|
Popiežiaus divizijos:
kova be kompromisų
Jovita Pranevičiūtė
Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto doktorantė
Katalikų Bažnyčia jau seniai nepropaguoja sosto
ir kalavijo principo, tačiau iš politinės ar viešosios erdvės tikrai
nepasitraukė. Atvirkščiai per pastaruosius 26 popiežiaus Jono
Pauliaus II pontifikato metus Bažnyčia sustiprino savo, kaip moralinio
autoriteto vertybinius pagrindus pasirinkti leidžiančios institucijos,
įvaizdį nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis.
Šiuo metu pasaulyje yra apie 1,1 mlrd. katalikų,
kurių tikėjimo ar bent jau afiliacijos su Katalikų Bažnyčia dėka
Jonas Paulius II galėjo formuoti popiežiškąsias divizijas. Tačiau
atsakyti į klausimą, kas vis dėlto lemia dvasinio lyderio politinę
įtaką ir autoritetą ne tik tikinčiųjų bendruomenei, bet ir didžiajai
daliai tarptautinės bendruomenės, nėra paprasta.
Būtų galima išskirti kelias priežastis: pirma,
religiniai ar tikėjimo įsitikinimai išlieka įtakingi kaip užsienio
politikos formuotojų sprendimų vertybinis pagrindas; antra, religija
vis dar svarbi kaip legitimumo šaltinis; trečia, religija vis dažniau
tampa aktualiu užsienio politikos klausimu.
Pirmuoju atveju pabrėžtina, kad visos vertybinės
sistemos yra religinės kilmės. Be to, vykdydamas savo kaip kataliko
pareigas, tikintysis interpretuoja savąjį tikėjimą, juo vadovaujasi
viešojoje erdvėje, tad religijai ar Bažnyčiai kaip institucijai
nebereikia tiesiogiai politinėje veikloje dalyvauti. Taigi politiniame
mąstyme tikėjimas dažniausiai pasireiškia kaip vertybinė orientacija,
vertybių sistema, moralinių interpretacijų laukas. Jis veikia tarsi
filtras pasirenkant vieną ar kitą veikimo būdą. Todėl kiekvieno
dvasinio lyderio tikslas užtikrinti, kad kuo daugiau tikinčiųjų
ir kitų pasauliečių taip suvoktų katalikų ar kurį nors kitą tikėjimą.
Ne veltui Jonas Paulius II dėjo ekumenizmo pagrindus,
palaikė palestiniečius jų kovoje už nepriklausomą valstybę. Vien
Jono Pauliaus II iniciatyva parengta doktrininė nota dėl katalikų
veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų.
Antruoju atveju kalbama ne apie teokratinio režimo
legitimavimą, bet apie politinių sprendimų pateisinimą remiantis
religinėmis kategorijomis, kaip teisingo karo, kurios padeda pasaulietinei
valdžiai legitimuoti savo sprendimus ar bent jau suteikia aiškų
ir patogų, moralinį veiksmų rėmą.
Be to, vadovaujant Jonui Pauliui II Bažnyčia vienu
ar kitu klausimu nuolat išreikšdavo savo poziciją ne legitimuodama
kuriuos nors veiksmus, bet kurdama savo tarptautinių santykių doktriną.
Pastarosios prioritetus Popiežius įvardijo dar 2003 m. sausio 1
d.: dramatiška padėtis Artimuosiuose Rytuose, neįvykdyti pažadai
Trečiajam pasauliui, skolų panaikinimas mažiausiai išsivysčiusioms
valstybėms, skurdo ekumenizmo klausimas.
Bažnyčia pasisako net apie globalizacijos keičiamus
tarptautinius santykius ir moderniausias informacines technologijas.
Tai liudija, pavyzdžiui, dokumentas dėl interneto etikos, kurį 2002
metais parengė Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba.
Jono Pauliaus II pontifikatas prasidėjo nuo jo paskelbto kredo:
Nebijokite. Taip religijos ir tikėjimo laisvė tapo vienu aktualiausių
klausimų tarptautinėje darbotvarkėje. Ta darbotvarkė buvo formuluojama
kaip du iššūkiai istorijai ir tarptautinei bendruomenei, vienas
kurių kova prieš baimės imperijas. Šią Jono Pauliaus II, kaip
tarptautinio politinio veikėjo, kovą demonstravo jo nekompromisiškumas
viešojoje erdvėje.
Kilęs iš Lenkijos Popiežius puikiai suprato, kad
katalikybės stiprybė ir galimybės išlikti įmanomos kardinaliai nereformuojant
Bažnyčios socialinio mokymo. Savo 1987 metų enciklikoje Sollicitudo
rei socialis Jonas Paulius II tvirtino, kad asmuo ir bendruomenė
negali vystytis, kai nėra tinkamos politinės sistemos, kurios principai
laisvas ir atsakingas visų piliečių dalyvavimas politinėje veikloje,
įstatymo viršenybė ir žmogaus teisių užtikrinimas. Taigi bet kuri
demokratija turi būti grindžiama tikėjimo vertybėmis.
Tokios nuostatos pirmiausia keitė tikinčiųjų viešąjį
žinojimą: Bažnyčia, kaip ir Viduramžiais, atliko švietėjišką funkciją
skatino katalikiškų grupių formavimąsi ir aktyvumą, religinės
ir politinės literatūros platinimą, tikinčiųjų susižinojimą. Taip
ji formavo alternatyvią politinę sistemą komunistinei diktatūrai.
Todėl nenuostabu, kad Jonas Paulius II laikomas šaltojo karo pabaigos
ir Berlyno sienos griūties iniciatoriumi.
