Jonui Pauliui II atminti Mylėk!
Jonas Kazimieras Burdulis
|
Popiežius Jonas Paulius II
aplankė Kryžių kalną savo
ganytojiškos kelionės
Lietuvoje metu
1993 m. rugsėjo 6 d.
Vladimiro Gulevičiaus
(ELTA) nuotrauka
|
Nuo mažens įpratau manyti, jog pasaulis priklauso
man. Šalis, miestas, gatvė, namas, kur aš gyvenu, priklauso man.
Mano tauta, mano šeima, draugai, mano ryšiai viskas yra mano ir
man priklauso. Aš jais naudojuosi, kai man to prireikia, pagal prigimtinę
teisę ar kaip nors kitaip, nežinau, man tai niekada nerūpėjo.
Kodėl? Argi kas nors dėl to kvaršina sau galvą?
Bet atėjo diena, kai aš su dideliu širdies skausmu
pajutau, ne, suvokiau, jog tą pasaulį negrįžtamai praradau. Tas
pasaulis, kuris prieš keletą dienų dar buvo mano nuosavybė, jau
praeityje. Aš jau kitokiame pasaulyje. Pasaulyje be Jono Pauliaus.
Jis jau nebeaplankys manęs Lietuvoje, ir aš jo aplankyti taip pat
nebegalėsiu. Tačiau jis su manimi kalbasi, dalijasi savo mintimis,
ir aš jaučiu, jog galiu jų klausytis, išgirsti į jas įdėtą prasmę,
ją suvokti ir priimti kaip maksimą savo ateities gyvenimui.
Kiek nedaug reikia žmogui, kad jis būtų laimingas!
Namai darbas namai. Ši tokia paprasta formulė, tapusi kažkokiu
fatališku tikslu, įspraudžia į tvirtus rėmus kiekvieno mūsų gyvenimą.
Ta pati formulė ir laisvėje, ir kalėjime. Skirtumas tas, kad laisvėje
ji yra kiekvieno egzistencijos pagrindas ir laimės šaltinis, o kalėjime
katorga ir prakeiksmas. Ta pati formulė kiekvienam ir filosofui
jo kabinete, ir darbininkui prie staklių ar už darbastalio. Dažnam
iš mūsų per visą gyvenimą taip ir nelemta patirti, jog tas fatališkas
tikslas mums turi būti ne tikslu, o tik priemone (ir tai tik viena
iš nedaugelio!) kurti savo ir vaikų gyvenimą, jį įprasminti ir tą
prasmę tobulinti.
Betgi ir vėl kiek nedaug reikia, kad žmogus
būtų nelaimingas! Pažvelgęs atgal, matau, jog nesugebu būti laimingas,
nemoku džiaugtis gyvenimu, nesuprantu, kaip galėčiau ar kodėl turėčiau
būti patenkintas, kad gyvenu nepriklausomoje Lietuvoje ir turiu
savo paties demokratiškai išrinktą valdžią. Suprantu, kad ta valdžia
man negera, tačiau nesuprantu kodėl. Nesuprantu nei kaip, nei kodėl
aš ją tokią išsirinkau.
Tačiau aš vis ieškau atsakymų į seniai rūpimus
klausimus. Regis, kiek kartų juos buvau suradęs, bet jie vėl iškyla
kiekvieną kartą vis kitoje situacijoje naujai, ir aš pradedu suprasti,
jog surasti atsakymai nėra absoliutūs. Jie neegzistuoja, tie universalūs
principai, kurie leistų užbaigti ieškojimą ir pasakyti: čia atsakymas,
nusiramink!
O vis dėlto jie egzistuoja, tie universalūs principai,
tik ne kiekvienam ieškotojui lemta juos surasti. Ir kiekvienas,
atradęs tiesos trupinėlį, jį perduoda kitam ieškotojui, kuris darbą
tęsia toliau.
