Užuot atkūrus teisingumą

Edmundas SIMANAITIS

Žinutė internete teigia, kad gyvenantis Čeliabinske vietinio universiteto absolventas 42 metų Dmitrijus Kondrašovas darbuojasi teatre, rašo į laikraščius. Jo straipsnyje „Frontas prieš Rusiją: agresijos kryptys“ pateikiamas platus spektras tariamų grėsmių, kurios, artėjant „pergalės prieš fašizmą“ minėjimui, sparčiai virsta kvazipavojais Rusijai.

„Nepaisant visų Rusijos prezidento pastangų integruoti šalį į bendruosius Europos namus, po pergalės prieš fašizmą iškilmių Maskvoje gegužės 9-ąją, šalis atsidurs gilioje tarptautinėje izoliacijoje“, – nusiskundžia straipsnio autorius, „pamiršdamas“, kad pergalė prieš buvusią sąjungininkę – Vokietiją, su kuria Sovietų Sąjunga suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią, maskuoja aibę sunkių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Nacių piktadarystės įvertintos ir pasmerktos Niurnberge 1946 metais. Komunizmo nusikaltimai nagrinėti dviejuose tarptautiniuose visuomeniniuose tribunoluose: Vašingtone 1967-aisiais ir Vilniuje 2000-aisiais. Straipsnio autorius teismų verdiktus nutyli, bet ne iš kuklumo. Rusijos prezidentas praleido toli gražu ne pirmą progą pasmerkti sovietų agresiją ir atsiprašyti jos aukas. Į „pergalės prieš fašizmą“ sąskaitą įrašytini: klastingas Lenkijos užpuolimas pagal nacionalsocialistų su komunistais suokalbį, 22 tūkstančiai Stalino įsakymu Katynėje nužudytų lenkų karininkų, Baltijos šalių okupacija su planinėmis genocido akcijomis – masiniais gyventojų trėmimais, įkalinimu ir žudynėmis. Negalima išbraukti iš istorijos ir didvyriško suomių pasipriešinimo raudonajai armijai, mėginusiai juos „išvaduoti“. Šis sunkus sovietinis palikimas, tebesitęsianti prievarta ir genocido akcijos Čečėnijoje nesuteikia šansų patekti į „bendruosius Europos namus“.

D.Kondrašovas apie visa tai neužsimena nė žodeliu. Ar tokiu atveju nusiskundimas, kad Rusijos, dar nesiryžtančios įvertinti sovietų nusikaltimų ir atsiprašyti okupuotų tautų, nenorima priimti į Europos Sąjungą, neskamba kaip dar vienas fariziejiškas įžeidimas komunizmo aukoms?

Vokiečių leidinys „Welt am Sonntag“ šių metų kovą paskelbė Huberto Knabės samprotavimus apie Antrojo pasaulinio karo metus: „Teisinga vokiečių gėda už nacistų nusikaltimus neleido jiems garsiai kalbėti apie skirtumą tarp to, kas vyksta šalies rytuose ir vakaruose. Vakaruose sąjungininkai dalijo šokoladą. Rytuose jie išprievartavo beveik du milijonus moterų ir sušaudė dešimtis tūkstančius taikių gyventojų. (...) Paskui kariuomenę sekė slaptoji Stalino policija. Trys milijonai vokiečių buvo išsiųsti į darbo stovyklas, kur kas trečias žuvo. Buvusios VDR teritorijoje buvo suimta daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Sovietų armijos užgrobtoje teritorijoje žuvo apie 2,5 milijonus vokiečių“.

Apie Lietuvos netektis rašyta ir teberašoma daug: 35 masiniai trėmimai, apie 30 tūkst. žuvusių laisvės kovotojų ir jų rėmėjų, netekta arti trečdalio gyventojų.

D.Kondrašovas neturi pilietinės drąsos ar jam paprasčiausiai neleista apie tai rašyti, tačiau jis skelbia „atradęs pavojingų projektų“: „Kijevo Rusios ir Didžiosios Finougrijos projektai pavojingi todėl, kad jie leidžia sukurti Rusijoje technologinius veiksnius, panašius į tuos, kurie sugriovė SSRS“. Jis tvirtina, kad tie projektai „bus įgyvendinami tuojau po gegužės 9 dienos, ir tai jau vyksta“. Abu tie projektai „rėmėsi Estijos ir Vakarų Ukrainos nacionalistinėmis tendencijomis“, be to, „jie yra plačiai žinomos Zbignevo Bžezinskio doktrinos papildymas ir išplėtimas“.

