Po Vilniaus susitikimo

Petras KATINAS

NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo dalyviai susirinko „šeimyninei“ nuotraukai. Prezidentas Valdas Adamkus – pirmoje eilėje viduryje Valdo Kopūsto (ELTA) nuotrauka

Nepaisant palyginti teigiamo, nors ir labai santūraus Rusijos oficialių pareigūnų dėl NATO užsienio reikalų ministrų neformalaus susitikimo Lietuvos sostinėje Vilniuje, aiškiai juntama, kad Kremlius jaučiasi prarijęs dar vieną karčią piliulę. Juk ne juokas – ištisus dešimtmečius skelbto „agresyvaus bloko“ vadovai posėdžiauja buvusios sovietinės „respublikos“ sostinėje, o buvusių šeimininkų ministras jame dalyvauja kaip paprastas svečias. Ir privalo išklausyti galingiausios pasaulio valstybės – JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais priekaištus paskutiniajam nedemokratiškam, autoritariniam režimui Europoje, gyvuojančiam vos už keliasdešimt kilometrų nuo naujosios NATO šalies sostinės. Nepaisant to, kad Vilniaus NATO forume buvo pasirašytas NATO ir Rusijos „Partnerystės taikos labui“ Pajėgų statuso susitarimas (SOFA), K.Rais pareiškimas, pavadinant Baltarusiją paskutine diktatūra Europoje, sukėlė didelį susierzinimą ne tik Minske, bet ir Maskvoje. Neatsitiktinai, vos pasibaigus NATO Vilniaus forumui, Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka skubiai pasiprašė audiencijos pas Rusijos prezidentą V.Putiną ir nuskubėjo į Maskvą. Kai kuriais pranešimais, A.Lukašenka labai sunerimo, ar tik Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas Vilniuje tyliai nepritarė K.Rais ir galimai kokiai nors „spalvotajai revoliucijai“ Minske. Aišku, labiausiai nerimą Minsko režimui sukėlė K.Rais demonstratyvus susitikimas Vilniuje su Baltarusijos opozicijos atstovais. Tuo labiau kad prie to susitikimo nedvejodamas prisijungė buvęs NATO generalinis sekretorius, dabar atsakingas už Europos Sąjungos užsienio politiką, Chavjeras Solana. Pats A.Lukašenka savo skubų vizitą į Maskvą aiškino ne Šiaurės Atlanto aljanso užsienio reikalų ministrų susitikimo išdavomis, o siekiu pagaliau išsiaiškinti niekaip neišsprendžiamas Minsko ir Maskvos ekonomines bei finansines problemas. Tokių neišspręstų problemų A.Lukašenka priskaičiavo net... septyniolika. Pirmiausia dėl Rusijos rublio įvedimo. Tačiau nei Vakaruose, nei pačioje Rusijoje niekas neabejoja, kad A.Lukašenka, siekdamas žūtbūt išsilaikyti valdžioje, atsisakys savo kaprizų, kurie V.Putinui jau pastebimai nusibodo, ir sutiks su visomis Kremliaus sąlygomis. O tų sąlygų niekas tiksliai nežino. Greičiausiai Kremlius forsuos kuo greitesnį Rusijos ir Baltarusijos sąjungos įkūrimą ir V.Putino išrinkimą tos sąjungos prezidentu 2008 metais. Taip pat jis „demokratiškai“ užsitikrintų sau buvimą valdžioje trečiajai kadencijai, o A.Lukašenkai atitektų sąjungos viceprezidento postas. Aišku, kitaip nei Baltarusijos aneksija tokių planų nepavadinsi. Bet Kremlius faktiškai ir neturi kitos išeities, kaip dėti visas pastangas, kad Baltarusijoje nepasikartotų Gruzijos ir Ukrainos revoliucijos. O Moldovos prezidento komunisto V.Voronino pastarojo meto ryški euroatlantinė pozicija sukėlė Maskvoje dar didesnį nerimą. Tuo labiau kad Kišiniovas nenori net girdėti apie Maskvos dar 2003 metais pasiūlytą planą įkurti Moldovos ir Padniestrės federaciją. Tai reikštų ne ką kita, o „banditų režimo“, pasak V.Voronino, pripažinimą ir įteisinimą Padniestrėje.

