Kodėl nepavyksta priimti svarbių Lietuvai sprendimų?

Rimantas Rudzkis Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Banko „Nord/LB Lietuva“ valdybos pirmininko patarėjas Rimantas Rudzkis sako, kad pagrindinė Lietuvos bėda – daugiau ar mažiau yra žinoma, ką daryti, tačiau kiekvienam konkrečiam veiksmui priešinasi tam tikra tam tikriems interesams atstovaujanti grupė. Ir susidūrę su pasipriešinimu mes patenkame į pato situaciją: niekaip nepavyksta priimti sprendimų, svarbių visai Lietuvai, jei jie kertasi su bent viena įtakinga grupe.

Kaip jūs vertinate koalicijos vadovų ir Vyriausybės palaimintą mokesčių reformos projektą – gyventojų pajamų mokestį 2006-ųjų viduryje sumažinti nuo 33 iki 27 proc., o 2008-ųjų pradžioje – iki 24 procentų, taip pat apmokestinti verslo naudojamą gyventojų turtą bei 2006-2007 metais taikyti laikinąjį verslo mokestį, tapatų šįmet naikinamam nuo apyvartos skaičiuojamam kelių mokesčiui?

Vertinti nėra lengva, tačiau, manau, bendras įvertinimas būtų „patenkinamai“ – trys balai iš penkių.

Teigiamai vertinu tai, kad gyventojų pajamų mokestis bus stipriai mažinamas. Tačiau aš būčiau nusistatęs ambicingesnį tikslą. Juk pati reforma nėra savitikslė, turi būti kažkoks tikslas, kuriam galėtų tarnauti reforma. Labai geras tikslas galėtų būti, pavyzdžiui, Prezidento paskelbtas siekis užtikrinti kuo didesnę ekonomikos plėtrą.

Jei mes siekiame tikrai maksimaliai sparčios ūkio plėtros, pritraukti investicijas, tai ir mokesčių srityje turėtume atrodyti ne blogiau nei mūsų kaimynai, su kuriais konkuruojame dėl šiuo metu vykstančio gamybos perkėlimo iš išsivysčiusių šalių. Sugebėjimas pasinaudoti šia situacija yra sparčios plėtros garantas.

Palyginti su estais, gyventojų pajamų mokesčio srityje mes liksime pralošę – estai jau numatė jį mažinti iki 20 procentų. Todėl manau, kad buvo galima imtis ambicingesnio tikslo, pavyzdžiui, kelerius metus į priekį numatyti, kad pajamų mokestis mažės iki 20 proc., o „Sodros“ mokestis – iki 30 procentų. Tokia pora būtų tikrai labai palankus variantas.

Palyginkime Lietuvą su tokia šalimi kaip Singapūras – ten taikoma progresinė gyventojų pajamų mokesčio sistema, kurios didžiausias tarifas yra 22 procentai.

Beje, investicijoms pritraukti vien tarifų sumažinti nepakaks, jį reikia derinti su maksimaliai energinga įvairių agentūrų veikla, siekiant išreklamuoti Lietuvą investuotojams ir negailint pinigų reklamai. Mums reikia daug labiau reklamuoti gerąsias Lietuvos savybes. Aš girdėjau pavyzdžių, kaip CNN televizijoje užsakomos Latviją reklamuojančios reklamos – kažką panašaus lietuviai tikrai turėtų daryti.

Net ir tai, kad mes netoli Rusijos, yra neblogas pagrindas reklamai. Šiuo metu pasaulyje nėra lengva gauti žaliavų, tos šalys, kurios turi neblogus ryšius su žaliavų šaltiniais, irgi turi tam tikrą pranašumą.

Nekilnojamojo turto mokestis irgi nėra visiškai nulinis variantas, jis bent šiek tiek suvienodins verslo sąlygas tam tikrame segmente. Tačiau rimtesnių tikslų juo, žinoma, nebus pasiekta – jis netaps nei rimtesniu biudžeto pajamų šaltiniu, nei sušvelnins socialinę nelygybę, kurios laipsnis Lietuvoje yra tikrai labai didelis palyginti su išsivysčiusiomis šalimis.

Daugiausia problemų, žinoma, sukelia laikinasis verslo mokestis. Mano pozicija būtų kategoriška – išvis nereikia laikinojo verslo mokesčio.

Jo neįvedus, atsirastų tam tikras įtempimas biudžete, o tai yra būtina sąlyga, kad mūsų valdantis elitas imtųsi ryžtingų veiksmų. Mums reikėjo Rusijos krizės, kad premjero Andriaus Kubiliaus laikais būtų sutvarkyti valstybės finansai, kad ir mūsų privatizuojamos įmonės persitvarkytų. Matyt, vėl reikia tam tikro įtempimo, kad būtų išspręsta daugybė problemų, susidariusių ekonominių santykių srityje.

Manau, kad mokestį būtų geriau skaičiuoti nuo apyvartos nei nuo pelno, jei tai nesukeltų teisinių problemų. Pirmas Finansų ministerijos pasiūlymas buvo vienareikšmis – skaičiuoti nuo apyvartos. Tik paskui, išsiaiškinus, kad tai gresia gana didele rizika pralaimėti teisinius ginčus, ministerija nepanoro rizikuoti, ir visiškai teisingai – Finansų ministerija turi būti konservatyvi.

Mokestis nuo apyvartos būtų daug lengviau administruojamas, neskatintų įmonių slėpti pelną ir, kas visų svarbiausia, – nestabdytų modernių technologijų atėjimo į Lietuvą. Modernios technologijos įmonei pelno mokestis yra pats svarbiausias, nes jos pasižymi aukštu darbo našumu ir pelninga plėtra.

Jei faktinis pelno mokestis Lietuvoje pasidaro 19 proc., tada mūsų padėtis ir Latvijos, ir Estijos atžvilgiu iškart tampa blogesnė. Kodėl modernios technologijos įmonė turėtų ateiti į Lietuvą, jei šalia Latvija, kur pelno mokestis keturiais procentiniais punktais mažesnis?

Kokius išteklius Vyriausybė galėtų pasitelkti kaip alternatyvą laikinajam verslo mokesčiui?

Iš valdančiosios daugumos negirdžiu jokių aiškių planų, kaip papildomai išieškoti pajamas iš šešėlinio verslo, apie ką buvo kalbėta rinkimų kampanijoje prieš rinkimus į Seimą.

Nurodysiu pavyzdį. Palyginkime Lietuvą ir Estiją. Abiejose šalyse egzistuoja neapskaitoma ekonomika, šešėlinis verslas, abiejose šalyse pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas yra 18 procentų. 2004 metais PVM pajamų Estija surinko 8,1 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), Lietuva – 6,3 proc. Sakykime, mes nesugebėsime taip gerai administruoti mokesčių, kaip Estija, bet užtektų mums vietoj 6,3 proc. surinkti 7,3 proc., tai jau būtų papildomai daugiau kaip 600 mln. litų, gerokai daugiau negu tikimasi gauti iš laikinojo verslo mokesčio.

Viename Vyriausybėje vykusiame posėdyje „Vilniaus Vingio“ vadovas Vaclovas Šleinota sakė: visi viską žino, ką reikia daryti, bet niekas nieko nedaro. Čia ir yra pagrindinė Lietuvos bėda – daugiau ar mažiau yra žinoma, ką daryti, tačiau kiekvienam konkrečiam veiksmui priešinasi tam tikra tam tikriems interesams atstovaujanti grupė. Ir susidūrus su pasipriešinimu mes patenkame į pato situaciją: niekaip nepavyksta priimti sprendimų, svarbių visai Lietuvai, jei jie kertasi su bent viena įtakinga grupe.

Kalbama apie kovą su kontrabanda, bet jokių realių veiksmų kontrabandos bazei sumažinti nesiimama. Kiek metų kalbama apie tai, kad Lietuvoje patentininkai yra neapskaitomi ir jiems leidžiama užsiimti prekyba ne savo pačių pagaminta produkcija, – daugiau tokių valstybių Europoje, jei ir yra, tai nedaug. Pati Finansų ministerija apie tai seniai kalba, ir pasiūlymai, kadaise buvę Seimui priimti atitinkamus įstatymus, taip ir liko gulėti stalčiuje.

Kitas rezervas – keista situacija Lietuvoje, kai prie dabartinės pagalbos žemės ūkiui žemės ūkio bendrovės nemoka pelno mokesčio.

Turbūt didžiausia yda šiuo metu Lietuvoje tapo nebaudžiamumas. Gana didelė dalis verslininkų ramiai ir per daug nesijaudindami vengia mokėti mokesčius, nes jie supranta, jog beveik nerizikuoja. Bausmės šiuo metu yra nepaprastai švelnios. Užtenka pažiūrėti statistiką, kokia nedidelė dalis yra surenkama baudų po visų teismų peripetijų dėl mokesčių nemokėjimo. Nors, kad mokesčių pakankamai nemoka, visi mes žinome.

Niekam ne paslaptis, kokia yra dalis „vokelinių“ atlyginimų, kaip ramiai PVM yra slepiamas atsiskaitant be sąskaitos-faktūros ir kitais būdais. Šitie rezervai yra tikrai dideli.

Mažinant gyventojų pajamų mokestį vienas iš siekių yra dalį atlyginimų ištraukti iš šešėlio, bet jeigu mes tik sumažinsime mokesčių tarifą ir daugiau nieko nedarysime, nerealu tikėtis, kad tas, kuris iki šiol nemokėjo mokesčių, staiga pradės juos mokėti. Tuo metu, kai Lietuvoje premjero Gedimino Vagnoriaus laikais vyko „žiauriosios akcijos“, Lietuvos ekonomika buvo gilioj duobėj, ir dauguma įmonių buvo ant bankroto ribos. Tada galbūt vertėjo Vyriausybei užsimerkti dėl kai kurių įmonių mokesčių nemokėjimo, nes tai buvo vienintelis būdas joms išlikti.

Šiuo metu tikrai negalima sakyti, kad įmonės balansuoja ant bankroto ribos, jų pelningumas kaip niekada aukštas. Gal atėjo laikas iš jų daugiau pareikalauti? Nesakau, kad reikia pakartoti tokias pačias „žiaurias akcijas“ – turėtų būti kažkoks protingesnis, labiau apgalvotas sprendimas.

Finansų ministras bei Premjeras viešai mini, kad kitų metų biudžeto projekte yra numatyta iš šešėlinės ekonomikos pritraukti daugiau nei 400 mln. litų. Ar, jūsų nuomone, realu tikėtis, kad valstybei pavyks įgyvendinti šį tikslą?

Visko gali būti. Tikrai tikėtis pritraukti gerokai daugiau lėšų būtų galima, jei iš anksto būtų paskelbtas veiklos planas, apimantis visas veiklos sritis, tarp jų ir teisinio pagrindo tobulinimą. Tačiau aš negirdžiu valdžios kalbant apie jokias numatomas priemones. Jei bus imtasi tik didesnio spaudimo Mokesčių inspekcijai – gal pritrauks 400 mln. litų į biudžetą, gal ne.

Ta pati Mokesčių inspekcija, siekdama surinkti daugiau mokesčių, nemažai daro, bet ji negauna jokios paramos iš politikų.

Jei teismų praktikoje vyrauja nemokančių mokesčių išteisinimas, tai kiek nori gali spausti Mokesčių inspekcija, ji ir vėl pralaimės bylą teisme. Pažeidėjai realiai atleidžiami nuo pasekmių.

Tas, kuris nemoka mokesčių, nukonkuruoja tuos, kurie sąžiningai moka mokesčius. Tai skatina tolesnį tam tikrą moralinį nuopuolį visuomenėje; mokantis mokesčius atrodo tarytum kvailas nemokančių akyse. O kad pas mus su morale yra problemų, irgi pastebi visi, tarp jų ir Prezidentas.

Išvis pas mus yra susikaupę gana daug į tam tikrą masę susipynusių problemų, ir vienas iš sprendimų būtų tikrai susijęs ir su mokesčių sistemos sutvarkymu, bet, matyt, ne visai tokiu keliu, kuris šiandien yra siūlomas, einama.

Laikinąjį verslo mokestį valdančioji koalicija planuoja taikyti 2006-2007 metais. Ar Vyriausybei nekils pagundos mokesčio galiojimą vėliau pratęsti, galbūt grindžiant tuo, kad 2008 metais gyventojų pajamų mokesčiui mažėjant nuo 27 proc. iki 24 proc. biudžete atsiranda neplanuotai didelė „skylė“?

Yra toks posakis – nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Jei pavyktų pagerinti mokesčių administravimą – tada biudžete spragų jau nebūtų. Bet aš tikrai baiminuosi, kad verslo mokestis gali būti pratęstas, nes jei įvedami nauji mokesčiai atima poreikį stengtis mokesčius administruoti geriau, tai niekas ir nesistengia to daryti. Gali būti, kad iki 2008 metų ryškių pasistūmėjimų į priekį nebus sulaukta.

Poreikis išsaugoti mokestį priklausys ir nuo to, kaip sėkmingai Lietuvos ekonomika augs. Tai prognozuoti sunku – to, ką prognozuoja Finansų ministerija, toli gražu nepakanka rimtesnei ekonominei konstruotei. Ministerija apsiriboja tik tais skaičiais, kurie jai reikalingi biudžetui prognozuoti, į gilesnę analizę nesileidžia.

Lietuvoje strateginio planavimo beveik nėra. Nėra jokių išankstinių tyrimų, kurie prognozuotų Lietuvos ekonomikos raidą trims ketveriems metams į priekį, kad šitos prognozės pagrindu statytume kažkokį ekonominės politikos fundamentą. Neturime net jokios investicijų srautų prognozės.

Tai, kad niekas iki šiol neišmatavo emigracijos masto, irgi rodo keistą situaciją mūsų strateginiame planavime. Jei, neduok Dieve, migracijos srautas nenusilps, Lietuvos BVP augimas gali praktiškai sustoti. Jo didėjimą dėl darbo našumo augimo gali kompensuoti darbo vietų sumažėjimas, nes darbo jėgos Lietuvoje praktiškai nebeturime. „Nord/LB Lietuva“ prognozės, kad ekonomikos augimas artimiausiais metais lėtės iki 5,9-6 proc. yra gana optimistinės – galimas kur kas blogesnis scenarijus.

„Nord/LB Lietuva“ analitikai Lietuvos perspektyvas vertina gerokai pesimistiškiau nei Finansų ministerija, nesenai pagerinusi šių metų Lietuvos ekonomikos augimo prognozę nuo 6,4 proc. iki 7 procentų. Kodėl išsiskiria jūsų nuomonės?

Jų modelis remiasi daugiausia vien matematinės analizės metodais – jie pagal praeities rodiklius gauna tam tikras lygtis, kurias pratęsia į priekį. Aš gi manau, kad prognozuojant į priekį, reikia mėginti aprėpti ir tą informaciją, kuri negali būti formalizuota matematiniais metodais.

Pavyzdžiui, Finansų ministerija neįtraukia emigracijos mastų, nenumato, kad šiuo metu jau nėra laisvos darbo jėgos. Ministerija neįvertina to, kad 2005 metais Europos Sąjungos rinka labai stipriai atsivėrė Pietryčių Azijos prekėms, todėl kelios Lietuvos pramonės šakos patirs gerokai didesnį spaudimą nei iki šiol.

Matematinės statistikos metodai tinka, jei ateityje išlieka visos tos pačios sąlygos, kurios buvo praeityje. Tačiau situacija Lietuvos gyvenime keičiasi labai greitai. Be to, labai vėluoja mūsų statistikos rodikliai, sudarantys Finansų ministerijos prognozės pagrindą, o ministerijos naudojami modeliai nėra labai detalūs, šiuo atžvilgiu jų nepalyginsi su, pavyzdžiui, Norvegijos modeliu, kuris, aišku, daug geriau atspindi padėtį.

Situacija būtų daug geresnė, jei BVP toliau prognozuotų ir Ūkio ministerija. Ši ministerija rėmėsi verslininkų apklausomis, o šie pajunta dvelksmus to, kas bus, nors tai dar neatsispindi statistikoje.

Tikiu, kad ministerijos specialistai analizę skaičiuoja gana nuoširdžiai, tačiau joje trūksta žmonių, kurie ją papildytų pakankamai išsamia įvairių tendencijų, ateinančių pasikeitimų bei jų galimų pasekmių įvertinimu. Finansų ministerijos scenarijų vadinu optimistiniu.

Ar palaikote Liberalų ir centro sąjungos pasiūlymą gyventojų pajamų mokestį nuo 2006 metų sumažinti iki 24 procentų?

Nepalaikau, nes aš esu prieš staigius judesius ekonomikoje. Taip galima sukompromituoti visą mokesčių reformos idėją. Geriau užsibrėžti mokestį nuosekliai per kelerius metus mažinti iki 20 proc., nei jį staigiai sumažinti iki 24 procentų.

Kaip jūs vertinate finansų ministro planą siūlyti apmokestinti daugiau nei 500 tūkst. litų vertės gyventojų būstą?

Aš siūlau ne tai, ką siūlė Algirdas Butkevičius, bet tą, ką aš įvairiuose pokalbiuose siūliau gerokai anksčiau – įvesti vienam šeimos nariui tam tikrą neapmokestinamą minimumą, o vertingesnį turtą apmokestinti. Tai būtų pagrindas apmokestinti visą nekilnojamąjį turtą.

Toks apmokestinimo variantas nėra populiarus, jis yra tik keliose Europos valstybėse, tarp jų – Graikijoje, Kipre. Daugumoje Europos valstybių nėra neapmokestinamo minimumo, mokesčiai renkami nuo viso turto. Bet Lietuvos sąlygomis, manyčiau, neapmokestinamas minimumas yra reikalingas, nes pas mus yra susiklosčiusios labai specifinės sąlygos. Žmonės prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę turėjo vienokias pajamas, o po jos situacija pasidarė visiškai kitokia.

Konkrečių minimumo skaičių dabar siūlyti nenoriu, reikia prieš tai atlikti statistinę analizę, kiek kainuoja visas turtas, kokia vidutinė jo vertė. Per aukštas barjeras iškraipytų mokesčio prasmę, per žemas sudarytų nepatogumų, pavyzdžiui, menininkui, gyvenančiam senamiestyje, bet neturinčiam pakankamai pajamų.

Ilgainiui minimumas galėtų būti atšauktas.

Nekilnojamojo turto mokestis galėtų tapti savotišku šešėlinio verslo papildomu apmokestinimu, nes tas, kuris dažnai išvengia mokesčių galbūt nesąžiningais būdais, susikaupia turtą. Per šio turto apmokestinimą valstybei sugrįš bent šiek tiek lėšų.

Kaip jūs vertinate finansų ministro Algirdo Butkevičiaus sprendimą atsistatydinti nepritariant mokesčių reformos eigai?

Ministras tikrai prisiėmė asmeninę atsakomybę už mokesčių reformą. Šiuo atžvilgiu jo sprendimą palaikau. Jisai pasielgė sąžiningai, nes nebepajėgė kontroliuoti situacijos, ir tai tikrai yra geras pavyzdys kitiems.

Bet ar, be gero moralinio pavyzdžio, A. Butkevičiaus sprendimas Lietuvai atneš naudos, paaiškės, kai pamatysim, kas taps kitu finansų ministru. Nors A. Butkevičiui situaciją kontroliuoti sekėsi sunkiai, jis vis dėlto buvo sąžiningas ir darbštus žmogus.

Ar valdančiosios daugumos blaškymasis tvirtinant mokesčių reformą nediskredituoja Lietuvos užsienio investuotojų akyse?

Manau, kad užsienio investuotojai to tiesiog nežino. Mes truputį pervertiname jų domėjimąsi Lietuva – dauguma užsieniečių nėra gerai informuoti apie bendrą padėtį Lietuvoje, jie neseka kasdienių politikos aktualijų, nemato, kas dabar darosi.