Prieš penkiolika metų tautiniai išsivadavimo judėjimai vyko visose trijose Baltijos šalyse. Lietuviai galinga Sąjūdžio banga pralaužė „geležinę uždangą“. Lietuva pirmoji ištrūko iš Sovietijos narvo. Ukrainos posūkis į Vakarus įvyko šiais metais. Sovietijos irimo dėsningumą patvirtina įvykiai Gruzijoje, Moldovoje ir Kirgizijoje. D.Kondrašovas mėgina skaitytojus įtikinti, kad Europos Sąjunga tampa „baziniu geopolitiniu projektu, kurio tikslas užtikrinti Eurazijos įtraukimą į vieno poliaus pasaulį – revanšistinį Europos reichą“. Šia įmantria formuluote, tariamai demaskuojančia blogųjų iš užsienio siekius suskaidyti Rusiją, pridengiami keli jau nebesuvaldomi procesai. Pirmiausia tai rodo, kad vien Kremliaus dekretais efektyviai valdyti milžinišką šalį jau neįmanoma. Antra, imperijos regionai natūraliai siekia savarankiškumo, o tai visiškai neatitinka rusiškos „demokratijos tradicijų“. Trečia, Rusijoje dar nėra politinių jėgų, kurios ryžtųsi atsisakyti agresyvios proimperinės politikos ir gebėtų tokią nuostatą įgyvendinti. D. Kondrašovas įžvelgia Europos Sąjungos atnaujinimą, kuris vyktų, „sukuriant Rytų Europoje centrus, įgyvendinančius JAV hegemoniją ir platinančius „vienpoliarinio pasaulio“ pasaulėžiūros standartus“. Neslėpdamas Rusijos pretenzijos į pergalės Antrajame pasauliniame kare šventimo monopolį Maskvoje, straipsnio autorius mėginimus išviešinti sovietinio genocido nusikaltimus aiškina naujai. Jo manymu, „siekiant pakeisti Europos geopolitinį vaizdą, buvo pasinaudota (...) revanšizmo instinktais tautų, kurios prarado galimybę dalyvauti istorijoje Antrojo pasaulinio karo metais“. Žinoma, nusikaltėliškame Stalino ir Hitlerio suokalbyje užgrobti ir pasidalyti nepriklausomų valstybių teritorijas nedalyvavo nei suomių, nei estų, nei latvių, nei lietuvių, nei lenkų, nei moldavų tautos. Tačiau su pavergėjais – nacių ir komunistų okupantais – kovojo ir priešinosi genocido politikai visos agresiją patyrusios tautos. Jau minėto Vilniaus tribunolo nuosprendyje rašoma: „Esminiu komunistinės ideologijos bruožu reikia laikyti jos prievartinį ir smurtinį pobūdį. (...) Dėl šių priežasčių visos komunistinės ideologijos atmainos traktuotinos kaip antihumaniškos totalitarinės ideologijos, kurių autorių padaryti nusikaltimai ir keliama grėsmė visai civilizuotai žmonijai prilygsta tarptautinės bendrijos jau pasmerktai nusikaltėliškai nacizmo ideologijai ir ją net pranoksta savo mastu ir klastingumu“. Tačiau karo ir genocido nusikaltimais negalima kaltinti nei rusų, nei vokiečių tautų.

Tokia yra tikroji istorija, kurios neišdrįsta pripažinti sovietų padarytų karo ir genocido nusikaltimų slėpėjai. D.Kondrašovas rašo, kad „šiuolaikinė Europos fašizacija (taip originale – E.S.) vyks ne vienos dominuojančios nacijos, o „civilizuotų Europos tautų“ multinacionalinio fašizmo pagrindu“. Maža to, „europinio revanšizmo pirmose eilėse yra Baltijos šalys – Estija, Lietuva ir Latvija. Priminsime, kad šių šalių prezidentai jau 1995 metais atsisakė dalyvauti pergalės penkiasdešimtmečio šventėje“.

Būsimą JAV prezidento vizitą į Latviją ir Estiją šių metų gegužę D.Kondrašovas vertina kaip „tiesioginę JAV paramą Pribaltikos (taip originale – E.S.) revanšizmui“. „Naujieji Europos Sąjungos nariai – lenkai, pribaltai (pribalty rus. – E.S.), čekai, vengrai nori atsiteisti, geidžia teisingumo“, – piktinasi autorius. Taigi nenorintys padėkoti už okupaciją, gyventojų naikinimą, tremtį, už atimtą turtą – revanšistai ir „Europos fašizacijos“ dalyviai.

Iš tiesų Rusijos vadovams labai keblus uždavinys – teks kada nors, duok Dieve, greičiau, atverti duris demokratijai. Naujosios Europos Sąjungos narės, tarp jų ir Lietuva, stojo į bendriją su savo istorija. Norisi tikėtis, kad Vakarų Europai, ilgus metus žiūrėjusiai į Antrojo pasaulinio karo istoriją pro Kremliaus langą, teks pažvelgti į tuos įvykius ir per Varšuvos, Helsinkio, Vilniaus, Rygos, Talino, taip pat ir kitų sostinių langus.

© 2005 "XXI amžius"