Sovietų Sąjungos karas prieš Lietuvą

Prof. Antanas TYLA

Suprantama, dabartinė Rusija – tai ne Sovietų Sąjunga. Tačiau pareiškimai, pateisinantys Baltijos valstybių okupaciją kaip Sovietų Sąjungos vakarinių sienų saugumo stiprinimą, padvelkė imperinio mąstymo gyvybingumu ir nuoseklumu. Gal tokie pareiškimai atsiranda iš istorijos nežinojimo? Dabar Rusija rengiasi iškilmėms – paminėti karo prieš nacių Vokietiją pabaigos 60-metį. Tad norisi pakviesti ir Rusijos gyventojus įsisąmoninti, kokie SSRS nusikaltimai tarptautinei teisei, nusikaltimai žmoniškumui ir kariniai nusikaltimai slypi už sovietinio vakarinių savo imperijos sienų stiprinimo – Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos 1940 metais. Kaip matyti iš V.Putino požiūrio į Sovietų Sąjungos nusikaltimus sulaužant tarptautines sutartis ir brutaliai okupuojant bei aneksuojant Baltijos šalis, Rusija juos pateisina ir tapatina save su tais nusikaltimais. Čia kaip priešingybė iškyla Vokietija ir vokiečių tauta, kuri pajėgia kritiškai vertinti nacių valdžios nusikaltimus. Buchenvaldo konclagerio išlaisvinimo 60-mečio paminėjime Vokietijos kancleris kalbėjo, kad pasaulis negali leisti, jog iš žmonių atminties išblėstų nacių padaryti žiaurumai. Gal ir Rusijai šitaip reikėtų atsiriboti nuo komunistinio imperializmo, konclagerių režimo, surengti bent vieno konclagerio uždarymo paminėjimą, pripažinti sovietinės valdžios tarptautinius nusikaltimus. Galbūt padės kaimynei susivokti ir šis rašinys, kurį parengiau remiantis Lietuvos ir Rusijos istorikų tyrimais apie SSRS karą prieš Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą.

1940 m. birželio 15 d. Lietuvos valstybei ginklu nepasipriešinus, Sovietų Sąjunga okupavo ir aneksavo Lietuvą. Beliko tautai gintis nuo okupantų ir rūpintis valstybės nepriklausomybės atkūrimu. Todėl okupantams teko kariauti jau ne prieš valstybę, bet prieš lietuvių tautą, kuri vadovavosi Vasario 16-osios Akto politine nuostata. Iš esmės tai buvo SSRS karas prieš Lietuvos valstybės piliečius, ginančius savo pilietines teises, kurias jiems suteikė Lietuvos valstybė ir kurias tarptautinėmis sutartimis pripažino visos Europos ir kitų kontinentų valstybės, tarp jų ir nė vienos sutarties nevykdžiusi Sovietų Sąjunga. Labai nedetalizuodami pažiūrėkime, kaip SSRS kariavo prieš Lietuvą.

Sovietų sąjungos pasirengimas karui su Lietuva, Latvija ir Estija

Sovietų Sąjunga nuo 1939 metų rudens rengėsi karui su Lietuva bei kitomis Baltijos valstybėmis. Jau tais metais buvo pagaminti žemėlapiai, kur Lietuvos Respublika buvo pavaizduota kaip Sovietų Sąjungos dalis. To link pirmas žingsnis buvo šantažu dėl Vilniaus grąžinimo ir grasinimais pasiekta 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos sutartis su Sovietų Sąjunga ir sovietinių karo bazių įsteigimas. Apie šį šantažą vaizdžiai rašė tos sutarties signataras Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Jis tik neminėjo, kad kaip vienas iš sutikimo pasirašyti tą sutartį buvo Baltarusijos fronto 3-iosios armijos sutelkimas prie Lietuvos sienos. Tai buvo tik pirmas agresijos žingsnis, nes sovietinė imperija buvo užsibrėžusi okupuoti Lietuvą ir visas Baltijos valstybes. Sovietų Sąjunga, pamokyta gėdingai pasibaigusio karo su Suomija, galvojo, kad taip neatsitiktų ir užpuolus Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tam buvo nuosekliai rengiamasi.

