šaukštas deguto. Istorija su A.Valionio įtaigiu persivertimu iš kagėbisto rezervisto (grįsta faktais) į ultrapatriotą (grįsta jo paties pliurpalais) labai trenkia primityviu slaviškos prabos propagandiniu triuku, kurio pasekmes numatyti sunkoka. Nauja reputacija ministrui atrišo rankas elgtis gana įžūliai. Pavyzdžiui, nuvažiuoti į Maskvą tada, kai visiems kitiems tai būtų politinė savižudybė. O štai iš ministro ataskaitos apie jo tet a tet su S.Lavrovu niekas nepareikalaus“ („Vakarų ekspresas“, 2005 04 09). Dar keisčiau atrodo, kai A.Valionis tiesiai iš Maskvos nuvyko į Tbilisį, pas dabar didžiausiu Kremliaus priešu paskelbtą Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį. Esą reikia padėti Gruzijai greičiau įsilieti į euroatlantines struktūras. Bet kas dabar tuo gali patikėti? O gal vykdomas beveik oficialus Kremliaus planas paversti „artimojo užsienio“ politikus savo agentais ES, NATO ir kitose struktūrose? Juk, sprendžiant iš „darbiečių“ europarlamentarų veiklos Briuselyje, jie tą ir daro. Nesigirdėjo iš mūsų URM jokio priekaišto tokiai jų veiklai.

Tad būtina atkreipti dėmesį į XII Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavime balandžio 9 dieną priimtą protestą, kuriame pažymimas KGB agentų ir rezervininkų skverbimasis į aukščiausius valstybės valdymo postus ir tai, jog 72 rezervininkai dirba valstybės tarnyboje, kur užima aukštas pareigas.

Esant tokiai situacijai net neverta priminti, kad už užsienio politiką pirmiausia atsakingas Prezidentas. Tačiau jam paliekama tik atstovauti valstybei neesminiuose renginiuose kaip ir simboliniams Europos monarchams.

Užtat dėl rengiamo Kenigsbergo (Kaliningrado) 750 metų jubiliejaus paminėjimo vėl ištraukta nuvalkiota propagandinė korta, neva Lenkija ir Lietuva rengiasi atplėšti šį kraštą nuo Rusijos Federacijos. Aišku, nepamirštant paminėti didžiulės nesąmonės, jog istoriškai šios žemės yra Rusijos, mat per septynerių metų karą (1756-1763) Rytų Prūsija ir Kenigsbergas buvo prijungti prie Rusijos imperijos ir vadinosi Kenigsbergo gubernija, tačiau imperatorius Petras III, „gerai nepagalvojęs“, grąžino jį Prūsijai. Todėl rusų publicistai ir istorikai, dabar Kaliningrade kylant judėjimui, kad miestui būtų grąžintas jo istorinis Kenigsbergo vardas, pabrėžia: „Juridiškai turi teisę egzistuoti tiktai vienas pavadinimas „Kaliningradas“. Galėsite paklausti: kodėl? Ogi pirmiausia – nugalėtojo teisė. Juk išnyko iš pasaulio žemėlapių Konstantinopolis. Kaip vadinti užkariautus miestus, tai jau tik nugalėtojų prerogatyva. O dėl Kaliningrado srities priklausymo Lenkijai ar Lietuvai, tai malonėkite, ponai, suprasti: tarptautiniai susitarimai, didžiųjų valstybių pasirašyti, atgalinės galios neturi“. Nežinia, kodėl dabar pučiamas tas Kaliningrado priklausomybės burbulas. Juk nei Lietuva, nei Lenkija jokių pretenzijų į jį nereiškia. Tai tėra tik dar vienas būdas pakurstyti revanšistines imperijos atkūrimo šalininkų aistras.

Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II mirtis bent jau trumpam privertė pasaulį susimąstyti apie amžinąsias vertybes. Pritilo netgi karingieji islamo ekstremistai. Tačiau, pasirodo, net iš Šventojo Tėvo mirties kai kas siekia sau reklamos. Štai Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas užsitraukė prancūzų komunistų ir kitų kairiųjų nemalonę. Esą jis pažeidė įstatymus ir Konstituciją, įsakęs nuleisti iki pusės stiebo valstybines vėliavas, nes Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Šurmulys kilo ir Maskvoje, kai prezidentas V.Putinas Šventojo Tėvo laidotuvėse įpareigojo dalyvauti ministrą pirmininką M.Fradkovą. Maskvoje kalbama, kad į atsisveikinimo ceremoniją ketino vykti pats V.Putinas, tačiau tam kategoriškai pasipriešino Rusijos Stačiatikių Bažnyčios galva patriarchas Aleksijus II. O Rusijos Stačiatikių Bažnyčios priešiškumas Vatikanui ir Katalikų Bažnyčiai vis auga. Ką jau kalbėti apie kaimyninę Baltarusiją, kurios diktatorius A.Lukašenka suteikė sau dar pasaulyje negirdėtą titulą. „Esu stačiatikis ateistas“, – yra pareiškęs jis. Kad ir kaip ten būtų, tačiau galima neabejoti, kad susikaupimas ir rimtis truks neilgai. Pernelyg daug susikaupė problemų ir interesų. Kitas dalykas, ar pasaulio politinis elitas bent maža dalimi ims remtis Jono Pauliaus II idėjomis ir mintimis.

© 2005 "XXI amžius"