Imigracijos niuansai
Petras KATINAS
Jungtinių Tautų duomenimis, 175 milijonai žmonių,
tai yra kas 35-as Žemės gyventojas, gyvena ne ten, kur gimė. Pastaruoju
metu šalimi, į kurią daugiausia stengiasi patekti pabėgėliai, tapo
Prancūzija, pralenkusi netgi tradicinę visų pabėgėlių svajonę
Jungtines Amerikos Valstijas. O Europos Sąjungos valstybėse norinčiųjų
gauti pabėgėlio statusą, vadinamą Asylum prašymu, skaičius, palyginti
su 2003 metais, sumažėjo 10 proc.
Didžioji Britanija, ketverius pastaruosius metus
užėmusi antrąją vietą tarp valstybių, į kurias labiausiai veržiasi
pabėgėliai, atsidūrė trečiojoje vietoje po Prancūzijos ir JAV. Kodėl
taip atsitiko? Yra kelios priežastys. Viena pagrindinių, jog Didžiosios
Britanijos vyriausybė gerokai sugriežtino įstatymus dėl pabėgėlių
kontrolės, ypač tų, kurie prašo politinio prieglobsčio. Deja, pastarieji
labai dažnai piktnaudžiauja tuo, nes niekas jų tėvynėje nepersekioja
nei politiniais, nei jokiais panašiais motyvais. Kita vertus, tokiais
politiniais disidentais labai dažnai apsimeta tie, kurie turi
nemalonumų su teisėsauga. Taip pat Didžiojoje Britanijoje gana ženkliai
apribotos tokių neaiškių pabėgėlių teisės. Žinoma, didelės reikšmės
dėl pabėgėlių statuso peržiūrėjimo turėjo ir Europos Sąjungos plėtra.
Dabar naujųjų ES valstybių piliečiai faktiškai gali laisvai įvažiuoti
į Didžiąją Britaniją. Be to, Londonas sumažino skaičių tų valstybių,
kurių piliečiai turi teisę į bevizį įvažiavimą į Jungtinę Karalystę.
Ukrainos, Rumunijos, Moldovos, Makedonijos, Bangladešo, Brazilijos,
Ekvadoro ir kai kurių kitų šalių piliečiai, atvykstantys į Didžiąją
Britaniją, jau nepriskiriami prie keliančiųjų grėsmę kitiems piliečiams.
Taigi dabar atvykėliams iš tų šalių labai sunku įtikinti Anglijos
imigracijos tarnybą, kodėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas.
Taip pat jau parengta nemažų baudų sistema toms
transporto kompanijoms, kurios į Didžiąją Britaniją atgabena žmones
su suklastotais arba neteisingai sutvarkytais dokumentais. Konkrečiai,
jos privalo išsiųsti šiuos žmones namo sumokant už grįžimą toms
kompanijoms, kurios juos atvežė. Anksčiau už tai mokėjo valstybė.
Be to, dabar Prancūzijos ir Belgijos pasienyje nuolat darbuojasi
vadinamojo Home office pareigūnai, kurie vykdo papildomą asmenų,
įvažiuojančių per uostus ir Lamanšo tunelį, registraciją. Sumažinus
finansavimą labai ženkliai sumažėjo vadinamųjų imigracinių advokatų
skaičius, kurie anksčiau teikdavo nemokamą juridinę pagalbą asmenims,
siekusiems gauti pabėgėlio statusą. Tą paslaugą nemokama buvo galima
vadinti gana santykinai, nes už ją irgi mokėjo valstybė.
Visiškai aišku, jog būtina griežta imigracijos
kontrolė vien todėl, kad daugeliui tų imigrantų savo tėvynėje niekas
negresia, p pastaraisiais metais tokių persekiojamųjų į Angliją
atvyko labai daug. Na, o pabėgėlių skaičiaus į Didžiąją Britaniją
sumažėjimą nemaža dalimi lemia ir tai, kad daugelis suprato, jog
nėra jokios prasmės rašyti prašymus suteikti pabėgėlio statusą.
Tačiau, sprendžiant iš Londono žiniasklaidos,
nemaža dalis tokių laimės ieškotojų bando įsikurti nelegaliai. Neseniai
buvo atidarytos specialios stovyklos, kuriose apgyvendinami atvykėliai.
Jose imigrantai lauks sprendimo. Kaip rašo vienas Londono laikraštis,
šios priemonės leis geriau kontroliuoti pabėgėlius, jų skaičių,
tačiau tuo pačiu sukels ir papildomų problemų, nes nelegalai, slėpdamiesi
nuo valdžios, dažnai papildo kriminalinių nusikaltėlių gretas. Dažniausiai
tokių būna tarp pabėgėlių iš Rusijos ir NVS.
Jungtinių Tautų UNHCR duomenimis, 2004 metais
padavė prašymus suteikti pabėgėlio statusą: Prancūzijoje 61600,
JAV 52400, Didžiojoje Britanijoje 40200, Vokietijoje 35600
žmonių.
UNHCR taip pat pateikė duomenis, iš kur bėgama:
iš Rusijos Federacijos (daugiausia iš Čečėnijos) 30100, Serbijos
ir Juodkalnijos (daugiausia iš Kosovo) 22300, Kinijos 19700,
Turkijos 16200, Indijos 11900 žmonių. Šiuo metu Prancūzija ir
Vokietija, pataikaudamos Maskvai, žada pasiekti, kad Europos Sąjunga
pasirašytų susitarimą su Rusija dėl bevizio režimo jau 2008 metais.
Apie tai pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas.
Vienas Vokietijos laikraštis, komentuodamas apie tokius planus dėl
bevizio režimo Rusijos piliečiams į ES šalis, rašo, kad daugelį
europiečių apima siaubas pagalvojus, jog išpuoselėtą Europą užplūs
laukinės ir neprognozuojamos ordos iš Rytų.
Pasigirdus tokioms kalboms dėl bevizio režimo
suteikimo Rusijai, vėl pradėtas akcentuoti Kaliningrado anklavo
klausimas. Imta kalbėti net apie Kaliningrado srities integraciją
į ES. Toną tokiems samprotavimams davė Rusijos prezidento atstovo
Šiaurės Vakarų kraštui Iljos Klebanovo pareiškimas, jog galbūt reikėtų
įtraukti Kaliningradą į euro zoną. Kaip pažymėjo Paryžiaus radijas,
tokie pareiškimai nedaromi šiaip sau ir yra neįmanomi be Kremliaus
sankcijos.
Rusijos dienraščio Rossijskije vesti politikos
apžvalgininkas Viktoras Vladimirovas taip įvertino I.Klebanovo pareiškimą:
Iškyla klausimas: jeigu kaliningradiečiai nebeturės net rublinių
ryšių su tėvyne, o su iš visų pusių supančia Kaliningrado sritį
ES bus įvestas bevizis režimas, tai kas sugebės išlaikyti anklavą
Rusijos Federacijos sudėtyje?
© 2005 "XXI amžius"
|