Sovietų Sąjunga, Molotovo ir Ribentropo slaptais protokolais gavusi nacių pritarimą elgtis su Baltijos valstybėmis savo nuožiūra, rengėsi karinei agresijai. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ji prievartos keliu įkūrė savo karines bazes. Tačiau bazės dar nereiškė, kad panaikinta Baltijos valstybių nepriklausomybė. Be karinės agresijos Sovietų Sąjunga netikėjo, kad ten galima įsitvirtinti. Buvo pradėtas rengti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių užpuolimo ir okupacijos planas.

Rengiantis užpuolimui buvo rengiami lageriai belaisviams. Po karo prieš Lenkiją Sovietų Sąjunga įsteigė Lenkijos belaisviams dešimt lagerių (Kozelsko, Starobelsko, Ostaškovo, Putivlsko, Juchovo, Južko, Oranų, Kozelščankos ir kt.), talpinančių po dešimt tūkstančių belaisvių. Sovietų Sąjungos NKVD ir Karo belaisvių valdyba 1940 m. balandžio 1- gegužės 20 d. pradėjo lenkų karo belaisvių lagerių Starobelsko, Ostaškovo, Kozelsko ir kt. atlaisvinimą. Karininkai apgaulingai keleiviniuose vagonuose buvo vežami į Katynę, kur vėliau buvo sušaudyti. Pagal NKVD skaičiavimus, atlaisvintuose konclageriuose buvo galima patalpinti daugiau kaip 60 tūkst. žmonių. Sovietų Sąjunga tikėjosi, kad karo atveju tiek Lietuvos, Latvijos ir Estijos karių galėjo patekti į nelaisvę ir jiems, kaip tvirtina rusų istorikė N. Lebedeva, iš anksto buvo parengta vieta konclageriuose.

Sovietų Sąjunga rinko žvalgybines žinias, šnipinėjo apie Lietuvos kelius, tiltus, geležinkelius, Lietuvos kariuomenės dislokaciją, ginkluotę. Mes dar visiškai nežinome, kaip raudonosios armijos generalinis štabas parengė karo su Lietuva planą. Maršalas A.Jeriomenka savo atsiminimuose rašo, kaip buvo pasirengta pulti Užnemunės teritoriją.

1940 m. birželio 4-7 d. Baltarusijos ypatingojo, Leningrado ir Kalinino karinių apygardų kariuomenėje buvo paskelbta karinė parengtis ir ji, prisidengdama manevrais, pradėjo telktis prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų. Tuo pat metu Sovietų Sąjunga paskelbė karinę padėtį Baltijos šalyse buvusiose sovietinėse bazėse. Kariniams veiksmams pasirengė čia įsikūrusios karinės oro pajėgos. Jos gavo uždavinį bombarduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos aerodromus, karinius dalinius.

Birželio 8 dieną Lydoje įvyko slaptas Baltarusijos ypatingosios karo apygardos karinės parengties dalinių vadų pasitarimas. Jame apygardos vado pavaduotojas gen. ltn. F.Kuznecovas pranešė „apie galimus veiksmus prieš Lietuvą“. Ten pat birželio 11 dieną vyko kitas pasitarimas su nauju apygardos vadu gen. ltn. D.Pavlovu. Jis išdėstė karo veiksmų planą ir kariuomenės užduotis suduoti triuškinantį smūgį Lietuvos karinėms pajėgoms, neleisti jai atsitraukti į Vokietiją ir per tris keturias dienas užimti visą Lietuvą. Pagal birželio 12 dienos įsakymą 11-osios armijos ir Lietuvoje dislokuoto 16-ojo ypatingojo šaulių korpuso sovietiniai daliniai turėjo apsupti ir sunaikinti Kaune ir apylinkėse buvusias Lietuvos kariuomenės įgulas, apsaugoti sovietinių įgulų dislokacijos vietoves, užgrobti tiltus per Nemuną ir Nerį bei užtikrinti diversinio oro desanto (935 kareivių) nusileidimą netoli Gaižiūnų geležinkelio stoties. Su desantininkų pagalba bazių kareiviai turėjo užgrobti svarbiausius Kauno objektus. Aerodrome buvo numatyta išmesti dar 475 desantininkus. Šitoks pasirengimas buvo numatytas užbaigti birželio 15 dienos rytą. Desanto vietai ties Gaižiūnais išžvalgyti birželio 13 dieną buvo nuleista diversinė septynių žmonių grupė. Birželio 14 dieną visoms sovietinių bazių radijo stotims buvo įsakyta tik priimti signalus, laukiant svarbių nurodymų. Ties Lietuvos ir Latvijos siena buvo dislokuota sovietinė 3-ioji armija, jos vadavietė atkelta į Pastovį. Prie pietinės Lietuvos sienos buvo pasirengusi agresijai 11-oji armija, susidedanti iš dviejų pėstininkų ir vieno kavalerijos korpusų. Jos vadavietė buvo Lydoje.