Reikėtų turėti omenyje, kad, nepaisant popiežiaus
Jono Pauliaus II asmenybės, jo indėlio į Berlyno sienos griovimo
procesą, Katalikų Bažnyčia ištisus amžius turėjo savo interesų ir
jų turi šiandien. Sovietinio bloko žlugimas pirmiausia buvo tikinčiųjų
lenkų, lietuvių, dalies vokiečių, čekų, baltarusių, vengrų, kroatų
išlaisvinimas. Jiems buvo suteikta galimybė ir teisė viešai išpažinti
savo tikėjimą. Katalikų Bažnyčia, kaip ir bet kuri kita religinė
institucija, XX a. antroje pusėje susidūrė su tikinčiųjų skaičiaus,
kunigų trūkumo problemomis. Be to, būtų galima teigti, kad Popiežius
ir Vatikanas vis dėlto vykdė ir tebevykdo pragmatinę politiką didžiųjų
valstybių atžvilgiu: buvusioje Jugoslavijoje bombardavimų kritika
nebuvo labai aštri, katalikų kunigai nebuvo aktyviausi pacifistinių
mitingų prieš karą Irake dalyviai. Kita vertus, Jonas Paulius II
buvo pirmasis Popiežius, kuris nuvyko į Artimuosius Rytus, atsiprašė
už Bažnyčios klaidas, padarytas Antrojo pasaulinio karo ir holokausto
metu.
Karolis Vojtyla buvo pirmasis Popiežius slavas
per visą Katalikų Bažnyčios istoriją. Jis taip pat buvo pirmasis
Popiežius, kuris apkeliavo daugiau nei 130 valstybių, pirmasis įžengė
į mečetę ir į sinagogą, pirmasis atsiprašė už Bažnyčios klaidas,
organizavo milijonines audiencijas pasaulio jaunimui. Jis buvo pirmasis
Popiežius, tapęs komiksų veikėju; pirmasis, kurio knygos yra bestseleriai
ir kuris po sutana galėjo avėti sportinius batelius. Jonas Paulis
II nesiekė būti politiniu lyderiu, bet juo tapo savo pagrindine
užduotimi laikydamas gėrio ir blogio įvardijimą. Tai atsispindi
visoje jo kūryboje (5 knygos, 13 enciklikų, 6 apaštališkieji laiškai,
8 apaštališkieji paraginimai, 4 apaštališkieji laiškai Motu proprio,
šimtai paskelbtų kalbų, laiškų, bulių, žinių, kreipimųsi ir sveikinimų),
ne tik dvasinėje veikloje. Autoritetas ne tik katalikams, bet ir
daugumai netikinčiųjų ar kitų religijų atstovų kaip liberalus, visas
įmanomas informacines priemones naudojantis Popiežius, Jonas Paulius
II kartu buvo dvasinis autoritetas Bažnyčios viduje kaip didžiausias
konservatorius, nepripažįstantis abortų, kontraceptikų ir neleidžiantis
suabejoti kunigų celibato būtinybe. Tik stipri asmenybė galėjo viešai
skelbdama nepopuliarią konservatyvią Bažnyčios poziciją išlikti
populiariausiu pasaulio lyderiu.
Konservatyvus nukrypimo nuo tradicinės katalikų
doktrinos netoleravimas reiškė, kad žinia, kurią skelbė Popiežius,
yra viena žinia vienos Katalikų Bažnyčios. Kita vertus, Popiežius
buvo postmoderniausias dvasinis lyderis, savo autoritetą užsitikrinęs
moderniausių informacinių technologijų dėka. Vien jo penktosios
knygos pavadinimas Atmintis ir tapatybė atspindi įspūdingai
adekvatų Popiežiaus požiūrį į šių dienų realybę.
Dėl Bažnyčios įsitraukimo į globalų tarptautinės
politikos ir žiniasklaidos žaidimą naujasis popiežius turės matyti
visumą ir atrasti bendrą sprendimą problemų, kurių perprasti kol
kas nepajėgė net pasaulio lyderiai: užkirsti kelią žvėriško kapitalizmo
skatinamai globalizacijai, kovoti už paklydusias sielas, grąžinant
jas ne tik į Bažnyčią, bet ir į aktyvų pilietinį gyvenimą, o svarbiausia
užtikrinti mokslinį Bažnyčios pajėgumą ir autoritetą.
Naujajam popiežiui, kaip politiniam veikėjui,
kurio pirmtakas kovojo prieš totalitarines sistemas, už demokratiją
ir pasaulinę taiką, teks suformuluoti atsakus į tokias grėsmes kaip
masinis terorizmas, Vakarų ir islamo civilizacijų susidūrimo rizika,
karai ir ligos, kurios nuolat kamuoja Afriką, bei spartus katalikų
bendruomenės didėjimas Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Tai nereiškia,
kad naujasis popiežius turėtų būti juodaodis, Lotynų amerikietis
ar Artimųjų Rytų katalikas. Tačiau Jonas Paulius II savo aktyvia
ganytojiška veikla tarptautinėje erdvėje taip aukštai užkėlė kartelę,
kad dėmesio sutelkimas vien į kanonus, liturgiją ar ekumeniją dabartiniame
informacinių technologijų valdomame pasaulyje būtų nebesuprantamas.
Ir atvirkščiai populiarumas ir politinė įtaka be kanonų, liturgijos
ir ekumenijos neįsivaizduojama.
Globaliame pasaulyje bažnyčia turi globalių interesų
ir globalios atsakomybės. Tokią žinią Jonas Paulius II skelbė 26
savo pontifikato metus, atlikdamas pagrindinį vaidmenį trijose lyg
ir nesuderinamose srityse politikos, religijos ir kūrybos.
ELTA, VU TSPMI
© 2005 "XXI amžius"
|