Šia prasme Jonas Paulius II nėra paprastas tiesos
ieškotojas. Paėmęs į rankas jo knygą Asmuo ir veiksmas, negreit
supratau, kas mane nustebino. Filosofijos veikalas, kuris beveik
nereikalauja iš skaitytojo specialaus filosofinio pasirengimo,
ar tai apskritai įmanoma? Bažnyčios tėvo veikalas, kuriame nėra
teologinių dogmų ar tai gali būti? Skaičiau ir mąsčiau: ką norėjo
pasakyti Karolis Vojtyla savo veikalu?
Pirmiausia autorius man suprantamai išaiškino
pagrindinį antropologijos ir etikos santykį. Tik veikdamas aš atsiskleidžiu
pasauliui kaip asmuo ir tik veiksme aš įtvirtinu savo moralumą.
Tik sąmoningas mano veikimas pasauliui turi prasmę, su sąmone glaudžiai
bendradarbiauja visas mano žmogiškasis pažinimas aktyvaus supratimo
galia ir veiksmingumas. Mano sąmonė yra nulemta tos galios ir veiksmingumo.
Nuo žinojimo, kurį įgyju bei turiu ir kuris formuoja
mano sąmonę turinio ar reikšmės požiūriu, aš turiu skirti savižiną.
Aš turiu suprasti, jog tai yra savęs paties supratimas, objekto,
kuriuo esu aš pats sau, pažintinė įžvalga. Savižina ir sąmonė glaudžiausiai
susieina ir kartu tarsi išsiskiria, nes sąmonė, būdama subjektiniame
suvienijime su aš, nėra į jį orientuota pažintine prasme kaip
į objektą. Ji netgi aš kaip objekto atžvilgiu yra neutrali. Savižinos
ir sąmonės junginį tenka pripažinti savo asmens vidinio gyvenimo
pusiausvyros pagrindiniu veiksniu, ypač kalbant apie asmens intelektinę
struktūrą. Žmogus yra objektas pačiam sau kaip subjektui ir sąmoniniame
atspindėjime taip pat nepraranda objektyvios reikšmės.
Kiekvienas žmogus, net ir aš pats, yra duotas
visuminiu arba paprastu patyrimu kaip individuali reali būtis, kaip
egzistavimo ir veikimo subjektas. Kartu kiekvienas žmogus yra duotas
sau pačiam kaip konkretus aš duotas tiek savimone, tiek savižina.
Sąmonė, būdama tos būties, kuri yra ne tik aš aspektas, bet ir
esminis matmuo arba realus momentas, įžengia į pačią realią tos
būties, kuri yra žmogus, sandarą, jei norima proporcingai išryškinti
šios būties subjektiškumą būtent tą, kurio dėka kiekvienas konkretus
žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas aš.
Sąmonė atveria priėjimą prie žmogaus dvasiškumo,
mums teikia tam tikrą jo įžvalgą. Žmogaus dvasiškumas reiškiasi
sąmonėje, jo pagrindai, lyg jo šaknys, yra už tiesioginio patyrimo
ribos. Jos pasiekiamos protu, tačiau pats dvasiškumas turi savo
patyriminę išraišką, atsiskleidžia savo apraiškomis. Antra vertus,
save ir visa, kas jame yra, visą savo pasaulį žmogus išgyvena
racionalumo rėmuose, nes sąmonės prigimtis yra racionali, intelektinė,
nors ji taip pat lemia išgyvenimų prigimtį ir tam tikra prasme jų
lygį žmoguje.
Veiksmas ir moralinės vertės objektiškai priklauso
realiam subjektui žmogui kaip jų veiksnys: jie yra tiesiog tikrovė,
susieta su šiuo subjektu ir nuo jo priklausoma. Kartu tiek veiksmas
ir tiek jį atitinkančios vertės, gėris arba blogis, visiškai subjektiškai
funkcionuoja išgyvenime, kurį sąmonė lemia savo refleksyvia funkcija,
o ne tik atspindi, remdamasi savižina. Taigi sąmonė visa dalyvauja
nepaprastoje žmogaus vidinėje dramoje gėrio ir blogio dramoje,
išsipildančioje veiksmuose, o per veiksmus asmenyje.