Prieš Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybes - pusės milijono sovietinė armija

Prieš visas tris Baltijos valstybes, kurios visos kartu turėjo apie 70 tūkst. karių, buvo sutelktos SSRS trys armijos, kurias sudarė septyni šaulių, du kavalerijos korpusai arba 20 šaulių divizijų, dvi motošaulių, keturios kavalerijos divizijos, devynios tankų ir viena oro desantų brigados. Be to, iš Gardino buvo nukreipti NKVD pulkas ir dvi pasieniečių brigados. Lietuvai, Latvijai ir Estijai užpulti buvo sutelkta 435 tūkst. kareivių, apie 8000 patrankų ir minosvaidžių, 3000 tankų, daugiau kaip 500 šarvuočių, 2601 lėktuvas. Sovietinė vadovybė galvojo apie galimus plačius karo veiksmus. Užnugaryje buvo parengtos ligoninės.

Birželio 14 dieną buvo pradėta Baltijos valstybių blokada iš jūros ir oro. Tą pačią dieną Baltarusijos ypatingosios karo apygardos vadas išleido įsakymą, kaip elgtis su Lietuvos kariuomenės belaisviais. Kariuomenė juos turėjo perduoti NKVD Švenčionių, Marcinkonių, Salų, Bigosovo (paskutinės dvi Gudijoje) geležinkelio stotyse. Buvo paskirtos belaisvių maitinimo normos. Belaisvių lageriai, kaip minėta, jau iš anksto buvo parengti.

Už sovietinių sienų apsaugą atsakingam NKVD buvo įsakyta užtikrinti reguliariosios sovietinės kariuomenės įsiveržimą į Baltijos valstybes per parinktas tinkamas sienos vietas. NKVD sudarė smogiamąsias ir naikintojų grupes, kurios, prasidėjus karo veiksmams, turėjo sunaikinti štabus ir pasienio apsaugos dalinius, ryšių priemones, minų laukus. Kai kurios smogikų grupės birželio 15 dieną 3 val. įsiveržė keliose vietose į Latvijos teritoriją, pagrobė ir išsivarė per sieną pasieniečius ir jų šeimas.

Lietuvos vyriausybė įvertino sovietinių karinių bazių atsiradimo valstybės gyvybingiausiose vietose pavojų. Buvo rengiamas planas, kaip jas izoliuoti, jeigu šis sovietinis Trojos arklys pradėtų veikti. Kaip rašo Lietuvos kariuomenės vadas brigados generolas Stasys Raštikis, tokie „pasiruošimai kariuomenės štabe buvo pradėti 1939 metų pabaigoje“1. Jo darbą turėjo tęsti kariuomenės vadu paskirtas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Tačiau jis, užuot rengęsis pasipriešinti agresijai, išblaškė sunkiuosius ginklus, o pati kariuomenė liko tam neparengta nei morališkai, nei kariškai. Buvo žinoma ir apie sovietinės kariuomenės pasirengimus prie Lietuvos sienos ir kitus įvykius, Generalinis štabas turėjo duomenų apie sovietinės invazijos datą, tačiau, S.Raštikio žodžiais tariant, „dėl vienos ar kitos priežasties buvo leista rutuliotis įvykiams be jokio reagavimo į juos“.2

Sovietiniams kareiviams invazija pagal parengtą instrukciją buvo aiškinama, kad esą Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybės ėmėsi provokacijų prieš Sovietų Sąjungą ir tose valstybėse dislokuotas karines bazes. Instrukcijos pabaigoje atvirai atskleidžiama sovietinio imperializmo užduotis: „Mūsų uždavinys aiškus. Mes norime užtikrinti SSRS saugumą, mes norime stipriai užrakinti prieigas iš jūros prie Leningrado, prie mūsų šiaurės vakarinių sienų. Aplenkdami Estijos, Latvijos ir Lietuvos valdančiąsias antiliaudines klikas, mes įvykdysime mūsų istorinį uždavinį ir tuo pačiu padėsime šių šalių dirbančiajai liaudžiai išsivaduoti iš kapitalistų ir dvarininkų eksploatatorių grupuočių“3. Politiniai organai buvo įpareigoti pakelti sovietinių kareivių dvasią, parengti juos staigiam ir triuškinamam Baltijos šalių užpuolimui. Visas sovietinės kariuomenės pasirengimas turėjo vykti slaptai.

Sovietinis ultimatumas – karo Lietuvai paskelbimas

Kai jau viskas buvo parengta, Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Molotovas birželio 14 dieną 23.50 val. įteikė Maskvoje buvusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį iki birželio 15 dienos 10 val. duoti sutikimą įsileisti į Lietuvą papildomai tris keturis korpusus sovietinės kariuomenės, sudaryti prosovietinę vyriausybę, perduoti teismui Lietuvos vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Antaną Povilaitį. Molotovas žodžiu pridūrė, kad, nepaisant to, koks bus Lietuvos vyriausybės sprendimas, sovietinė kariuomenė nedelsiant įsiverš į Lietuvą. Iš esmės šis ultimatumas buvo karo Lietuvai paskelbimas. Per dešimt valandų Lietuva negalėjo pasirengti planingam pasipriešinimui, tuo labiau kad kariuomenė tam nebuvo kaip reikiant parengta. Kaip žinome, Lietuvos vyriausybė neatmetė jėga primesto ultimatumo. Agresiją prieš Baltijos valstybes Sovietų Sąjunga pradėjo nuo Lietuvos, buvusios kaimynystėje su Vokietija. Iš Lietuvos tie patys okupantų daliniai įsiveržė į Latviją.

Birželio naktį iš 14-osios į 15-ąją neinformuoti apie sovietinį ultimatumą Lietuvos piliečiai, kariai ramiai miegojo, nieko nežinodami apie komunistinės kaimynės parengtą baisų sunaikinimo planą. Tuo tarpu sovietinės kariuomenės 3-ioji ir 11-oji armijos birželio 15 dienos rytą buvo pasirengusios puolimui ir tik laukė signalo. 7 val. puolimas buvo atšauktas ir per dieną V.Vitkauskas suderino okupacinės kariuomenės dislokacijos planą.

Karo be fronto pradžia

Pagal naują instrukciją sovietiniams kareiviams reikėjo aiškinti Lietuvos vyriausybės priimto sovietinio ultimatumo turinį ir vertinti tai kaip „genialios Stalino užsienio politikos rezultatą“, „apsaugant“ šiaurės vakarų sienas. Turėjo būti aiškinama, kad nors Lietuvos vyriausybė sutiko įleisti sovietinę kariuomenę, tačiau tai neišsprendė visų problemų, yra antisovietinės jėgos, jos apsiginklavusios ir laukia tinkamo momento. Tokiu būdu okupantai veržėsi į Lietuvą kaip į priešišką valstybę ir buvo rengiamasi naikinti tas „antisovietines jėgas“.

Okupacinė kariuomenė sieną kirto birželio 15 dieną 15.15 val. Gaižiūnų bazėje buvę sovietiniai daliniai gavo užduotį apsaugoti tiltą per Nerį Jonavoje ir užimti Kauną. Pasienyje vienoje vietoje buvo užpulta lietuvių sienos sargybos būstinė, vienas pasienietis užkapotas. Birželio 15-16 dienomis Lietuva buvo užimta. Iš čia okupantai veržėsi į Latviją. Lietuva buvo prikimšta okupacinės kariuomenės, kurią sudarė penki korpusai. Į Šiaulių aerodromą buvo atskraidintas numatytojo oro desanto kontingentas. Vos tik okupantai įsiveržė, sovietinis gynybos komisaras Timošenka birželio 17 dieną kreipėsi į Staliną ir Molotovą, siūlydamas skubiai perimti sienų su Vokietija apsaugą, pasipriešinimui užgniaužti ir tvarkai palaikyti į kiekvieną okupuotą valstybę permesti po pulką enkavėdistų, „sutvarkyti“ vyriausybes, nuginkluoti ir paleisti tų šalių kariuomenę, policiją ir karines organizacijas, perimti objektų apsaugą, ryžtingai sovietizuoti okupuotas valstybes, jų teritorijoje sukurti sovietinę Baltijos karinę apygardą4.

1940 m. birželio 15-17 d. okupuojant Lietuvą, Latviją ir Estija žuvo 58 ir buvo sužeisti 158 sovietiniai kareiviai.

SSRS okupavus be pasipriešinimo Lietuvą ir jos šiaurines kaimynes, belaisviams parengti konclageriai liko neužpildyti. Tiesa, 1940 m. liepos 13-15 d. iš Lietuvos į Kozelsko ir Juchnovo belaisvių lagerius buvo išvežta 4376 internuoti lenkų karo belaisviai. Vėliau ten buvo ištremti nuteisti Lietuvos kariuomenės kariai, pasipriešinę okupacijai. Tuo tarpu per pirmuosius okupacijos mėnesius Lietuvos kariuomenė buvo „išvalyta“ nuo valstybei ištikimų ir okupantams pavojingų vadų, paversta sovietinės kariuomenės dalimi. Lietuvos kariuomenė, kuri nepriklausomybės kare apgynė Vasario 16-osios Akto paskelbtą Valstybės atkūrimą, neteko savo pagrindinės funkcijos ir okupantai elgėsi su ja taip, kaip norėjo.

Sovietinių okupantų belaisviais tapo visa tauta

Sutalpinti visą tautą į parengtus lagerius buvo per daug sudėtinga. Timošenkos noras susovietinti pagal klasių kovos teoriją reiškė sunaikinti sąmoningąją, veikliąją tautos dalį. Dar 1939 m. spalio 11 d. pasirašytame L.Berijos įsakyme buvo pateikta aneksuojamųjų kraštų gyventojų genocido doktrina. Jame buvo nurodyta, kurias gyventojų grupes pirmiausia reikia sunaikinti. Joms priklausė nekomunistinių organizacijų nariai, policininkai, karininkai, valstybinių įstaigų tarnautojai, fabrikų ir dvarų savininkai bei kt.5 Šiam juodam darbui Sovietų Sąjunga rengėsi nuo 1935 metų, sudarinėdama Lietuvos tarnautojų, teisėsaugos, saugumo departamento darbuotojų, karininkų sąrašus6. Dr. A.Anušausko duomenimis, jau okupacijos metu buvo numatyta į liaudies priešų sąrašus įtraukti 320 tūkst. Lietuvos piliečių, t.y. kas septintą lietuvį. Naikinimas prasidėjo suiminėjimu ir pavieniu bei masiniu sąmoningiausių, aktyviausių Lietuvos valstybės piliečių sušaudymu, ištrėmimu iš Lietuvos į SSRS. Į iš anksto parengtus konclagerius belaisviams lietuvių negabeno. Surado kitas vietas. Lietuvos vidaus reikalų ministras K.Skučas, jau 1940 m. birželio 23 d. išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą, vėliau nuteistas ir sušaudytas Butyrkų kalėjime. Toks pat likimas ištiko ir VSD direktorių A.Povilaitį, kiek vėliau – Generalinio štabo II skyriaus viršininką plk. K.Dulksnį, jo pavaduotoją plk. ltn. Petrą Kirlį, to skyriaus ypatingų reikalų karininką plk. ltn. Juozą Matusaitį ir kt. Juos irgi sušaudė Maskvoje. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Maskvos kalėjimuose jau buvo 42 kaliniai iš Lietuvos. Iš dalies galime sakyti, kad Maskva buvo pirmoji Lietuvos Katynė, tad VRM, VSD ir Prezidentūra turi ieškoti būdų, kaip pagerbti mūsų valstybės vyrų atminimą Maskvos genocidiniuose centruose.

