Apie demokratiją
su būdvardžiais ir be jų
Demokratinės valstybės sukūrimas yra vienas ryškiausių
pasiekimų modernioje Lietuvos istorijoje. Siekis, išreikštas Vasario
16-osios akte, Steigiamojo Seimo rezoliucijoje, okupacijų metais
diskutuotas šviesiausių protų išeivijoje, atgimęs Kovo 11-osios
Akte ir visų piliečių valia patvirtintas 1991 m. vasario 11 dieną,
tampa mūsų valstybės ir visuomenės gyvenimo dalimi.
Kas šiandien liudytų Lietuvą esant demokratinę
valstybę? Pirma, tai šalis, kurioje valdžia formuojama piliečių
valia laisvoje konkurencinėje aplinkoje. Antra, išrinktųjų valdžia
yra reali, o ne marionetinė sutelkta oligarchinių, nusikalstamų
grupuočių ar juodųjų pulkininkų rankose. Trečia, Lietuva tai
valstybė, kurios piliečiai nebijo laisvai reikšti nuomones ar pažiūras.
Ketvirta, tai šalis, kurioje piliečiai gali rinktis informacijos
šaltinius, o Vyriausybė nesiekia jų monopolizuoti. Penkta, tai šalis,
kurioje egzistuoja asociacijų autonomija. Šešta, Lietuva yra tarptautinių
ir regioninių organizacijų, kurioms demokratija pamatinė vertybė,
narė.
Ne visi išvardyti Lietuvos demokratiškumo kriterijai
šiandien vienodai tvirti; dar ne visiems piliečiams demokratija
yra vienodai vertingas ir puoselėjamas dalykas. Tik kas trečias
Lietuvos pilietis remia demokratinę santvarką. Dar mažiau yra tų,
kurie patenkinti demokratijos institutų veikimu. Iš tiesų šiandien
tiksliau būtų teigti, kad Lietuvoje sukūrėme procedūrinę, bet ne
vertybiškai įtvirtintą demokratiją.
Demokratija nesukuriama vienkartiniais sprendimais
ar vien elito valia. Tai ilgas ir nuolat puoselėjamas procesas.
Net Vakarų šalių patirtis (Austrijos, Prancūzijos) liudija, kad
demokratija susiduria su nuolatiniais išbandymais. Demokratijai
įtvirtinti reikia politinio elito atsakomybės bei piliečių paramos.
Lietuva į demokratijos kelią žengė iš sovietinės
sistemos, kuri suformavo žmogų, neturintį pilietinės savimonės ir
politinio dalyvavimo įgūdžių. Todėl Lietuvos kelias į demokratiją,
kaip ir kitų posovietinių šalių, yra daug sudėtingesnis nei Vakarų
valstybių.
Lietuvos kelyje į demokratiją būta ne tik pakilimų,
bet ir didelių išbandymų. Lietuvoje perėjimas į demokratiją įvyko
neutralizavus TSKP platformininkų, Jedinstvo organizacijos bei
autonomininkų įtaką. Demokratija brendo įveikus parlamentinės rezistencijos,
kariškių politizavimo bandymus, išgyvenus ideologinės karštinės
laikotarpį, sutarus dėl naujos konstitucinės sąrangos, išvedus iš
Lietuvos svetimą kariuomenę, galutinai apsisprendus dėl orientacijos
į Vakarus.
Kur šiandien esame demokratizacijos proceso kelyje?
Manau, kad jau praeityje liko posūkio į autoritarizmą ar demokratijų
su būdvardžiais delegatyvi, defektyvi, valdoma pavojai.
2003-2004 metų prezidentinis skandalas ir politinė krizė buvo vienas
rimčiausių Lietuvos procedūrinės demokratijos išbandymų. Apkaltos
procesu patikrinta procedūrinė demokratijos tvirtybė.
Tačiau vertybinis demokratijos įtvirtinimas šiandien
patiria vis naujų išbandymų. Politinio elito atotrūkis nuo visuomenės,
aukštas korupcijos lygis, politikų atsakomybės problemos, sprendimų
priėmimo neskaidrumas, menka visuomenės parama demokratijai tai
tik keletas dabartinio demokratizacijos etapo skaudulių.
Šiandien politologai, analizuodami dabartinius
piliečių ir valstybės santykius, juos įvardija politinio susvetimėjimo
sąvoka. Politinis susvetimėjimas tai piliečių ir valstybės, elito
ir masių atotrūkio situacija, liudijanti mažą visuomenės paramą
demokratijai, menką piliečių politinį dalyvavimą. Pagal šiuos rodiklius
Lietuva yra paskutinėje arba priešpaskutinėje vietoje tarp Vidurio
Europos šalių ir ES senbuvių. Mažai pakitusias piliečių politines
orientacijas patvirtina faktas, kad net per 40 proc. Lietuvos gyventojų
linkę palaikyti tvirtos rankos politinį režimą.
Ko šiandien reikia, kad demokratija Lietuvoje
taptų kiekvieno piliečio vertybe ir kasdienio gyvenimo dalimi? Vertybiniam
demokratijos įtvirtinimui reikia realaus permainų poveikio ir teisingumo
jausmo garantijų kuo didesniam skaičiui žmonių. Reikia daugiau valstybiškai
mąstančių ir atsakingų politikų, turinčių tvirtų demokratinių nuostatų
bei ryžto. Būtina įtraukti kuo didesnę visuomenės dalį į aktyvų
vietos ir profesinių bendruomenių gyvenimą. Galiausiai svarbu suvienyti
intelektines jėgas veiksmingai pilietinio švietimo programai, įskaitant
ir suaugusiųjų pilietinį švietimą.
Algimantas Jankauskas
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių
ir politikos mokslų instituto docentas
ELTA, VU TSPMI
© 2005 "XXI amžius"
|