Sąmonė atspindi žmogaus savąjį aš ir jo veiksmus
ir kartu leidžia jam išgyventi šį aš, išgyventi save ir savo veiksmus.
Viename ir kitame kažkokiu būdu glūdi ir jo kūnas. Šiuos išgyvenimus
lydi atspindėjimas sąmonėje, dėl to jiems vadovauja savižina. Jautimų
pasaulio objektyvus turtingumas yra žmoguje, esančiame ne tik mąstančia,
bet ir juntančia būtybe. Jautimai yra diferencijuoti ne tik kiekybiškai,
bet ir kokybiškai šiuo atžvilgiu sudaro tam tikrą hierarchiją.
Kokybiškai aukštesni jautimai dalyvauja žmogaus dvasiniame gyvenime.
Žmogiškasis emotyvumas yra specifinė psichikos savybė: visas emocialus
žmogaus gyvenimas turi didelę reikšmę formuojantis žmogaus veiksmams.
Savižinos uždavinys šiuo požiūriu yra esminis
ir todėl toks svarbus jos veiksmingumas. Atrodo, kad sąmonė pati
veikiau nepavaldi veiksmingumo dėsniams. Visą veiksmingąjį sąmonės
pobūdį tartum pasiima savižina. Ji turi dirbti, kad neleistų sąmonės
emocializacijos. Jautimai subjekte, kuris yra žmogus, tartum banguoja
kartais pakyla, kartais nukrinta, o svarbiausia, įgyja jėgą.
Žmogus yra ne tik savo veikimo agentas, bet taip
pat ir jo kūrėjas. Veiksnumo esmę sudaro padarinio egzistavimo sukūrimas
ir jo palaikymas. Kita vertus, kūrybos esmę sudaro kūrinio suformavimas.
Veikimas taip pat tam tikra prasme yra žmogaus kūrinys. Šį jo pobūdį
specialiai liudija moralė kaip viena iš veikimo savybių. Moralė
yra kai kas esmiškai skirtingo nuo žmogaus veikimo ir kartu su juo
tiek suvienyta, kad be žmogaus veikimo, be veiksmų realiai neegzistuoja.
Žmogus savo moralinę vertę formuoja veikdamas
tuo dar labiau pasitvirtina faktas, kad veikiantysis žmogus formuoja
savo veikimą, veiksmą. Tai pakankamai parodo, kad žmogaus veiksnumas
yra kartu ir jo kūrybiškumas jo pirmoji medžiaga yra pats žmogus.
Žmogus savo veikimu pirmiausia formuoja patį save. Vadinasi, veiksmas
visada yra tam tikras žmogaus pasyvumo suvaldymas.
Santykis tarp veikimo ir veikiančiosios būties
nusakomas paprastu egzistenciniu teiginiu siekiant veikti, pirmiau
reikia egzistuoti. Dvi visumos žmogus egzistuoja ir žmogus
veikia skiriasi realiai, nors žmogus, kuris egzistuoja ir kuris
veikia, yra tas pats. Aiškiai matome, kad esama veikimo ir veikėjo
savitos sąsajos. Ši sąsaja neleidžia savęs suvokti ir išreikšti
kitaip, kaip vartojant prigimties sąvoką. Prigimtis yra ne kas kita
kaip to, kuris veikia (veikiantysis platesne prasme gali ir nebūti
žmogus), ir jo veikimo esminės sąsajos pagrindas.
Žmogus, veikdamas tam tikra kryptimi, kryptingai
kuria patį save. Kitaip sakant, žmogus nuolat išgyvena savo paties
tapsmą. Tapsmas yra tai, ką galima suprasti kaip žmogaus dinamizmo
(jo veikimo ar vyksmo jame) aspektą, kuris yra nukreiptas į žmogų,
kaip šio dinamizmo subjektą. Kartą pradėjęs substancialiai egzistuoti,
žmogus viskuo, ką veikia, ir viskuo, kas jame vyksta, kartu tampa
vis labiau koks nors ir vis labiau kas nors. Tokiu jis tampa
pirmiausia savo veiksmais, sąmoningu veikimu. Ši žmogaus tapsmo
forma numato veiksnumą arba asmeniui būdingą priežastinį poveikį.