Baigiantis pirmiesiems sovietinės okupacijos ir aneksijos metams, Lietuvoje buvo suimta ir kalinta 6606 gyventojai. Iki karo jų buvo ištremta į Sovietų Sąjungos lagerius 3434 kaliniai7. Vietoje ir evakuojant dalis kalinių buvo nužudyta Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse, prie Bigosovo stoties, Červenėje. Per pirmąjį masinį trėmimą 1941 metų birželį buvo ištremta 16989 Lietuvos gyventojai. Taip prasidėjo masinis belaisvės lietuvių tautos naikinimas. Tai dar buvo ne viskas. Buvo sudarinėjami nauji represuojamųjų sąrašai. Laimei, kruviną Sovietų Sąjungos puotą Lietuvoje sutrukdė Vokietijos puolimas ir prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Karo metu Sovietų Sąjunga tęsė karą be fronto prieš Lietuvos piliečius. Pagrobti Lietuvos piliečiai – tremtiniai ir kaliniai – buvo toliau terorizuojami: pasmerkiami kalėti arba sušaudomi. Mirties bausme buvo nubausti 645, kitaip sunaikinta apie penkis tūkstančius8. Tarp sušaudytų buvo Lietuvos karininkai, kareiviai, valstybės tarnautojai, ūkininkai.

Karas prieš Lietuvą antrosios sovietinės okupacijos pradžioje

Bėgdami nuo vokiečių sovietiniai okupantai nespėjo įvykdyti Lietuvos sąmoningų piliečių naikinimo plano. Frontui artėjant prie Lietuvos, Sovietų Sąjungos represinės struktūros pasirengė tęsti Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų ir patriotų naikinimo darbą. 1944 metų vasarą-1945 metų pradžioje sovietinė kariuomenė okupavo visą Lietuvą. Sovietinio okupacinio režimo įvedimas vyko terorizuojant lietuvius. Pagal čekistų komisaro Fedotovo parengtą brošiūrėlę „Pažyma apie Lietuvoje egzistavusias politines partijas, nacionalistines organizacijas, žvalgybos, kontržvalgybos ir policijos agentus“ kiekviena Nepriklausomos Lietuvos politinė ar visuomeninė organizacija įvertinta kaip kontrrevoliucinė, t.y. nusikalstama sovietinei imperijai, ir turi būti persekiojama. Tęsiant 1940-1941 metais pradėtą Lietuvos Nepriklausomos valstybės politinių ir visuomeninių organizacijų veikėjų represijas ir organizacijų naikinimą, buvo numatyta okupuotoje Lietuvoje surasti 60 tūkst. šaulių, dešimt tūkstančių savanorių, 30 tūkst. Jaunųjų ūkininkų sąjungos narių, aštuonis tūkstančius Lietuvių mokytojų tautininkų, Dr. J.Basanavičiaus vardo sąjungos narių, 40 tūkst. jaunalietuvių, du tūkstančius voldemarininkų9. Šitaip sovietiniai okupantai sugrįžo padaryti tą juodąjį darbą, kurį jiems sutrukdė Vokietijos 1941 metais pradėtas karas, ir represuoti 150 tūkst. Lietuvos piliečių. Iš NKGB darbuotojų buvo sudarytos keturios operatyvinės Lietuvos gyventojų persekiojimo grupės: agentūrinė (vadovas Suchodolskij), tardymo (plk. Kremlian), informacijos (mjr. Gulov) ir filtravimo (Žarikov)10. Vokiečių okupacijos metais sovietiniai diversantai sudarinėjo antisovietiškai nusiteikusių lietuvių sąrašus ir perdavinėjo NKGB ir NKVD.

Naujos represijos vyko kartu prievarta gaudant šaukiamuosius į sovietinę kariuomenę. Šitokio masto raudonajam terorui galėjo sutrukdyti tik aktyvus lietuvių tautos pasipriešinimas, kuriam vokiečių okupacijos metais buvo tik rengiamasi. Iškilo būtinas ginkluotas priešinimasis smurtui ir represijoms. Pasipriešinimą organizavo Lietuvos laisvės armija, Kęstučio organizacija, Tėvynės apsaugos rinktinė. Kūrėsi stichiški savarankiški pasipriešinimo būriai, pogrindinės organizacijos. Tokio stipraus pasipriešinimo sovietiniai okupantai 1940-1941 metais nepajuto. Karas leido jiems visomis jėgomis, visų formų represijomis tęsti karą ir prieš Lietuvą.

Apie karo metu ir karui pasibaigus vykdytas Sovietų Sąjungos represijas ir pasipriešinimą, jo slopinimą ir persekiojimą yra gausi, šaltiniais paremta literatūra. Tai dr. A.Anušausko, K.Kasparo, N.Gaškaitės, J.Stakausko, I.Ignatavičiaus, E.Grunskio ir kitų autorių studijos, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro dokumentų publikacijos, Laisvės kovų archyvo leidinys. Belieka tik trumpai priminti sovietinio karo prieš Lietuvą pagrindines kryptis.

Masiniam lietuvių tautos pasipriešinimui palaužti buvo sukurtos represinės sovietinės struktūros, atsiųsta P.Vetrovo vadovaujama savo žiaurumu pasižymėjusi enkavėdistų divizija. Jam padėjo kiti kariniai represiniai daliniai, 16,3 tūkst. vidaus ir pasienio kariuomenės enkavėdistų. Kremliaus emisaras M.Suslovas skelbė padarysiąs Lietuvą be lietuvių. Buvo žudomi žmonės, deginamos sodybos, naikinamos lietuvių per ištisas kartas sukurtos ūkininkavimo gėrybės, griaunamas šeimos gyvenimo pagrindas. Nepaisant to, buvo reikalaujama duoti žemės ūkio gaminių prievolių. Sovietiniai okupantai elgėsi kaip nuožmūs Lietuvos ir lietuvių tautos priešai.

Ši programa nuosekliai buvo vykdoma suiminėjant režimui nepalankius asmenis, organizuojant partizaninio pasipriešinimo agentūrinį ir militaristinį persekiojimą, masiškai tremiant Lietuvos gyventojus į Sibirą ir kitas atšiauraus klimato vietoves. Baudžiamosiose bylose tarp kaltinimų buvo dalyvavimas nepriklausomybės kovose, Lietuvos valstybiniame gyvenime, valstybiniai apdovanojimai, priklausymas nekomunistinėms organizacijoms, dalyvavimas 1941 m. birželio 23 d. sukilime, partizaniniame antisovietiniame pasipriešinime, aktyvus ūkininkavimas. Lietuvos gyventojai buvo suiminėjami, teisiami mirties bausme, tremiami į sovietinius lagerius. A.Anušausko tvirtinimu, tuo metu buvo sušaudyta apie 1000 suimtųjų. Tuo metu nužudytus Laisvės kovotojus primena Tuskulėnai. Nuo 1952 metų mirties bausme nuteistus lietuvius žudydavo Butyrkų kalėjime Maskvoje. Ten 1954 m. lapkričio 26 d. buvo sušaudytas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. 1944-1954 metais iš Lietuvos į sovietinius lagerius buvo išvežti 142 579 kaliniai.

