"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2005 m. gegužės 11 d., Nr. 9 (102)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dviprasmiški vertinimai

Petras KATINAS

Galingiausios pasaulio valstybės JAV prezidentas Džordžas Bušas, prieš vykdamas į Maskvą dalyvauti Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ųjų metinių minėjime, lankydamasis Rygoje susitiko su trijų Baltijos valstybių prezidentais. Tuo Dž.Bušas akivaizdžiai pademonstravo JAV paramą Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Iš tiesų dabar pagrindinė Baltijos šalių sąjungininkė yra Jungtinės Valstijos. Atrodo, kad pradeda atsibusti ir Europa, kurios lyderiai iki šiol vengė net užsiminti apie Baltijos valstybių okupaciją. Tuo aiškiai bijodami užrūstinti Kremlių. Neva supykusi Rusija gali užsukti naftos ir dujų „čiaupus“, o Europos šalys praras didelę Rusijos rinką. Ledus pralaužė Estijos sostinėje Taline apsilankęs Europos Komisijos vicepirmininkas Giunteris Ferhoigenas. Jis nedviprasmiškai pareiškė, jog Rusija privalo pagaliau pripažinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją. G.Ferhoigenas pažadėjo, kad Maskvoje, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio paminėjimo iškilmių įvyksiančiame ES ir Rusijos viršūnių susitikime, jis pabrėš, jog Antrojo pasaulinio karo pabaiga atnešė laisvę ne visai Europai. Be to, Europos Sąjungos valdžios kuluaruose ir Europarlamente jau pasigirdo reikalavimai, kad Rusija, siekianti vystyti glaudžius santykius su Europos Sąjunga, privalo grąžinti iš buvusių užgrobtų valstybių išvežtas kultūrines vertybes ir kitą turtą. Konkrečiai, kai dėl Lietuvos, tai Maskva net negalvoja derėtis su Lietuva dėl prieškario mūsų šalies ambasados pastato Romoje grąžinimo. Tačiau džiūgauti dėl G.Ferhoigeno pareiškimo ir tuo, kad Europa atsipeikėjo nuo Rusijos meškos hipnozės, dar gerokai per anksti. Juk nespėjo G.Ferhoigenas grįžti į Briuselį, kai Europos Komisijos pirmininkas Ž.M.Barozas ir komisarė B.Ferero-Valdner skubiai sušauktoje spaudos konferencijoje paskubėjo užtikrinti, jog G.Ferhoigeno pareiškimas tėra tiktai jo asmeninė nuomonė ir jokiu būdu neatspindi nei ES, nei Europos Komisijos nuomonės. Tad kaip tai suprasti? Nebuvo Baltijos šalių okupacijos? Bemat atsiliepė ir Rusijos prezidento specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergejus Jastržembskis. Jis užsipuolė G.Ferhoigeną ir vėl pakartojo Kremliaus teiginius, kad jokios Baltijos valstybių okupacijos 1940 metų birželį nebuvo, o jų prijungimas prie Sovietų Sąjungos buvo teisėtas ir laisvanoriškas. Tą patį netrukus pakartojo ir Rusijos užsienio reikalų ministerija savo interneto tinklalapyje išplatintame pareiškime. Visa tai absoliučiai paneigia Lietuvos kairiųjų, konkrečiai, Seimo vicepirmininko Č.Juršėno samprotavimus, kad neverta kreipti pernelyg daug dėmesio į tokius pareiškimus, nes esą Rusijos inteligentai taip nemano. Č.Juršėnas paminėjo „pirmojo šaukimo“ rusų demokratą prof. J.Afanasjevą, kuris viešai pripažįsta tai, kaip iš tikrųjų buvo pasielgta su Baltijos šalimis. Tačiau tokių kaip J.Afanasjevas, drįstančių pareikšti nuomonę, liko tik vienetai. O oficialūs Kremliaus pareigūnai ėmė kalbėti tais pačiais revanšizmu persmelktais žodžiais, kuriuos iki V.Putino atėjimo į valdžią drįsdavo pasakyti tiktai aršiausi komunistai, nacionalbolševikai ar žirinovskininkai.

Bet skaudžiausia mums yra Europos vadovų faktiškas pritarimas Maskvos pozicijai. Ir tai, kad nieko nepasimokyta iš istorijos. Todėl JAV prezidento parama yra ypač vertinga. Taigi kad ir kaip kalbėtume apie tai, kad savo metu Amerika ir jos prezidentas Ruzveltas atidavė Stalinui Lietuvą, vis dėlto negalima pamiršti, jog per visą pokario okupacijos laikotarpį JAV, Vašingtone, veikė Lietuvos ambasada ir mūsų diplomatai buvo kviečiami į svarbiausius renginius. Belieka tikėtis, kad ES lyderiai pagaliau praregės. Aišku, tikėtis, kad Rusija grąžintų, ką pagrobusi Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo, labai mažai vilties. Juk Maskva atsisako grąžinti Vokietijai netgi pirmąją spausdintą knygą — garsiąją Gutenbergo Bibliją. Vien šis faktas rodo, kad Kremlius tebesivadovauja sena grobikų taisykle: ką pagrobiau – tas ir mano.