Šio priežastinio poveikio vaisius yra moralė kaip griežčiausiai
egzistencinė tikrovė, susijusi su asmeniu kaip savo būdingu subjektu.
Žmogus savo veiksmais, savo sąmoningu veikimu tampa geras arba blogas
moraline prasme.
Gilindamiesi į žmogaus tapimo moraliai geru arba
moraliai blogu savo veiksmais (sąmoningu veikimu) integralią struktūrą,
neišvengiamai joje atskleidžiame būdingą laisvės momentą. Laisvė
kiekvienam žmogui būdingiausiai išryškėja išgyvenime, kurį kompaktiškai
galima perteikti fraze galiu neprivalau. Tai ne tik sąmonės
turinys, bet žmogui būdingo dinamizmo raiška ir konkretizacija.
Ji privalo turėti savo atitikmenį subjekto žmogus potenciume.
Tas atitikmuo vadinamas valia. Nes tarp galiu ir neprivalau
formuojasi žmogiškasis noriu. Žmogaus valia vadinama tai, kas
žmogui leidžia norėti. Laisvės atskleidimas asmens veiksnumo pagrindu
mums leidžia dar nuodugniau suprasti žmogų kaip dinamišką subjektą.
Šiam subjektui būdingo dinamizmo visumą, sutinkamai su mūsų pagrindiniu
patyrimu, galima skirstyti į veiksmą ir vyksmą. Šis skyrimas remiasi
realiu laisvės dalyvavimu (taip būna sąmoningame veikime) veiksmuose
arba jos nedalyvavimu.
Asmens pažinimas eina per veiksmą ir kartu yra
veiksmo pažinimo kelias. Nes veiksmas yra ne tik asmens įžvalgos
priemonė ar specialus pagrindas, bet taip pat atsiskleidžia proporcingai
asmeniui. Iš fakto, kad veiksmus žmonės atlieka kartu su kitais
žmonėmis, kyla veiksmo dinaminės koreliacijos aspektas. Tai pakankamai
tikslus posakis, nusakantis, kad žmogus atlieka visuomeniško ar
bendruomeniško pobūdžio veiksmus, nesigilindamas į atskirus ryšius
tarp jų.
Įvairiais aspektais analizuodami veikimą, galiausiai
prieisime tą faktą, kad kiekvienas veikimas pasižymi personalistine,
arba asmenine, veiksmo verte. Ši vertė skiriasi nuo visų moralinių
verčių, kurios visada yra atlikto veiksmo vertės, o kyla iš ryšio
su norma. Ši vertė glūdi fakte, kad žmogus veikia savitu būdu.
Personalistinė žmogaus veiksmo vertė, t. y. asmeninė vertė, yra
speciali ir drauge labiausiai pagrindinė paties asmens vertės išraiška.
Svarbus klausimas: koks yra veikimo kartu su kitais fakto santykis
su personalistine veiksmo verte?
Iš to klausimo kyla daug kitų klausimų, kurių
reikšmė gali būti atrasta kitomis analizėmis. Kaip žmogus, veikdamas
kartu su kitais, įvairiuose ryšiuose tarp žmonių ar visuomeniniuose
ryšiuose save realizuoja? Kaip jo veiksmas tada išsaugo tą savitą
sąsają su asmeniu, kuri apibrėžiama kaip veikiančio asmens transcendencija?
Tą, kuri apibrėžiama kaip veikiančiojo asmens integracija? Kaip
veikimo kartu su kitais fakto ribose jo veiksmai išsaugo tą verčių
hierarchiją, kuri kyla tiek iš transcendencijos, tiek ir iš integracijos?
Niekas neabejoja, jog žmogus yra protingos prigimties individas
ir kad jis visuomeninės prigimties. Tačiau klausiame, ką visa
tai reiškia veikimo, t. y. veiksmo dinaminės koreliacijos su asmeniu
aspektu.
