SOS: skęsta istorija ir kalba

Vilius Bražėnas

Jau pačioje pirmosios sovietų okupacijos pradžioje (1940-1941) Maskva kovojo su Lietuvos istorija. Prasidėjo tai atitinkamų lapų išplėšimu iš mokyklinių vadovėlių. Tada nebuvo galima tam pasipriešinti viešai. Tačiau sunku suvokti, kodėl dabar, jau vėl nepriklausomoje Lietuvoje, lyg vykdant senus Kremliaus „ukazus“, yra žalojama Lietuvos istorija: iš pokalbių ir spaudos išcenzūruojami du okupaciniais metais tabu buvę žodžiai – „okupacija“ ir „nepriklausomybė“. Be to, vartojami kai kurie terminai, kurie iš istorijos ištrina 1918-ųjų Nepriklausomybės Aktą ir dešimties metų partizaninį karą.

Kaip tai vykdoma? Gerą istorinę klausą turintys tautiečiai, žinoma, pastebi, jog „ne į toną“ skamba dažnai vartojami terminai „tarpukaris“, „prieškaris“ ir „pokaris“ bei jų „laikai“. Juk vartojimas „tarpukario Lietuva“ padeda nutylėti 1918-1940 metų nepriklausomybės faktą ir vėliau sekusią okupaciją. Taip iš jaunųjų žmonių sąmonės išgarinama Nepriklausomybė. Be to, tuo įtaigojama, jog Lietuvos valstybė atsirado tik tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų ir jos istorijoje nebuvo jokių kitų karų, net nei Saulės, nei Žalgirio mūšių, nei karų su kryžiuočiais, švedais ir net totoriais. Todėl, kai kas nors kalba apie „tarpukarį“, dera paklausti: „Kurį mūsų istorijos tarpukarį tamsta turi mintyje?“ Ir apskritai „tarpukaris“ apsieina be to meto Lietuvos, net keikiamos „smetoninės“ Lietuvos, nepriklausomybės, apsiėjimo be rusų tikrovę.

Kitas, gal net labiau piktybinis mūsų kalboje išaugęs auglys yra dažnai vartojamas žodis „pokaris“. Čia jau labai aiškiai atsiduoda „okupacija“ draudimo atrūgomis. Kai „pokaris“ buvo priverstinai įdiegtas okupaciniais metais, to žodžio vartotojai bent jau nenusikalto logikos ir sveikos nuovokos dėsniams. O dabar? Juk ir šiandien mes gyvename „pokario“ laikais. Nejaugi nieko pažymėtino Lietuvoje nėra įvykę ar pasikeitę nuo 1944-ųjų (okupacijos pradžios) iki 2005 metų, nejaugi, pavyzdžiui, balandžio 20-22 d. Vilniuje vykusio NATO šalių užsienio reikalų ministrų suvažiavimas Vilniuje panašus į istorinį suvažiavimą Lucke? Tai įvyko irgi „pokario“ metais.

Bent jau lietuviai ir estai, kaip tai yra pareiškęs prezidentas Valdas Adamkus, karo pabaigą mato kitomis akimis ir kitokią datą negu mato Rusijos prezidentas V.Putinas ir gegužės 9 dieną į buvusią Stalino gūžtą sugužėsią jo svečiai. Net ir mes dar svarstome, ar mums karas tikrai pasibaigė 1990-aisiais, ar 1993-iaisiais, kai paskutinis okupacinių pajėgų kariškis išvyko iš Lietuvos teritorijos.

Kinų filosofas Konfucijus teigia: „Kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę“. Jei taip, būtina įsiklausyti, kokia vartojamų žodžių prasmė. „Tarybų Lietuva“, pavyzdžiui, turėtų reikšti, kad lietuvių tauta laisvai ir savanoriškai atsisakė nepriklausomybės ir jos valia Lietuva pasidarė „tarybinė“. Lietuva niekada nebuvo „sovietinė“, kaip Rusija, kurios žmonės, be kitų prievartos, ją iš „carinės“ pavertė „sovietine“. Tad Lietuvoje iš tikrųjų nebuvo jokio „sovietmečio“, o buvo paprasčiausi sovietų okupacijos metai. Visus istorijos faktus pridengią terminai pridengia aiškų ir nuogą faktą: OKUPACIJĄ.

Suprantama, kad daug metų tautos galvon kalamos surūdijusios melo vinys sunkiai duodasi ištraukiamos. Tačiau būtina jų atsikratyti, kad jos neužnuodytų tamsiosios istorijos metų sąmoningai neišgyvenusio jaunimo mąstysenos ir pažiūros į pasaulį.

Panašiai niokojama ir senoji lietuvių kalba. Skirtumas tas, kad ją skandina ne okupacijos įkalti įpratimai, bet nuo tautos kamieno tautiškumo raiščių atsileidusi ir okupacinio kosmopolitizmo suviliota laisvė. Ką tik iš spaudos puslapių iššoko tautines akis badantis žodis – „lyderiauja“. Esą Lietuva „lyderiauja“ moterų skaičiumi ES Parlamente. Tai priminė prieš keletą metų išklausytą konferenciją apie „lyderio“ savybes. Valandą kantriai klausęs diskusijų, paklausimų metu atsistojęs paaiškinau, jog daug metų praleidau užsienyje ir primiršau lietuvių kalbą, todėl klausiu: „Kas yra „lyderis“?“. Gal, sakiau, pagal to žodžio vartotą reikšmę tai reiškia vadą, vadeivą, vadovą ar vedlį? Keista, bet niekas iš žinovų net nepabandė manęs apšviesti. Džiaugiuosi, kad, bėgant metams, lyg ir mažėja „lyderių“ Lietuvoje. Laimė, jiems pakeisti neatsiranda „fiurerių“ ar „voždų“. Tačiau į mūsų politikų kalbas ir spaudą braunasi kitos kosmopolitizmo erkės. Banke ir pinigų keityklose keičiama valiuta yra „konvertuojama“. Rytdienos oras ir ateities rinkimai yra „prognozuojami“. Lyg tas svetimas žodis būtų kokia inteligento etiketė, lyg kaklaraištis iškilmingame renginyje. O juk galima lengvai „spėti“ orą ir politiką. Berods ir „nuvokti“ ar „numatyti“ dažnai galėtų pakeisti svetimžodį. Buvo ir tebėra lietuviškų žodžių, kurių atsikratytina: „inicijuoti“, „anonsuoti“ ir daug kitų. Ir tai, ką sako „adekvačiai“, pakankamai pasako „užtektinai“ ir užtektinai pasako „pakankamai“.

Tad gal žiniasklaidos žmonės parodytų pavyzdį ir paskelbtų vajų prieš kosmopolitines erkes.

© 2005 "XXI amžius"