Antra vertus, tie, kurie jau investavo Lietuvoje, pakankamai gerai orientuojasi, kas Lietuvoje darosi. Jiems, matyt, pasitikėjimas Lietuvos Vyriausybe yra sumažėjęs, nes toks blaškymasis sukelia abejonių, ar bus įgyvendinti kelerius metus į priekį numatyti planai keisti mokesčius. Jei Vyriausybe pasitikima, tai pats geriausias jos sprendimas yra iš anksto paskelbti, kiek mokesčiai sumažės po kelerių metų. Tada investuotojas pradeda skaičiuoti, kad, pavyzdžiui, jei po 3-4 metų gyventojų pajamų mokestis bus ne 33 proc., o 24 proc. ar net 20 proc., tai planai iškelti gamybą į Ukrainą galbūt ir nėra labai prasmingi. Galbūt jis juos pristabdys. Mokesčių reforma dar nesudaro spragos biudžete, bet jau pradeda nešti tam tikrus dividendus.

Tačiau jei investuotojas Vyriausybe netiki, tada, žinoma, planų paskelbimas norimos naudos neatneš.

Kaip elgtumėtės, jei jums būtų duota valia vadovauti mokesčių reformai?

Pirmas žingsnis – reikėtų suformuoti fiskalinės politikos, kaip pagrindinės ekonominės politikos, tikslus. Tai, apie ką kalbėjo Prezidentas, turėjo būti atlikta labai seniai.

Yra keli ekonominės politikos tikslai, visi gana kilnūs, reikėtų nuspręsti, kuris yra prioritetinis. Pavyzdžiui, socialinės lygybės mažinimas yra gana kilnus tikslas, tačiau, mano įsitikinimu, šiuo metu svarbesnis tikslas yra bendro skurdo sumažinimas ir investicijų pritraukimas.

Nors pas mus socialinė diferenciacija yra tikrai gerokai didesnė nei optimalus lygis, vis dėlto Lietuvoje reikėtų stengtis kuo skubiau pagaminti didesnį „pyragą“, o ne kuo teisingiau dalyti tą mažiuką. Taip elgtis reikia jau vien dėl to, kad tarp Lietuvos ir Europos yra per didelis atotrūkis. Jeigu pas mus atlyginimai dar ilgai bus devynis kartus mažesni, nei Anglijoje, mes galime greitai likti be pačių produktyviausių žmonių, kurie emigruos. Ir kas tada išlaikys valstybės aparatą, pensininkų armiją, neįgaliuosius, galų gale ir tą pačią sveikatos apsaugą ir švietimo sistemą?

Kuriant mokesčių reformą, pirmiausia siekčiau supaprastinti mokesčių sistemą – kiek įmanoma mažinti visas lengvatas, išlygas. Kuo paprastesnė sistema, tuo geriau ir verslui, ir mokesčių surinkėjams, todėl ir rezultatas geresnis. Tai jau prieš kelerius metus atliko estai, pas mus gi viskas taip ir liko apipinta lengvatomis ir išlygomis.

Išlaidų srityje reikėtų kuo greičiau pereiti prie projektų finansavimo sistemos – apie tai daug metų kalbama, bet kol kas nerealizuota.

Man sunkiai suvokiama, kodėl iki šiol neužbaigtas žemės grąžinimas, kuris stabdo rinkos formavimąsi žemės ūkyje ir mažesnių ūkių atsiradimą. Labai keista situacija. Visą laiką buvo skundžiamasi, kad neužtenka lėšų finansuoti žemės grąžinimą. Tos lėšos būtų išsyk atsipirkusios, nes susiformuotų žemės rinka, atsirastų našesni ūkiai, jie pradėtų mokėti į biudžetą, kiltų vartojimas.

Prezidento Antano Smetonos laikais viską per porą metų išsprendė, ko mes su šiuolaikine technika negalime.

Kalbėjosi Andrius Sytas

© 2005 "XXI amžius"