Sąvoka dalyvavimas reiškia bendradarbiavimą,
veikimą kartu su kitais. Ji plačiai žinoma ir taikoma kasdienybėje,
tačiau turi ir filosofinę prasmę, kuri implikuoja ir šio dalyvavimo
pagrindus. Mums svarbūs tie pagrindai, kurie glūdi asmenyje. Trumpai
būtų galima reziumuoti, kad žmogus, veikdamas kartu su kitais, šiame
veikime išsaugo savo veikimo personalistinę vertę ir kartu realizuoja
tai, kas kyla iš veikimo bendrumo. Galima sakyti, kad dalyvavimo
dėka žmogus, veikdamas kartu su kitais, išsaugo visa tai, kas kyla
iš veikimo bendrumo, ir kartu būtent tuo realizuoja savo veikimo
personalistinę vertę. Visa tai, kas determinuoja personalistinę
veiksmo vertę, taigi patį jo atlikimą ir jame glūdinčią asmens transcendencijos
bei integracijos realizaciją, ne tik išsaugoma, bet tiesiog realizuojama
būtent dalyvavimo dėka. Personalistinės vertės apribojimas kartais
siekia tiek toli, kad būna jau sunku kalbėti apie veikimą kartu
su kitais asmens autentiškų veiksmų prasme. Kraštutinį atvejį pateikia
vadinamoji minios psichologija, kai tas vyksmas, visiškai nekontroliuojamas,
apima didelę žmonių grupę.
Tačiau personalistinė vertė taip lemia visą etinę
tvarką veikime ir bendrame veikime, kad drauge ją ir determinuoja.
Veiksmas turi būti atliktas ne tik todėl, kad gali turėti etinę
reikšmę ir kad šią vertę jam būtų galima priskirti, bet ir atsižvelgiant
į principinę ir prigimtinę asmens teisę (t. y. teisę, kylančią
iš fakto, kad jis yra asmuo) realizuoti veiksmus ir save realizuoti
tuose veiksmuose. Ši teisė įgyja teisei būdingą prasmę veikimo kartu
su kitais pagrindu. Tada pasitvirtina ir dalyvavimo normatyvinė
reikšmė. Juk būtent veikimo kartu su kitais pagrindu veiksmų realizacija,
kuri drauge yra asmens realizacija veiksme ir tai sudaro jos personalistinę
vertę, gali būti dviem būdais ribota ar visiškai sunaikinta. Pirmuoju
dalyvavimo stoka, kylančia iš asmens kaip veikimo subjekto ir
agento. Antruoju dalyvavimas tampa negalimas dėl už asmens esančių
priežasčių ir dėl pačios veikimo bendrijos klaidingos organizacijos.
Aišku, kad vienu atveju turime individualizmo sistemą, o antruoju
tą, kuri Naujaisiais amžiais buvo pavadinta objektiniu totalizmu.
Veikime kartu su kitais atskleidžiame dalyvavimo
principą kaip esminį bruožą ir drauge kaip specialų teisės ir privalėjimo
šaltinį. Tai teisė realizuoti asmeniui priklausančius veiksmus ir
drauge privalėjimas juos realizuoti atsižvelgiant į personalistinę
vertę, kuri šioje realizacijoje glūdi. Kiekviena iš pateiktų orientacijų
skirtingai riboja dalyvavimą: tiesiogiai kaip galimybę arba sugebėjimą,
kuris aktualizuojasi veikime kartu su kitais, o netiesiogiai
kaip asmens požymį, kuris atitinka egzistavimą kartu su kitais,
egzistavimą bendruomenėje.
