Bendradarbiavimo spąstai?

Petras KATINAS

Prieš atvykdama į Vilnių dalyvauti NATO valstybių užsienio reikalų ministrų susitikime, pagrindinės ir galingiausios Aljanso šalies – JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais lankėsi Maskvoje. Vos nusileidus jos lėktuvui, viešnia turėjo pakeisti savo planus. Mat buvo gautas pranešimas, jog viešbutyje, kuriame turėjo apsistoti JAV valstybės sekretorė ir ją lydintys asmenys, padėta bomba. K.Rais buvo priversta apsistoti JAV ambasadoriaus rezidencijoje Maskvoje. Rusijos oficialūs pareigūnai teigia, kad JAV valstybės sekretorės vizito pagrindinis tikslas – suderinti JAV prezidento Džordžo Bušo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimo detales, kai Dž.Bušas atvyks į Maskvą dalyvauti Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimo 60-mečio iškilmėse. Pranešama, jog JAV prezidentas atvyks į Maskvą gegužės 8 dieną. V.Putinas, komentuodamas susitikimą su K.Rais, pabrėžė, kad susitarta, jog Vašingtonas ir Maskva toliau palaikys glaudžius santykius aukščiausiuoju lygiu, o Baltieji rūmai ir Kremlius nuolat tarsis svarbiausiais tarptautiniais klausimais. Savo ruožtu K.Rais neslėpė, kad jai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms labai svarbus ir keliantis nerimą klausimas yra blogėjanti demokratijos būklė Rusijoje. Taip pat neramu dėl pablogėjusios žmogaus teisių padėties, ypač žiniasklaidos būklės. Maskvoje viešnia iš Vašingtono kalbėdamasi su žurnalistais negailėjo kritikos Kremliui dėl demokratijos varžymo, autoritarinio režimo įsigalėjimo. Primintas ir nesenas skandalas, kai buvo sumuštas pasaulio šachmatų čempionas Haris Kasparovas, dabar esantis vienas iš „Komiteto 2008: kitas pasirinkimas“ lyderių. Beje, prieš H.Kasparovą pastaruoju metu prasidėjo arši priešiška kampanija. Jos organizatoriai, pasak vieno Rusijos dienraščio, - prezidento „putinjugendas“, - su Kremliaus palaiminimu sukurta jaunimo organizacija „Naši“ („Mūsiškiai“). Šios organizacijos vadovas Vasilijus Jakimenka išvadino H.Kasparovą ir jo bendražygį Valstybės Dūmos deputatą Vladimirą Ryžkovą fašistais. Prieš susitikdama su V.Putinu, K.Rais kalbėjo ir apie padėtį Baltarusijoje, pažymėdama, kad Baltarusijoje, vienintelėje Europos valstybėje, viešpatauja totalitarinis režimas. Apie padėtį Baltarusijoje K.Rais kalbėjo ir vos atvykusi į Lietuvą, per susitikimą su prezidentu V.Adamkumi ir po jo įvykusioje spaudos konferencijoje. Stebina kitkas. Sprendžiant iš Rusijos ir pasaulio agentūrų pranešimų, per pokalbį su V.Putinu K.Rais nė žodeliu neužsiminė, apie ką kalbėjo atvykusi į Maskvą. Ji dargi pabrėžė, kad Rusija yra JAV partnerė, o Rusija turi teisę tvarkytis savo šalyje ir vykdyti tokią vidaus politiką, kuri atrodo jai geriausia. Tai nustebino daugelį politikos apžvalgininkų. Kaip galima vertinti tokius K.Rais diplomatinius zigzagus?

Be abejo, K.Rais vizito metu Maskvoje buvo kalbama ir apie NATO užsienio reikalų ministrų konferenciją Vilniuje. Sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos, Maskvą ypač nervino pranešimai, kad Vilniaus konferencijoje Lietuva dės visas pastangas, jog NATO imtųsi glaudžiau bendradarbiauti su Ukraina, kad ateityje ji taptų NATO nare. Neslepiama, jog, Ukrainai tapus Aljanso nare, Rusijoje globaliniams imperiniams siekiams būtų smogtas didžiausias smūgis.

Tuo tarpu Vilniaus konferencijoje įvykusiame NATO ir Rusijos tarybos posėdyje buvo pasirašytas susitarimas dėl dar glaudesnio NATO ir Rusijos bendradarbiavimo. Beje, NATO generalinis sekretorius Japas de Hopas Scheferis atidarydamas ministrų susitikimą pasveikino susirinkusius ministrus ir rusiškai, o Rusijos užsienio reikalų ministrą pavadino vardu – Sergejumi. Pirmojoje spaudos konferencijoje J. de Hopas Scheferis pabrėžė, kad NATO ir Rusijos partnerystė darosi vis glaudesnė. „Daugybę darbų darome kartu“, - sakė generalinis sekretorius. Jis taip pat gyrė Maskvą dėl bendradarbiavimo Afganistane ir net dėkojo Rusijai už paramą kovojant su iš Afganistano plintančiu narkotikų srautu. Apžvalgininkai atkreipė dėmesį į J. de Hopo Scheferio žodžius: „Esu labai patenkintas, kad stiprėja NATO ir Rusijos kariniai ryšiai“. Nauja NATO ir Rusijos sutartis pavadinta „Taikos partnerystės programos Pajėgų statuso susitarimas“. Šiuo susitarimu reglamentuojami NATO karių, vykstančių į pratybas Rusijoje, tranzito, statuso ir kiti klausimai. Tiesa, NATO generalinis sekretorius priminė Rusijos užsienio ministrui Sergejui Lavrovui apie Rusijos pažadą išvesti savo kariuomenę iš Gruzijos ir užtikrinti jos sienų vientisumą. Pats S.Lavrovas pasigyrė ir džiaugėsi, jog, kalbantis su NATO vadovais, net nebuvo užsiminta apie padėtį Čečėnijoje, nes esą NATO supranta, kad Čečėnijos klausimas yra tik Rusijos vidaus reikalas. Paklaustas, kokia jo nuomonė apie Ukrainos siekius tapti NATO nare, trumpai atsakė, jog tai yra ne Rusijos, o Ukrainos reikalas. Tačiau pažymėjo, kad Ukrainos reikalai Maskvai rūpi, nes tai susiję su Rusijos saugumu.

Po NATO ir Rusijos tarybos posėdžio ir pasirašyto naujo susitarimo įvyko NATO ir Ukrainos komisijos posėdis.

Po jo, Ukrainos užsienio reikalų ministras B.Tarasiukas ir NATO generalinis sekretorius pasirašė Ukrainos santykių su Aljansu „formatą“, vadinamąjį intensyvųjį dialogą, kuris ateityje turėtų tapti Ukrainos narystės NATO veiksmų planu, nustatančiu konkrečius pasirengimus tapti NATO nare.

Džiaugiantis, kad NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas įvyko Vilniuje, tiesiog simboliška, jog tomis dienomis sukako 50 metų nuo agresyvaus sovietinio Varšuvos bloko įkūrimo, kuris kėlė didžiulę grėsmę Europai ir pasauliui. Taip pat pažymėtina, kad 1949 metų balandį Vašingtone buvo pasirašyta sutartis dėl NATO įkūrimo. Tačiau kyla klausimas: ar Lietuva, tapusi NATO nare, tikrai yra saugesnė ir iš viso ar tebegalioja Aljanse principas – visi už vieną, vienas už visus? Pagaliau kokia ateitis laukia paties Aljanso? Tai ne retorinis klausimas. Ypač girdint, kai vienas didžiausių NATO šalių vadovų Vokietijos kancleris G.Šrioderis skelbia, jog NATO savo vaidmenį jau atliko ir todėl nebereikalingas. Tokios tendencijos reiškiamos ir Paryžiuje.

Tačiau Lietuvos saugumas daugeliu atžvilgiu priklauso ir nuo mūsų pačių. O tas saugumas, deja, dar neužtikrintas. Pirmiausia beveik šimtaprocentinė Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energetinių resursų (naftos, dujų, elektros tinklų) rodo, kad negalima kalbėti apie tikrą nepriklausomybę. Keisčiausia, jog dabartinė Lietuvos valdžia toje priklausomybėje nemato nieko bloga. Ypač savo „džiaugsmą“ tokioje situacijoje mėgsta kartoti premjeras A.Brazauskas. Kažin ar atsitiktinai, vos tik atskridęs į Vilnių, Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas nuskubėjo vakarieniauti pas Premjerą. Matyt, apie šią vakarienę buvo sutarta iš anksto, ir tai tikrai nėra mandagumo gestas. Kitas dalykas, gerai informuoti žurnalistai jau senokai teigia, kad „darbiečiai“ ir jų vadas V.Uspaskichas neatsisako savo planų net keisti Konstituciją. Kalbama, kad prieš savivaldybių rinkimus, siekiant gauti labiausiai neišprususių ir sovietine nostalgija sergančių piliečių balsus, dabartinis Seimas gali priimti sprendimus, tariamai pagerinsiančius jų gyvenimą. Manoma, kad būtų pažadėta atšaukti Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Pavyzdžiui, išvesti mūsų karius iš Balkanų bei Irako, nedalyvauti vienos Afganistano provincijos atkūrime. Ir dabar nesilaikoma seniai duoto pažado skirti krašto apsaugai 2 proc. BVP. Taigi prorusiškos jėgos, įsitvirtinusios Seime ir Vyriausybėje, sumaniai skleidžiamos antiamerikietiškos nuotaikos gali atvesti prie labai blogų rezultatų. Ir joks NATO neišgelbės.

