Orveliškoji stalininė istorijos samprata

Vytautas Landsbergis

Antrasis pasaulinis karas, kurį incijavo SSRS (Stalinas pirmas pasiuntė pasiūlymą Hitleriui) ir kuriame, ypač Europoje, SSRS vaidino ypatingą vaidmenį, turėjo savo erdvę ir savo laiką. Laiko ribos tebėra mitologizuojamos. 1945 m. gegužės 7-oji – Vokietijos kariuomenės kapituliacija ir Eizenhauerio šifruota telegrama į Vašingtoną – užduotis visiškai įvykdyta. Gegužės 8 dieną Vokietijos kapituliacija paskelbiama pasauliui. Stalinas nepatenkintas, jam reikia savos pergalės – ji skelbiama gegužės 9 dieną.

Dabar SSRS pergalę norima įtvirtinti kaip visų sąjungininkų pergalę. JTO aprobavo abi dienas. (Pažymėtina, kad, pagal Rusijoje priimtą anachronistinę sampratą, pergalė reiškia užkariavimus.) Tiek apie pabaigos datą ir turinį.

Tuo pat metu atkakliai brukamas vaizdelis dėl karo pradžios. SSSR karas prasidėjęs tartum 1941 m. birželio 22-ąją, kai Hitleris užpuolė savo sąjungininkę Rytuose. Taip SSRS nuolat pristatoma kaip užpuolimo auka, neva 1939-1941 metais dar nekariavusi, o jos ekspansija karo pabaigoje – kaip išvadavimas. SSRS karas prieš Lenkiją būtų totaliai nutylimas, tik štai tas sovietų karo nusikaltimas – lenkų belaisvių žudynės Katynėje ir kitur. Todėl Rusija bukai neigia šį savo karo nusikaltimą ir slepia pėdsakus, kad nebūtų buvę jos karo prieš Lenkiją. Suomijos užpuolimas ir didvyriškas Suomijos „žiemos karas“ Rusijoje tebevadinamas „finskaja kampanija“. Po Baltijos šalių 1940 metų „išvadavimo“ nuo jų valstybingumo, grįžta antras, dar kruvinesnis „išvadavimas“ iš Atlanto Chartijos žadėtos laisvos ateities. Dabartinis Karaliaučiaus kraštas totaliai, t.y. visiškai „išvaduojamas“ iš senųjų gyventojų, juos masiškai žudant, prievartaujant ir marinant badu, o likučius išvarant. (Tą patį Kosove norėjo pakartoti Serbijos diktatorius S. Miloševičius).

Taip anuomet buvo vykdomas Molotovo–Ribentropo paktas (MRP) ir jį savaip pratęsę Jaltos bei Potsdamo susitarimai. Taip ligi šiol visais Rusijos ruporais skelbiamas stalininis pervardinto „Didžiojo Tėvynės karo“ priežasčių ir pasekmių mitas. Lietuva veiksmingai padėjo ir padeda jį griauti. Rusijos diplomatai apsimeta kvailiais arba beraščiais, nes toks yra režisieriaus įsakymas – mechaniškai kartoti ir bukai skelbti savo pačių gerai suvokiamas nesąmones. Tačiau pasaulį paversti kvailiais neįmanoma, todėl gegužės 9-osios ypatingąjį stalinizmo reabilitavimo spektaklį ištinka krachas.

Iš čia tiek daug desperatiško įsiūčio ir nusišnekėjimų.

Kartu su Stalino paminklų bumu intensyviai restauruojama orveliškoji stalininė istorijos samprata. Ignoruojant aukščiausios įstatyminės instancijos 1989 metų nuosprendį, vėl giriamas Molotovo–Ribbentropo paktas. Tuo kaip tyčia patvirtinama jo, kaip pirmojo, įžanginio agresijų veiksmo, reikšmė.

Sakoma, sovietų okupacijos nebuvo, nes SSRS oficialiai nepaskelbė Lietuvai karo, tik šiaip sau atvažiavo su tankais, pakeitė valdžią ir pradėjo tampyti marionetes. O paskelbė iš tikrųjų ne karą, bet okupaciją – rytoj mūsų kariuomenė užims Lietuvą! Toks užėmimas, matote, nėra okupacija.

