Sąmyšio ženklai

Darius VILIMAS

Senokai praėjęs Vyriausybės pirmasis darbo šimtadienis ir net magiška 111 dienų riba, po kurios turėjo prasidėti naujas ir šviesus gyvenimas, pažadėtas gelbėtojo Viktoro. Bet jie neatnešė paprastiems žmonėms jokio palengvėjimo. Net nepaaiškėjo tikrieji valdžios vyrų planai – ar tą rojaus atėjimą reikia nukelti po 1111 naujosios valdžios darbo dienos, ar tie pažadai tebuvo blizgantys melo popierėliai, skirti sudominti mūsų rinkėjus. Tiesa, kalbos apie augančią ekonomiką ir jau beveik ranka (per kokį dešimtmetį) pasiekiamą Europos pragyvenimo lygį dar nesibaigė. Bet tai kartojama daugiau iš inercijos, su pastebima nuovargio gaidele. Kartais atrodo, kad Vyriausybės vadovai patys suvokia tokį savo pažadų absurdiškumą. Tačiau trauktis jau nėra kur, o ir šie demagoginiai užkeikimai gerai išmokti. Jie kartojami beveik atmintinai.

Tikrovėje situacija žymiai sudėtingesnė. Kol kas eurointegracijos procese greičiausiai prie ES vidurkio artėja daugelio būtiniausių produktų ir prekių kainos, algos kažkodėl kilti nenori. Vyriausybė pagaliau prispyrė darbdavius, kad šie nuo šių metų vasaros truputėlį pakeltų algas. Bet tai jau turėjo būti atlikta bent praeitų metų rudenį. Kartu kalbama apie kažkokių lyg ir naujų laikinų mokesčių įvedimą. Labiausiai nuo to nukentės verslas, bet mūsų valstybės kapitonams tas visai nė motais. Dėl mokesčių reformos kyla net aršūs ginčai tarp valdančiosios koalicijos partijų. Niekam nesinori mokėti naujų mokesčių, o įvesti turto mokesčių bijomasi. Juk juos mokėti daugiausia turės dabartinių valdžios vyrų draugai ir artimieji...

O horizonte jau matome artėjančios audros debesis. Gegužę žada streikuoti medikai, reikalaudami pakelti algas iš karto pusantro karto. Kol Premjeras ir finansų ministras aiškina, kad tokių pinigų, kokių reikalauja medikai, valstybės iždas neturįs, kebliausioje situacijoje atsidūrė sveikatos apsaugos ministras „darbietis“ Ž.Padaiga. Juk niekam ne paslaptis, kad šiuose rinkimuose daug iš „darbiečių“ tikėjosi kaip tik medikai, su neįtikėtinu naivumu patikėję saldžiabalsio Kėdainių gubernatoriaus pažadais. O štai kokia nemaloni staigmena – pasirodo, juos pirmuosius apgavo. Žinoma, save gerbiąs ministras po tokio pažadų ir realybės išsiskyrimo turėtų trinktelėti durimis. Bet tik ne Darbo partijos ministras! Juk partijos vadas neleis. O ar gali jausti kažkokias moralines kolizijas žmogus, tebevažinėjantis kasdien po 100 kilometrų į darbą valdiška mašina ir valdišku benzinu? Labai abejotina.

Prezidentas ryžtingai stojo medikų pusėn, pareiškęs, kad jie turi teisę reikalauti didesnių algų. Mintis teisinga, bet gana pavojinga. O kas bus, jei didesnių algų pareikalaus mokytojai, policininkai ir kiti biudžetinių įstaigų darbuotojai? Kils didelis sąmyšis. Į diskusiją įsitraukė net Bažnyčios hierarchai, pareiškę, kad medikų streikas nebūtų labai moralus dalykas. Ir šituose žodžiuose yra tiesos. Bet ar moralesnė mūsų valdžia, besimėgaujanti jau „europinėmis“ algomis ir didžiule nusipenėjusių klerkų armija? Beje, prieš keletą dienų žiniasklaidoje šmėkštelėjo pranešimai, kad ministerijose tarnautojų skaičius bus padidintas dar geru šimtu. Ar ne per didelė prabanga maitinti tokią daugiatūkstantinę biurokratų ordą? O juk ir dirba tie „specialistai“ tikrai ne už minimalų mėnesinį atlyginimą!