Naivu būtų manyti, kad Rusija, gerinanti savo santykius su NATO, netgi pakviesdama Aljanso kariškius į savo karines bazes Samaroje, Kaliningrade ir kitur, atsisakys savo planų Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Neregėta šmeižto ir užgauliojimų kampanija, nukreipta prieš Baltijos šalis, Rusijos žiniasklaidoje kartais pateikia labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, apie tai, kad Lietuvos ir Latvijos prezidentai labai trukdo Maskvos planams. Štai ką šiomis dienomis rašė Maskvos mokslininkų namų Istorijos sekcijos vadovas profesorius Vladlenas Sirotkinas: „Baltijos nacionalistai deda visas pastangas peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatus. Kuo arčiau pergalės prieš fašizmą 60-metis, tuo aukščiau Baltijos šalyse kyla nacionalistinė banga… Vyksta baisūs dalykai: įžeidinėjama raudonoji armija ir rusų tauta – tikrieji Baltijos šalių išvaduotojai. (…) Beje, Baltijos šalims tapus NATO ir ES narėmis, nacionalistinės bangos viršūnėje atsidūrė aukščiausieji Latvijos ir Lietuvos vadovai. Jų prezidentai – importuoti „variagai“: viena iš Kanados, kitas iš JAV“.

Taigi pasakyta aiškiai, kas trukdo Maskvai išsijuosus darbuotis Vilniuje ir Rygoje. Tai tie „variagai“ prezidentai, atvykę iš Vakarų. Kitų lyg ir nebėra, kas trukdytų Kremliaus planams. Iš tiesų VSD vadovas A.Pocius, susitikęs su Liberalcentristų frakcijos Seime nariais, teigė, jog „šiuo metu nėra grėsmės nacionaliniam saugumui“, o įsigalėję oligarchai, apie ką savo metiniame pranešime užsiminė Prezidentas, esą irgi nepavojingi. Tačiau kaip tada su ūkio ministru, važiuojančiu į Maskvą tvarkyti savo reikalų ir dar giriantis, kad neužsiima politika? Be to, negalima nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko aiškinant, kad, Lietuvai esant ES nare, Briuselis neleis Maskvai šantažuoti mūsų valstybės. Tai irgi netiesa. Pastaruoju metu Rusija palaiko santykius su ES institucijomis tik formaliai, o savo tikslų siekia per naująsias savo bičiules Prancūziją ir Vokietiją, dar Italiją. Ir tai Maskvai neblogai sekasi. Nežinia, ar mūsų diplomatai Vilniaus konferencijoje drįso apie tai užsiminti NATO valstybių kolegoms. Kita vertus, šiuo metu Lietuva tiesiog privalo stiprinti santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Pirmiausia todėl, kad ir Maskva priversta skaitytis su Vašingtono nuomone. O pasitikėti amorfiška Europa, tuo labiau tikėtis jos paramos rimto pavojaus atveju – mažai vilties. Ir dar vienas svarbus veiksnys, siekiant visą Lietuvą padaryti oligarcho V.Uspaskicho ir jo bičiulių Maskvoje tėvonija. Daugelio rajonų laikraščiai, kuriuos skaito dauguma provincijos gyventojų, savo publikacijomis faktiškai formuoja Lietuvoje penktąją koloną. Todėl džiaugtis, jog NATO, surengęs savo konferenciją Vilniuje, pripažino Lietuvą kaip lygiavertę narę, dar gerokai per anksti. Vien todėl, kad Vilniaus konferencijoje aukšti NATO pareigūnai, pataikaudami Maskvai, anot vieno Vilniuje gyvenančio baltarusių žurnalisto, „įsileido vilką į avidę“. O tas vilkas Vilniuje vėl parodė savo dantis. Atsakydamas į klausimus, kaip jis vertina JAV Kongreso rezoliuciją raginant Rusiją pripažinti Baltijos valstybių okupaciją, Rusijos užsienio reikalų ministras S.Lavrovas pareiškė, kad JAV Kongreso rezoliucijos jam visai neįdomios, ir leido suprasti, jog Maskva to niekada nepripažins.

Baigiamoji NATO generalinio sekretoriaus spaudos konferencija irgi buvo gana aptaki. Ypač Ukrainos priėmimo į NATO klausimu. Pasak J. de Hopo Scheferio, Ukrainos priėmimas į Aljansą bus ilgas procesas. Tuo tarpu valstybės sekretorė K.Rais priminė, kad NATO privalo tesėti savo pažadus, ir leido aiškiai suprasti, jog Vašingtonas norėtų, kad Ukrainos priėmimas į NATO neužtruktų pernelyg ilgai.

© 2005 "XXI amžius"