Tada nėra nė aneksijos, o kad Rusija 1991-1992 metų sutartimi pripažino ir pasmerkė sovietinę Lietuvos aneksiją kaip apgailėtiną ir atitaisytiną faktą, tai tuo blogiau faktams. Stalino reicho žlugimas skelbiamas didžiausia XX amžiaus tragedija. O tragediją sukėlė, be kitų priežasčių, ir vienos nedidelės tautos nekantrus noras atgauti laisvę. Dar išgirdom, kad gal „neteisėtai“ atgavom nepriklausomybę. Oficiali Rusijos nuostata toje pačioje 1991-1992 metų sutartyje, kurią pasirašė Rusijos prezidentas, ratifikavo Rusijos Valstybės Dūma, o ratifikaciniais raštais apsikeitėme 1992 m. gegužės 4 d., tai atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas pagal 1990 m. kovo 11 d. aktus. Todėl nereikia leistis į dirbtinai provokuojamus ginčus. Manau, kad Rusijos diplomatija jau gailisi sumaniusi gegužės 9 dienos šou, nes ji atrodo vis blogiau, o Europa pradeda aiškiau mąstyti. JAV prezidento, Danijos premjero, komisaro Verheugeno vertinimai tokie, kokių nesitikėjo nei Ivanovas, nei Jastržembskis. Tikiuosi, teisingų dalykų pasakys ir Europos Parlamentas, nors Komisija pasirodė liūdnokai: atseit ateitis svarbesnė už tiesą. Prisimenant Šventojo Rašto nuostatą, jog „tiesa padarys jus laisvus“, reikštų, kad Europos Komisija pasisako už nelaisvą ateitį.

Mums vertėtų tobulinti karo ir okupacijos sampratas. Ar karinė okupacija nėra karo tąsa? Okupuotoje teritorijoje vykdoma ginkluota prievarta, ypač prieš civilius, yra karo nusikaltimai. Tą sako ir mūsų Baudžiamasis kodeksas: nekalbant jau apie žudymus, trėmimai į okupuojančią šalį yra tokie patys karo nusikaltimai, kuriems nėra senaties. Jų vykdytojai – karo nusikaltėliai. Slepianti šalis yra karo nusikaltėlių slėpėja ir gynėja. Lygiai taip pat šalis, kuri, naudodamasi savo galia, – force majeure padėtimi, – pagrobė okupuotos šalies žmonių taupomuosius indėlius ir 1940 ir 1990 metais, yra plėšikė. Norėdama būti kitokia, turės grąžinti, pavyzdžiui, tuos konkrečius indėlius. Padėkime Rusijai apsivalyti bent nuo šio nusikaltimo. Kaip ir karo nusikaltimų atveju, čia matau teisingesnį Lietuvos diplomatijai kelią – siūlyti spręsti konkrečius dalykus, kad ir po vieną, ir skelbti viešai apie tas pastangas, aišku ir apie Rusijos daromą pažangą.

Pabaigai – citatos iš J. Stalino minčių.

1939 m rugpjūčio 19 d. Politbiuras. Ligi Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo likusios keturios dienos. Diktatorius kalba aukštesniems „partijos“ draugams:

„Taikos metu negalime išplėsti komunistų judėjimo visoje Europoje iki tokios jėgos, kad bolševikų partija užgrobtų valdžią. Šios partijos diktatūra darosi galima tik kaip didelio karo pasekmė. Mes darome pasirinkimą ir jis yra aiškus. Mes turime priimti Vokietijos pasiūlymą...“

„Vokietija duoda mums laisvas rankas Baltijos šalyse ir neprieštarauja Besarabijos susigrąžinimui į SSRS. Vokietija yra pasirengusi nusileisti mums duodama įtakos sferą Rumunijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje. Jugoslavijos klausimas tebelieka atviras“.

„Mūsų tikslas yra padėti Vokietijai kariauti tiek ilgai, kiek ji galės, numatant, kad Anglija ir Prancūzija neturės jėgų įveikti sovietinę Vokietiją. Žaisdama neutralumo politiką ir laukdama, kol ateis jos valanda, Sovietų Sąjunga teiks skolinamąją pagalbą šiandieninei Vokietijai ir teiks jai žaliavas ir maistą“.

„Tuo pačiu metu mes turime vesti aktyvią komunistų propagandą, nukreiptą į anglo-prancūzižkąjį bloką ir pirmiausia Prancūzijoje. (...) Mes neabejojam dėl mūsų prancūzų draugų. Be kita ko, jų užduotis bus sugriauti ir demoralizuoti Prancūzijos kariuomenę ir policiją. Jei šis parengiamasis darbas bus atliktas patenkinamai, Sovietų Vokietijos saugumas yra garantuotas. Panašiai tai užtikrins Prancūzijos sovietizavimą“.

„Draugai! Sovietų Sąjungos, darbininkų šalies interesas yra tas, kad karas prasidėtų tarp Reicho ir kapitalistinio Anglijos-Prancūzijos bloko. Viskas turi būti padaryta, kad karas tęstųsi taip ilgai, kaip tik galima, kad abi pusės taptų išsekintos...“

Įdomu, ar Prancūzijos prezidentas padės gėlių prie Stalino paminklo?

Kalba forume „Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva“

© 2005 "XXI amžius"