O kol buvo skaitomos Prezidento ir Vyriausybės darbo ataskaitos, Seimo nariai daugiausia knapsėjo ar keliavo po egzotiškus kraštus. Keli, patys aršiausi, net badavo, reikalaudami KGB rezervininkų atsistatydinimo. Bet ką atstatyti? Jei jau atstatytų visus rezervininkus ar buvusius komunistų nomenklatūrininkus, tai tektų išvaikyti apie 90 nuošimčių Seimo ir Vyriausybės narių. Tektų viską formuoti iš naujo. Tiesa, mes neteigiame, kad Lietuvą valdyti verti yra tik sovietmečiu ugdyti visų klausimų žinovai. Paprasčiausiai norėtųsi paklausti: nejaugi šalyje negalima rasti nė vieno okupaciniu laikotarpiu nesusikompromitavusio asmens? Beje, labiausiai glumina ne badavimo tikslai ir būdai, o publika, kuri prisijungė prie badautojų. Jei P.Gražulį ir E.Klumbį galima pavadinti kaip buvusiais partijos draugais (abu kažkada buvo vienoje – LKDP partijoje), tai nežinia, ką toje kompanijoje veikia liberaldemokratų vadai. Nejau jie tokie principingi? O gal viską užgožia aklo keršto politiniams oponentams jausmai?

Visi šie tylūs ar garseni šurmuliai yra lyg dūmų uždanga visai kitiems dalykams. Aršiai kritikuojami pareigūnai net nežada trauktis. Iš pareigų žada trauktis generalinis prokuroras. Epizodas lyg ir nereikšmingas, tačiau daug ką pasakantis. Įdomu, koks rezervininkas užims jo vietą? Kol smalsuoliai spėlioja, kas gi čia vyksta, ūkio ministras matuojasi vicepremjero kėdę. Kas, kad tokio posto nėra. Dėl šventos ramybės ir koalicijos stabilumo galima pataisyti ir Konstituciją... O dėl „Mažeikių naftos“ savininkų kaitos iš viso niekas nesuka galvos. Nors čia ir kvepia tuo pačiu „Lukoil“, kurio kažkada taip energingai kratėmės.

Valdančioji koalicija jaučiasi neklystanti ir nebaudžiama ir dėl opozicijos bejėgiškumo. Centre nėra jokios opozicijos, dešinėje styro besiginčijantys ir dideliu UAB-u baigiantys pavirsti liberalcentristai, garsėjantys savo politiniu „pragmatizmu“, kartais pavirstančiu paprasčiausiu neprincipingumu. Pamenate, kaip liberalcentristai iki paskutinės akimirkos prašėsi priimami į dabartinę daugumą?

Šalia jų esantys konservatoriai jau keletą savaičių yra sukrėsti vienos teisėjos skyrimo į Konstitucinį Teismą istorijos. Padėtis tikrai nepavydėtina – į šią rimtą įstaigą paskirta juristė, dar visai neseniai Maskvoje rašiusi disertaciją apie milicijos susikūrimą Sovietų Lietuvoje pokario (sovietinės okupacijos) metais. Kai kurie konservatoriai net spaudoje atsiprašinėjo ir įrodinėjo už šią moterį nebalsavę. Konservatorių paniką galima suprasti: juk toks jų Seimo narių elgesys atstumia didelę dalį jų elektorato. Netekę savo ilgamečio vadovo, išvykusio atstovauti Lietuvai į Briuselį, konservatoriai blaškosi, bandydami surasti tikrąją tapatybę. Kol kas tai daryti nelabai sekasi. Tą paliudija ir konservatorių skyrių atstovų protestai dėl paramos T.Birmontienės skyrimui, ir priekaištai dėl beatodairiško A.Zuoko rėmimo sostinės savivaldybėje. Konservatoriams tikrai nelengva. Tik keista, kad šioje situacijoje daugiausia jėgų sunaudojama ne konstruktyviai valdančiosios daugumos kritikai, o kitaminčiams iš tos pačios politinės dešinės slopinti.

Ironiškiausia šioje situacijoje yra tai, kad iš tokio politinio pakrikimo tegali laimėti tik tie patys „darbiečiai“. Opozicijos bedantiškumas ir susiskaldymas, koalicijos partnerių socialliberalų susmulkėjimas ir socialdemokratų grimzdimas į klaidų liūną tik stiprina V.Uspaskicho partijos galimybes. Tam pritaria ir visos sociologinės apklausos – Darbo partijai, kaip ir prieš pusmetį, tebesimpatizuoja daugiau nei ketvirtadalis visų rinkėjų. Visos kitos partijos atsilikusios daugiau negu dvigubai.

Turbūt todėl ir nekyla kalbų apie koalicijos priešlaikinį suirimą. Visi suvokia, kad nauji Seimo rinkimai dabar gali tik pabloginti padėtį. Ir niekas nesiryžta spėlioti, kaip elgtųsi Darbo partija, gavusi teisę viena formuoti Seimo daugumą ir Vyriausybę.

© 2005 "XXI amžius"