Individualizmas tai daro izoliuodamas asmenį
izoliuodamas jį nuo gėrio ir blogio. Šioje sampratoje individo gėris
įgyja pobūdį, tiesiog priešišką kitam individui ir jo gėriui, bent
jau savisaugos ir gynybinį pobūdį nėra tokios savybės, kuri
leistų asmeniui save realizuoti veikiant kartu su kitais. Dalyvavimo
neigimas yra individualizmui priešingo požiūrio sekmuo. Totalizme
dominuoja poreikis apsisaugoti nuo individo, kuris laikomas pagrindiniu
bendruomenės ir bendrojo gėrio priešu. Kadangi manoma, jog individe
glūdi tik individualaus gėrio siekis ir nėra jokio polinkio save
realizuoti veikime ir egzistavime kartu su kitais, jokios dalyvavimo
savybės, tai kiekvienas bendrasis gėris gali atsirasti tik apribojant
individą. Individualizmui rūpi individo gėrio apsauga nuo bendruomenės,
o totalizmui apsisaugojimas nuo individo savitai suprasto bendrojo
gėrio vardan; abiejų mąstymo ir elgesio sistemų pagrindą sudaro
identiška mąstysena apie žmogų.
Dalyvavimas veikiant kartu su kitais įmanomas
tik tokioje bendruomenėje, kuri lieka glaudžiame ryšyje su asmens
patyrimu, kuri pripažįsta asmens veikimo personalistinę vertę. Tokioje
bendruomenėje dalyvavimas kaip asmens savybė yra drauge savitas
ir esminis jos bruožas. Dėl šios savybės asmuo ir bendruomenė tartum
suauga, o ne yra vienas kitam svetimi ar priešiški.
Svarbų vaidmenį vaidina bendrasis gėris, kurio
siekia bendruomenė. Tuo atveju, kai jį sudaro visų ją sudarančių
asmenų personalistinės vertės, dalyvaujančių jo kūrime laisva valia,
tokią bendruomenę derėtų vadinti tobula. Bendrojo gėrio pranašumas,
jo dominavimas daliniams ar individualiems gėriams nekyla tik iš
kiekybinio visuomenės aspekto, t. y. kad vienu atveju kalbama apie
daugelio arba daugumos gėrį, o kitu apie individo arba mažumos
gėrį. Ne skaičius, net ne bendrumas kiekybine prasme, bet pagrįstumas
determinuoja bendrojo gėrio savitą prigimtį.
Remiantis apmąstymais apie bendrojo gėrio savitą
reikšmę, t. y. apie santykį, kuris turi būti tarp dalyvavimo kaip
asmenų savybės ir bendruomenių gėrio, dera analizuoti tam tikras
nuostatas, būdingas veikimui ir egzistavimui kartu su kitais.
Pirmiausia tai solidarumo ir priešinimosi nuostatos. Abi šias nuostatas
reikia suvokti kartu, nes viena būtina norint suprasti kitą. Solidarumo
nuostata yra fakto, kad žmogus egzistuoja ir veikia kartu su kitais,
natūralus sekmuo. Solidarumas žymi nuolatinį pasirengimą priimti
ir realizuoti tą dalį, kuri tenka kiekvienam dėl to, kad jis yra
tam tikros bendruomenės narys. Bendrojo gėrio įsisąmoninimas žmogui
liepia siekti tos dalies, kuri tenka jam pačiam; ši intencionali
sąsaja padeda jam savo dalį iš esmės realizuoti. Solidarumas tam
tikru mastu netgi sulaiko nuo perėjimo į svetimos pareigos sritį
ir to, kas priklauso kam nors kitam, laikymo savo dalimi. Tokia
nuostata atitinka dalyvavimo principą.
Solidarumo nuostata vis dėlto nepašalina galimybės
priešintis. Priešinimasis iš esmės suderinamas su solidarumu. Tas,
kuris priešinasi, nepasišalina iš dalyvavimo bendruomenėje, neatsisako
savo pasirengimo veikti bendrojo gėrio labui. Priešinimosi turinys
yra tik bendrojo gėrio sampratos būdas ir pirmiausia jo įgyvendinimo
būdas, ypač dalyvavimo galimybės požiūriu. Įvairių buvusių ir esamų
priešinimųsi žmogaus egzistavimo ir veikimo kartu su kitais sferoje
patyrimas moko, kad žmonės, kurie priešinasi, nenori palikti bendruomenės.
