"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. balandžio 13 d., Nr. 7 (100)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Imigracijos niuansai

Petras KATINAS

Jungtinių Tautų duomenimis, 175 milijonai žmonių, tai yra kas 35-as Žemės gyventojas, gyvena ne ten, kur gimė. Pastaruoju metu šalimi, į kurią daugiausia stengiasi patekti pabėgėliai, tapo Prancūzija, pralenkusi netgi tradicinę visų pabėgėlių svajonę – Jungtines Amerikos Valstijas. O Europos Sąjungos valstybėse norinčiųjų gauti pabėgėlio statusą, vadinamą „Asylum“ prašymu, skaičius, palyginti su 2003 metais, sumažėjo 10 proc.

Didžioji Britanija, ketverius pastaruosius metus užėmusi antrąją vietą tarp valstybių, į kurias labiausiai veržiasi pabėgėliai, atsidūrė trečiojoje vietoje po Prancūzijos ir JAV. Kodėl taip atsitiko? Yra kelios priežastys. Viena pagrindinių, jog Didžiosios Britanijos vyriausybė gerokai sugriežtino įstatymus dėl pabėgėlių kontrolės, ypač tų, kurie prašo politinio prieglobsčio. Deja, pastarieji labai dažnai piktnaudžiauja tuo, nes niekas jų tėvynėje nepersekioja nei politiniais, nei jokiais panašiais motyvais. Kita vertus, tokiais „politiniais disidentais“ labai dažnai apsimeta tie, kurie turi nemalonumų su teisėsauga. Taip pat Didžiojoje Britanijoje gana ženkliai apribotos tokių neaiškių pabėgėlių teisės. Žinoma, didelės reikšmės dėl pabėgėlių statuso peržiūrėjimo turėjo ir Europos Sąjungos plėtra. Dabar naujųjų ES valstybių piliečiai faktiškai gali laisvai įvažiuoti į Didžiąją Britaniją. Be to, Londonas sumažino skaičių tų valstybių, kurių piliečiai turi teisę į bevizį įvažiavimą į Jungtinę Karalystę. Ukrainos, Rumunijos, Moldovos, Makedonijos, Bangladešo, Brazilijos, Ekvadoro ir kai kurių kitų šalių piliečiai, atvykstantys į Didžiąją Britaniją, jau nepriskiriami prie keliančiųjų grėsmę kitiems piliečiams. Taigi dabar atvykėliams iš tų šalių labai sunku įtikinti Anglijos imigracijos tarnybą, kodėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas.

Taip pat jau parengta nemažų baudų sistema toms transporto kompanijoms, kurios į Didžiąją Britaniją atgabena žmones su suklastotais arba neteisingai sutvarkytais dokumentais. Konkrečiai, jos privalo išsiųsti šiuos žmones namo sumokant už grįžimą toms kompanijoms, kurios juos atvežė. Anksčiau už tai mokėjo valstybė. Be to, dabar Prancūzijos ir Belgijos pasienyje nuolat darbuojasi vadinamojo „Home office“ pareigūnai, kurie vykdo papildomą asmenų, įvažiuojančių per uostus ir Lamanšo tunelį, registraciją. Sumažinus finansavimą labai ženkliai sumažėjo vadinamųjų imigracinių advokatų skaičius, kurie anksčiau teikdavo nemokamą juridinę pagalbą asmenims, siekusiems gauti pabėgėlio statusą. Tą paslaugą nemokama buvo galima vadinti gana santykinai, nes už ją irgi mokėjo valstybė.

Visiškai aišku, jog būtina griežta imigracijos kontrolė vien todėl, kad daugeliui tų imigrantų savo tėvynėje niekas negresia, p pastaraisiais metais tokių „persekiojamųjų“ į Angliją atvyko labai daug. Na, o pabėgėlių skaičiaus į Didžiąją Britaniją sumažėjimą nemaža dalimi lemia ir tai, kad daugelis suprato, jog nėra jokios prasmės rašyti prašymus suteikti pabėgėlio statusą.

Tačiau, sprendžiant iš Londono žiniasklaidos, nemaža dalis tokių laimės ieškotojų bando įsikurti nelegaliai. Neseniai buvo atidarytos specialios stovyklos, kuriose apgyvendinami atvykėliai. Jose imigrantai lauks sprendimo. Kaip rašo vienas Londono laikraštis, šios priemonės leis geriau kontroliuoti pabėgėlius, jų skaičių, tačiau tuo pačiu sukels ir papildomų problemų, nes nelegalai, slėpdamiesi nuo valdžios, dažnai papildo kriminalinių nusikaltėlių gretas. Dažniausiai tokių būna tarp pabėgėlių iš Rusijos ir NVS.

Jungtinių Tautų UNHCR duomenimis, 2004 metais padavė prašymus suteikti pabėgėlio statusą: Prancūzijoje – 61600, JAV – 52400, Didžiojoje Britanijoje – 40200, Vokietijoje – 35600 žmonių.

UNHCR taip pat pateikė duomenis, iš kur bėgama: iš Rusijos Federacijos (daugiausia iš Čečėnijos) – 30100, Serbijos ir Juodkalnijos (daugiausia iš Kosovo) – 22300, Kinijos – 19700, Turkijos – 16200, Indijos – 11900 žmonių. Šiuo metu Prancūzija ir Vokietija, pataikaudamos Maskvai, žada pasiekti, kad Europos Sąjunga pasirašytų susitarimą su Rusija dėl bevizio režimo jau 2008 metais. Apie tai pranešė Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas. Vienas Vokietijos laikraštis, komentuodamas apie tokius planus dėl bevizio režimo Rusijos piliečiams į ES šalis, rašo, kad daugelį europiečių apima siaubas pagalvojus, jog išpuoselėtą Europą „užplūs laukinės ir neprognozuojamos ordos iš Rytų“.

Pasigirdus tokioms kalboms dėl bevizio režimo suteikimo Rusijai, vėl pradėtas akcentuoti Kaliningrado anklavo klausimas. Imta kalbėti net apie Kaliningrado srities integraciją į ES. Toną tokiems samprotavimams davė Rusijos prezidento atstovo Šiaurės Vakarų kraštui Iljos Klebanovo pareiškimas, jog galbūt reikėtų įtraukti Kaliningradą į euro zoną. Kaip pažymėjo Paryžiaus radijas, tokie pareiškimai nedaromi šiaip sau ir „yra neįmanomi be Kremliaus sankcijos“.

Rusijos dienraščio „Rossijskije vesti“ politikos apžvalgininkas Viktoras Vladimirovas taip įvertino I.Klebanovo pareiškimą: „Iškyla klausimas: jeigu kaliningradiečiai nebeturės net rublinių ryšių su tėvyne, o su iš visų pusių supančia Kaliningrado sritį ES bus įvestas bevizis režimas, tai kas sugebės išlaikyti anklavą Rusijos Federacijos sudėtyje?“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija