Kas kam skolingas?
Petras KATINAS
Neseniai Rusijos prezidentas V.Putinas, į Sočį
pasikvietęs Baltarusijos diktatorių A.Lukašenką, aptarė NVS rekonstrukcijos
ir Rusijos-Baltarusijos sunkiai lipdomos sąjungos reikalus. Griūvant
NVS ir rengiantis iš jos išeiti netgi Moldovai, vadovaujamai komunisto
V.Voronino, Kazachstano prezidentas N.Nazarbajevas parengė NVS pertvarkos
planą. Koks tai planas, dar neskelbiama, tačiau V.Putinas leido
suprasti, kad planas vertas dėmesio. Na, o kol kas Maskva nežino,
ką daryti su savo skolininkais. Pirmiausia su ta pačia Baltarusija.
Minskas įsiskolino Rusijos vyriausybei ir Centriniam bankui 150
mln. dolerių ir 4,5 milijardo rublių. Maskva skyrė tuos pinigus
bendrosios valiutos rublio įvedimo reikalams. Ir bendra valiuta
neįvesta, ir pinigų A.Lukašenka net nemano grąžinti. Grąžinimo terminas
jau pasibaigė 2004 metų gruodį, o Minskas dedasi net negirdintis
Maskvos priminimų dėl skolos grąžinimo. O dėl tų skolų reikalų,
tai pati Rusija, kilniadvasiškai perėmusi ir buvusios SSRS skolas,
dabar iš viso skolinga 113 milijardų dolerių. Iš jų SSRS skola Paryžiaus
klubui sudaro 42,8 mlrd. dolerių. Jeigu skolą būtų galima išdalyti
visiems Rusijos 142 mln. gyventojų, tai kiekvienam tektų po 775
dolerius. Buvęs Rusijos finansų ministras Michailas Zadornovas teigia,
kad buvo padaryta didelė klaida, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje
Rusija padarė karališką mostą prisiimdama visas SSRS skolas. Tada,
pavyzdžiui, buvusiai sąjungininkei Lenkijai buvo nurašyta 50 proc.
skolų. Be to, subyrėjus imperijai, Rusija nutraukė eksportą į buvusias
broliškas socialistines valstybes ir dargi pripažino jų pateiktas
sąskaitas už neteisybes. Aišku, dabar sparčiai kylant naftos kainoms,
Rusijai pinigų netrūksta ir ji kasmet išmoka po kelis milijardus
dolerių skolų. Tačiau Vakarų skolintojai nelabai ir trokšta, kad
Rusija pirma laiko grąžintų skolas. Tai ir suprantama. Juk už procentus
skolintojai kasmet gauna iš Rusijos septynis milijardus dolerių.
Beje, per paskutiniuosius dvejus metus Rusija
nurašė vadinamosioms besivystančioms šalims 40 milijardų dolerių
skolos. O tos šalys ir dabar skolingos Maskvai ne tiek jau mažai
80 mlrd. dolerių ir neatrodo, kad skubėtų juos grąžinti. Daugiausia
skolingas Irakas, Sirija, Mongolija ir Vietnamas. Tačiau didžiausias
skolininkas vienas iš paskutiniųjų komunizmo bastionų Kuba.
Kažkada Sovietų Sąjunga negailėdama kimšo milijardus F.Kastro režimui.
Kaip teigia M.Zadornovas, faktiškai nėra jokių galimybių atgauti
skolas iš Kubos. Paprasčiausiai todėl, kad Kuba neturi kuo atsiskaityti.
Nei pinigų, nei prekių. Tiesa, Vietnamas dabar lyg ir pradėjo mokėti,
bet buvę mažieji broliai nepamiršta priminti, kad Rusija dėl naftos
kainų neregėto šuolio tiesiog maudosi piniguose ir todėl nėra reikalo
skurdinti savo biudžetus mokant skolas.
Kalbant apie skolas yra dar vienas dalykas. Tai
milžiniška vidaus skola. O ji atsirado 1992 metais, kai masiškai
bankrutavo sukčių ir aferistų sukurti bankai, įvairūs holdingai.
Kaip teigia finansų ekspertai, jeigu priskaičiuotume infliaciją,
tai ta vidinė skola Rusijos piliečiams siekia milžinišką sumą
apie dešimt trilijonų rublių. Vadinasi, vyriausybė savo piliečiams
įsiskolinusi keturis kartus daugiau nei užsienio kreditoriams. Rusijos
Valstybės Dūmoje jau daugybę kartų buvo keliamas klausimas dėl skolų
grąžinimo gyventojams. Kol kas, kaip teigia Rusijos finansų ministerijos
pareigūnai, kasmet išmokama 30-40 mlrd. rublių kompensacijų už bankuose
sudegusius indėlius. Tačiau daugelis rusų jau nebeturi jokios
vilties atgauti nors dalį savo indėlių.
Dabar oficialioji Rusijos valdžia skelbia, kad
ji siekianti anksčiau laiko grąžinti skolas Paryžiaus klubui. Kodėl
taip daroma? Pirmiausia todėl, kad pastaraisiais metais išmokama
po 15-17 mlrd. užsienio skolų. O didžiausia tų pinigų dalis atitenka
palūkanų procentams išmokėti. Todėl Finansų ministerija tvirtina,
jog pirmalaikis skolų grąžinimas leistų kasmet sutaupyti iki trijų
milijardų dolerių. Tiesa, Rusijos finansų ministerija ir vyriausybė
susilaukia ir finansų ekspertų kritikos už tai, kad nemoka derėtis
su skolintojais dėl palankiausių sąlygų skoloms mokėti. Pateikiamas
Argentinos pavyzdys, kai po didžiulės finansinės krizės 2001 metais
ši šalis trejus metus įtemptai derėjosi su skolininkais ir sugebėjo
pasiekti, kad jai būtų nurašyta net du trečdaliai visų skolų.
© 2005 "XXI amžius"
|