Visiems Lietuvos gyventojams įbauginti, inteligentijai bei ūkininkams sunaikinti buvo tęsiami šeimų trėmimai į Sibirą. Dr. Eugenijaus Grunskio duomenimis, 1945-1953 metais buvo surengti keturi masiniai trėmimai: 1945 metais (ištremta 7,1 tūkst. Lietuvos gyventojų), 1948 m. gegužės 22 d. (ištremta 11365 šeimos, 40002 gyventojai), 1949 m. kovo 25 d. (ištremta 8765 šeimos, 28981 gyventojas) ir 1951 m. spalio 2 d. (ištremta 4009 šeimos, 16150 gyventojų). Dr. E.Grunskio studijoje apie trėmimus nurodoma, kad 1941, 1944-1953 metais SSRS surengė Lietuvoje 35 trėmimus ir iš viso ištrėmė 44 tūkst. šeimų ir apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai buvo didžiulės Lietuvos netektys.

Kiekvienas masinis trėmimas iš esmės buvo naujas SSRS karo be fronto Lietuvai paskelbimas. Į Lietuvą iš Maskvos atvykdavo aukšti represinių struktūrų pareigūnai, kurie vadovaudavo lietuvių trėmimams. Lietuvoje buvo sutelkiama didžiulė sovietinė kariuomenė trėmimui vykdyti. 1948 metų gegužę tam buvo sutelkta 41600 baudėjų, iš jų 23200 kareivių, 1949 metų kovą – 30500 baudėjų, iš jų 13700 kareivių, 1951 metų spalį 23100 baudėjų, iš jų 15100 kareivių11.

Po Stalino mirties trėmimai tęsėsi, draudžiant ištremtiesiems ir politiniams kaliniams grįžti į Lietuvą ar neleidžiant apsigyventi savo namuose.

Vėliau okupacinis karas tęsėsi ideologinėje srityje, niekinant ir naikinant išsilaisvinimo idėjas ir jų gynėjus, persekiojant disidentus, Katalikų Bažnyčią, visokiais būdais skiepijant komunistinę-nihilistinę ideologiją, ugdant neapykantą Lietuvos valstybingumo tradicijai, valstybės praeičiai. SSRS karas prieš Lietuvą tęsėsi iki 1991 metų ir baigėsi sovietinės kariuomenės išėjimu 1993-iaisiais.

Stebint SSRS 50 metų karą prieš Lietuvą, jo brutalumą, susietą su genocidu, tiesiog stebuklu reikia pripažinti, kad šitokį smurtą patyrusi Lietuva surado jėgų ir ryžto paskelbti 1990 metais Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą.

Prisimenant 50 metų SSRS karą prieš Lietuvą, Lietuvos Respublika turi suformuoti savo požiūrį ir pagarbą toms vietoms: konclageriams, Maskvos, Gorkio ir kitiems kalėjimams, kur buvo nužudyti mūsų piliečiai – Lietuvos valstybės pareigūnai, veikėjai, kariškiai, karininkai. Tai ne vien valstybingumo tradicijos saugojimas, bet ir kiekvieno mūsų pilietinė pareiga. Rusijos valdžia turi ieškoti būdų, kad SSRS nusikaltimus įvardytų taip, kaip juos Buchenvalde įvertino Vokietijos kancleris, ir grįsti žmogiškumu paremtus ateities santykius.

1 Stasys Raštikis. Kovos dėl Lietuvos (Los Angeles. 1956. P. 629)

2 Ten pat. P. 630

3 M. Meljtiuchov. Upuščennyj šans Stalina (Maskva. 2000. P. 200)

4 M.Meljtiuchov. Ten pat. P. 206

5 A.Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais (Vilnius. 1996. P. 19)

6 Ten pat. P. 19

7 B.Burauskaitė. Genocido aukų vardyno statistikos duomenys (Kn. Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas. A-Ž. 1939-1941. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius. 1999. P. 50)

8 Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas. A-Ž. 1939-1941 (Vilnius. 1999 P. 33)

9 A. Anušauskas. Ten pat. P. 157-158.

10 Ten pat. P. 159

11 Eugenijus Grunskis. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais (Vilnius. 1996. P. 114-135)

© 2005 "XXI amžius"