Su Vilniaus forumu Maskva sieja ir tuoj po jo Kišiniove įvykusį Moldovos, Gruzijos, Ukrainos ir Azerbaidžano prezidentų susitikimą, kuriame Moldovos prezidento kvietimu dalyvavo ir Lietuvos prezidentas V.Adamkus, pabrėžiant, kad tai buvo vienintelis ES valstybės vadovas. Tiesa, susitikime dalyvavo ir Rumunijos prezidentas Trajanas Besesku. Nežinia, dėl kokių priežasčių Kišiniovo susitikime nedalyvavo Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis, tačiau tai nesumenkina Kišiniovo susitikimo reikšmės. Kaip žinoma, Ukraina, Moldova, Gruzija ir Azerbaidžanas priklauso GUAM šalių grupei. Iki šiol ši grupė nelabai daug ką yra nuveikusi koordinuojant bendrus veiksmus, tačiau, po taikių revoliucijų Ukrainoje ir Gruzijoje, šių buvusių sovietinių respublikų bendradarbiavimas pastebimai sustiprėjo. Įdomu tai, kad Kišiniovo susitikime dalyvavęs Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pritarė Ukrainos ir Gruzijos prezidentų V.Juščenkos ir M.Saakašvilio pareiškimams dėl separatizmo grėsmės (turėta galvoje Padniestrė) ir reikalavimui dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Gruzijos ir Padniestrės. Kišiniovo susitikime buvo priimta deklaracija reikalaujanti, kad Rusija įvykdytų savo dar 1999 metais per Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos viršūnių susitikimą Stambule duotą pažadą išvesti savo kariuomenę iš Moldovos ir Gruzijos. Taigi ir Kišiniovo susitikimą galima vertinti kaip NATO Vilniaus forumo tęsinį, nes abiejuose diplomatiniuose renginiuose buvo kalbama faktiškai apie tuos pačius dalykus: demokratijos stiprinimą, terorizmo ir separatizmo pavojus, glaudesnį ES ir NATO bendradarbiavimą.

Kai dėl Lietuvos prezidento dalyvavimo Kišiniovo forume, tai Rusijos žiniasklaidoje jau pasirodė kaltinimų, kad Lietuvos Prezidentas vykdo Vašingtono planą maksimaliai susilpninti Maskvos įtaką ir jos „teisėtus interesus artimajame užsienyje“. Aišku, nepamirštant priminti ir prezidento V.Adamkaus atsisakymo dalyvauti Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio minėjimo iškilmėse Maskvoje.

Štai ką pareiškė žinomas rusų politologas Rusijos politinių tyrimų instituto direktorius Sergejus Markovas, kuris laikomas Kremliaus pozicijų garsiakalbiu: „Žinoma, Lietuvos prezidento V.Adamkaus nedalyvavimas pergalės dienos iškilmėse Maskvoje pablogins Rusijos ir Lietuvos santykius. Kol kas to dar aiškiai nematyti. Bet tai todėl, kad šiuo metu Rusija turi daug kitų rūpesčių. Visus jaudina ir Ukrainos „oranžinė revoliucija“, taip pat rūpesčiai dėl 2007-2008 metais vyksiančios Rusijos prezidento rinkimų kampanijos ir patys rinkimai“, – teigė S.Markovas. Toliau šis politologas retoriškai klausė: „Ar egzistuoja istorinė Rusijos kaltė prieš Baltijos valstybes? Suprantama, kad taip – nepriklausomybės likvidavimas, Molotovo-Ribentropo paktas, masinės represijos. Tačiau į klausimą, ar Rusija turi teisę atsiprašyti Baltijos šalių, aš atsakau „ne“. Atsiprašyti galima tiktai tų, kurie panaudoja tą atsiprašymą santykiams stiprinti, o ne jiems bloginti“. Tačiau S.Markovas atskleidė ir vieną pagrindinį dalyką, dėl ko Maskva negali ir nenori atsiprašyti: „Jeigu Rusija atsiprašys Baltijos šalių už jų okupaciją, po to atsiprašymo gali įvykti grandininė reakcija – reikalavimai atlyginti okupacijos žalą“.

© 2005 "XXI amžius"