Lietuva ES – geri europiečiai ar paskutiniai mulkiai?

Neseniai baigėsi Europos Sąjungos (ES) viršūnių tarybos posėdis. Jame buvo nutarta gaivinti Europos konkurencingumo strategiją, praktiškai palaidota paslaugų direktyva ir palengvintos Europos augimo ir stabilumo pakto sąlygos. Lietuvos Premjeras dalyvavo šiame susitikime ir buvo viskuo patenkintas. Tai ne naujiena. Artėja pirmosios Lietuvos narystės ES metinės. Per šiuos metus Lietuva beveik visą laiką buvo viskuo patenkinta. Ar tapome geriausiais europiečiais, ar tiesiog nežinome, ko į ES įstojome?

Atsakydami į šį klausimą, pradėkime nuo praėjusios savaitės reikalų. Lisabonos strategijos suaktyvinimas tikrai sveikintinas ir atitinka Lietuvos interesus. Dėmesys konkurencingumui, ekonomikos augimui aktualus ne tik stagnacijos ištiktoms ES senbuvių ekonomikoms, bet ir naujosioms ES narėms, kurios nori lengvesnio ekonominio reguliavimo ir mažiau vidaus rinkos suvaržymų.

Bėda ta, kad, iš naujo paleidžiant Europos konkurencingumo variklį, buvo atsisakyta bene svarbiausio jo galios rezervo. Valstybių vadovai pasidavė Prancūzijos, Vokietijos bei kelių kitų ES senbuvių spaudimui ir iš esmės palaidojo vadinamąją paslaugų direktyvą. Formaliai nieko neįvyko – tiesiog ji bus orientuota ne tik į paslaugų rinkos atvėrimą, bet į Europos, tiksliau, Prancūzijos ir Vokietijos socialinio modelio išsaugojimą. Visi, įskaitant ir Prancūziją su Vokietija, supranta, kad tą modelį reikia reformuoti. Dabar Europa tampa šių dviejų šalių vyriausybių bejėgiškumo įkaite.

Minėtoji direktyva būtų palengvinusi Lietuvos gydytojų, stalių, santechnikų, statybininkų ir kitų profesijų atstovų galimybes savo paslaugas be kliūčių teikti kitose ES valstybėse. Tai būtų buvę naudinga ne tik naujosioms ES narėms, bet ir visai ES. Tad ar yra ko džiaugtis? Vargu ar verta džiaugtis ir dėl to, kad susilpninti Augimo ir stabilumo pakto reikalavimai. Nors čia reikalas ne toks akivaizdus – tikėtina, kad finansinės drausmės susilpninimas pakenks euro, kurį netrukus žada įsivesti ir Lietuva, stabilumui.

Lietuvos laikysena įvykusiame viršūnių susitikime – simptomiška. Atrodo, kad per pirmuosius narystės ES metus Lietuvos Vyriausybė taip ir nesuprato, kad Lietuvos statusas pasikeitė. Rengiantis narystei ES atrodė akivaizdu, kad vienas svariausių narystės privalumų yra vieta prie stalo, už kurio priimami sprendimai. Dabar susidaro įspūdis, jog niekas žino, ką prie to stalo veikti.

Pirmieji ratifikavome naująją Europos Konstituciją, taip ir nesupratę, apie ką ji ir kodėl daugelis valstybių nusprendė dėl jos rengti referendumus. Viskas mums gerai dėl naujosios ES finansinės perspektyvos. Vyriausybėje per praėjusius metus įvyko tik viena rimtesnė diskusija dėl naujų reguliavimo priemonių. Lietuvos dalyvavimas ES panašus į ritualą – savitikslį dalyvavimą įvairiuose susitikimuose ir posėdžiuose.

Valstybės tarnautojai savo rutininį darbą atlieka, tačiau trūksta politinio savų interesų suvokimo ir noro bei valios juos ginti. Integracijos nuovargis? Galbūt. Per daug pripratome adaptuotis ir derintis prie ES. Norėdami formuoti bendrą politiką, turėtume žinoti, ko siekiame. Senieji politikai to jau nebenori, o naujieji – negali suvokti.

Geras požiūrio į ES reikalus pavyzdys – Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko istorija. Ši pareigybė iš pradžių buvo atiduota jokio patyrimo ES reikaluose neturinčiam politikui, o dabar, atrodo ,niekam nereikalinga. Niekam, pasirodo, nereikalinga ir speciali Vyriausybės kanclerio pavaduotojo ES reikalams pareigybė. Petrui Auštrevičiui išėjus į Seimą, niekas į šias pareigas iki šiol nepaskirtas.

O gal ta ES ir nereikia rūpintis? Vis tiek blogų sprendimų ten nebūna, nelabai ką ir pakeisti gali, tad lieka domėtis struktūrinių fondų upės kryptimi. Apie struktūrinius fondus – atskira kalba. Tačiau jais mūsų reikalai ES nesibaigia.

Kaip tik šiuo metu ES vyksta rimta ir ilgalaikių pasekmių turėsianti kova. Daugelis senųjų ES valstybių negali ir nenori susitaikyti su tuo, kad ES – jau 25 nariai. Sprendimus bandoma primesti. Europos Konstitucijoje sprendimų priėmimas keičiamas taip, kad mažųjų valstybių balsas reikš mažiau. Į naująsias valstybes kreipiama mažai dėmesio formuojant ES užsienio ir saugumo politiką. Tai ypač akivaizdu politikos Rusijos atžvilgiu srityje. Ekonominio reguliavimo priemonės pirmiausia atspindi turtingų vartotojų visuomenių lūkesčius. Dažnai pasitelkiamas šantažas – kelių greičių Europa.

ES šiuo metu yra kryžkelėje. Nebesuvaldydama savo vidaus dinamikos, tolesnio plėtros proceso, keisdama esmines laiko patikrintas žaidimo taisykles ji juda dezintegracijos link. Mes Lietuvoje esame ne mažesni europiečiai nei prancūzai ar vokiečiai, ir tai mums turi rūpėti. Paradoksalu, bet suvaldyti integraciją bus galima tik tuomet, kai naujosios narės ims aktyviau ginti savo interesus, o senosios – juos pripažinti. Geri europiečiai turi būti aršūs europiečiai. Kitaip patys sau susikursime naują europinės politikos užribį.

Klaudijus Maniokas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto docentas

ELTA, VU TSPMI

© 2005 "XXI amžius"