Tiesiog priešingai, ieško savo vietos bendruomenėje ieško dalyvavimo
ir tokios bendrojo gėrio sampratos, kad galėtų geriau, visuotiniau
ir veiksmingiau dalyvauti bendruomenėje. Įvairūs pavyzdžiai rodo,
kad žmonės priešinasi, tad laikosi priešinimosi nuostatos dėl to,
jog jiems būtent rūpi bendrasis gėris.
Bendrasis gėris turi iš esmės suteikti laisvę
solidarumo nuostatai, tačiau jis negali užsiskleisti nuo priešinimosi
ir nuo jo atsiriboti. Tokioje žmonių bendruomenės ir dalyvavimo
struktūroje labai deramai iškils dialogo principas. Čia ypač svarbi
ta jo reikšmė, kuri gali būti taikoma formuojant ir tvirtinant žmonių
solidarumą, taip pat priešinimąsi. Nes dialogo principas leidžia
priešinimosi situacijoje išgauti tai, kas yra teisinga ir derama,
palikdamas nuošalėje grynai subjektyvias nuostatas ar nusiteikimus.
Šios nuostatos ir nusiteikimai būna įtampos, žmonių konfliktų ir
kovos žarija. O visa tai, kas teisinga ir derama, visada asmenį
sutvirtina ir bendruomenę praturtina. Reikia pripažinti dialogo
principą nepaisant sunkumų, su kuriais susiduriama jį įgyvendinant.
Greta paminėtų principų būtina paminėti ir priesaką
mylėk. Mylėk savo artimą! Šis priesakas visiškai dera bendruomenėje
greta kito dalyvauti kartu su kitais. XIX ir XX amžių filosofija
susvetimėjimą suprato kaip žmogiškosios vertės praradimą būtent
tos vertės, kurią apibrėžėme kaip personalistinę. Veikimo ir egzistavimo
kartu su kitais sferoje tai gresia būtent tada, kai pats dalyvavimas
bendruomenėje užgožia ir riboja dalyvavimą kitų žmoniškume; tada,
kai susilpnėja toji esminė subordinacija, kuri žmonių bendruomenei
suteikia žmoniškumo kokybę.
Nubrėžtą sistemų hierarchiją laikydami pagrindu,
turime didžiojo Evangelijos priesako personalistiniame klode
manyti, jog, veikiant ir egzistuojant kartu su kitais, tokia koordinacija
būtina, kad sąsajos sistemai artimas garantuotume jos pamatinį
ir drauge dominuojantį pobūdį. Šitaip apsisaugome nuo galimybės
susvetimėti. Norime, kad, formuojantis žmonių bendram gyvenimui
ir įvairaus lygmens bendradarbiavimui įvairių bendruomenės ir visuomenės
determinuojančių ryšių pagrindu, sąsajos artimas sistema būtų
galutinis kriterijus. Jei kuri nors žmonių bendruomenė tokią sąsajos
sistemą paniekins, tada pati save pasmerks tam, kad joje išnyks
dalyvavimo pilnatvė, kad tarp asmens ir bendruomenės atsivers praraja.
Tai ne tik abejingumo praraja, bet naikinimo praraja, kuri veikiau
gali grėsti asmeniui negu bendruomenei, bet per asmenį turi apimti
ir bendruomenę. Tačiau grėsmingas aspektas nėra labiausiai būdingas.
Priesakas mylėk pirmiausia pabrėžia žmogaus veikimo ir egzistavimo
kartu su kitais tikrovės šviesiąją pusę. Meilės priesakas taip
pat yra tikrasis matmuo tų užduočių ir reikalavimų, kuriuos sau
turi kelti visi žmonės asmenys ir bendruomenės, idant visas veikimo
ir egzistavimo kartu su kitais gėris tikrai galėtų realizuotis.
* * *
Čia tik labai glaustai suminėjau tai, ką man paliko
Jonas Paulius Didysis. Didis savo dvasia, didis savo meile. Aš žinau
jis mylėjo mane, jis mylėjo mus visus. Aš visada prisiminsiu gražiausią
jo priesaką asmeniui ir bendruomenei Mylėk!.
© 2005 "XXI amžius"
|