Didelį rezonansą Europoje ir pasaulyje sukėlė JAV prezidento Dž.Bušo vizitas į Rygą ir jo atsiųsti laiškai Baltijos valstybių prezidentams V.Adamkui, V.Vykei-Freibergai ir A.Riuiteliui. Juose Dž.Bušas labai gerai įvertino Baltijos valstybių indėlį į demokratijos stiprinimą ir pabrėžė, kad jos yra geros ir patikimos JAV sąjungininkės. Baltųjų rūmų šeimininkas ypač pažymėjo Lietuvos prezidento V.Adamkaus indėlį į Ukrainos krizės sureguliavimą ir išreiškė viltį, kad Lietuva prisidės, jog kaimynėje Baltarusijoje būsimieji rinkimai būtų demokratiški ir skaidrūs. Tačiau, bent jau kol kas, tikėtis, kad Vilnius gali padaryti kokį nors apčiuopiamą poveikį Minskui – mažai vilties. Aštriausiai savo požiūrį į Vakarus, – Jungtines Valstijas bei jos vadovus ir sąjungininkus, – pirmiausia paminėdamas Baltijos valstybes, išreiškė artimiausiu Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos bendražygiu laikomas Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Sergejus Kostianas.

Interviu Londono BBC radijui ir laikraščio „Times“ žurnalistams jis pažėrė visą pluoštą grūmojimų Vakarams. Štai ką pasakė S.Kostianas: „Norėčiau perspėti Kondolizą Rais, jos patroną Bušą ir jo sąjungininkus: mes, slavai, kėlėme savo pergalės vėliavas Paryžiuje, tris kartus Berlyne. Nueisime ir iki Vašingtono, ir ten iškelsime pergalės vėliavą“.

Po Baltijos valstybių prezidentų ir Džordžo Bušo susitikimo Rygoje, panašiai kalbėjo ir pats A.Lukašenka. Jis pagrasino, kad Baltijos šalių vadovams gali labai blogai baigtis jų „keliaklupsčiavimas“ JAV prezidentui.

Lietuva, prisimindama karčią istorinę patirtį, neturėtų aklai pasitikėti ir paramos deklaracijomis, sklindančiomis iš Vašingtono. Tuo labiau iš Briuselio. Tiesa, Dž.Bušas pažadėjo dar kartą priminti Maskvoje Rusijos prezidentui V.Putinui apie Baltijos valstybių okupaciją ir tai, jog Antrasis pasaulinis karas joms nesibaigė prieš 60 metų. Tačiau, sprendžiant iš Kremliaus reakcijos, ten į tokius pareiškimus mažai reaguojama. Aišku, JAV prezidento apsilankymas Rygoje, jo padrąsinantys ir labai palankūs žodžiai Baltijos valstybių prezidentams gerokai suerzino Kremlių. Jo nepasitenkinimą sukėlė ir tai, kad iškart po „pergalės“ minėjimo iškilmių Dž.Bušas nuskrido į Tbilisį. Neatsitiktinai Kremliui artimi Rusijos politikos ekspertai ir vadinamieji politinių technologijų kūrėjai jau ėmė skelbti, jog Baltijos valstybės ir Gruzija dabar yra antirusiškos politikos ir propagandos centrai.

Pasibaigus šurmuliui dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Europos Sąjungos, kurios narė yra ir Lietuva, laukia dideli išbandymai. Pirmiausia gegužės pabaigoje Prancūzijoje įvyksiantis referendumas dėl Europos Konstitucijos. Niekas nesiima prognozuoti šio referendumo rezultatų ir tik spėliojama, kas atsitiktų, jeigu prancūzai nepritartų referendume dėl Europos Konstitucijos. Pesimistai teigia, jog tokiu atveju ES iškiltų nemažai problemų. Optimistai kalba, jog nieko bloga neatsitiks. Bet ne mažiau svarbu tai, jog už kelių dienų po referendumo Prancūzijoje analogiškas referendumas įvyks ir Olandijoje. Jeigu šie referendumai pralaimėtų, vadinamiesiems Briuselio biurokratams tektų gerokai pasukti galvas ir bandyti ką nors keisti ES struktūrose. Žinoma, prancūzai, kurių nemaža dalis tikriausiai nė neskaitė ES Konstitucijos, nors valdžia dėjo visas pastangas, jog supažindintų piliečius su šiuo dokumentu, labiausiai bijo, kad glaudi integracija gali gerokai apkarpyti socialines garantijas. Todėl, galima laikyti tikra tiesa, kad anot vieno Paryžiaus laikraščio, neverta pasirašyti čekio, kuriame nenurodoma suma.

O pačioje Lietuvoje, kur valdančiosios keturių partijų koalicijos vežimas braška per visus šonus, grupuotės bei klanai aiškiai nepasidalija valdžios, riejamasi dėl vadinamosios mokesčių reformos. Netgi pačioje A.Brazausko vadovaujamoje Socialdemokratų partijoje. Nepaliaujamai primenama, kad tik kairiųjų valdymo dėka Lietuva tapo ne tik Baltijos, bet ir vos ne visos Europos „tigru“. Tačiau skaičiai rodo visai ką kita. Jeigu, pavyzdžiui, Estijoje žmonės maistui išleidžia tik 27-28 proc. savo pajamų, tai Lietuvoje – pusę ir daugiau. Be to, Estijos Bendrasis vidaus produktas jau sparčiai artėja prie pusės vidutinio ES BVP vidurkio. Taigi kas gi yra iš tiesų tas Baltijos „tigras“? Gal tas tigras – popierinis?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija