Neužverstas istorijos puslapis

Šiemet liepos mėnesį Kaliningrade turėtų įvykti Kenigsbergo-Karaliaučiaus įkūrimo 750 metų jubiliejaus iškilmės. Jose net numatoma atidengti paminklą paskutiniam Teutonų ordino magistrui, Prūsijos hercogui ir Karaliaučiaus universiteto įkūrėjui hercogui Albrechtui Brandenburgiečiui. Skelbiama, kad srities administracija jau davė leidimą paminklo statybai. Beje, paminklas hercogui Albrechtui išliko ir po karo, tačiau sovietinės okupacijos valdžios buvo nugriautas. Tai davė dar vieną progą Rusijos nacionalpatriotams sukelti triukšmą, kad vokiečiai taikosi atimti iš Rusijos jos „šventą raudonarmiečių krauju aplaistytą ir išlaisvintą (!) žemę“. Ir ne tik vokiečiai, bet, pasirodo, į Rytų Prūsiją kėsinasi ir lietuvių bei lenkų katalikai (!).

Štai rusų publicistas L.Tatarinas savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“ teigia, kad pastaruoju metu Vakaruose jau parengti planai suskaldyti Rusijos Federaciją, pirmiausia atplėšiant Kaliningrado sritį. Teigiama, kad Vokietijoje jau sukurtas detalus planas, kaip radikaliai pertvarkyti Kaliningrado ekonomiką. Pirmiausia, sustiprinant vizų režimą, atkirsti šį anklavą nuo Rusijos. Tačiau svarbiausia – privesti prie bankroto įmones, po to jas pigiai supirkti. Nereikalingos bus uždarytos, o kitose šeimininkaus atvykę iš Vokietijos specialistai. Esą dirbti tose įmonėse bus priimami ir rusai, bet tik labai aukštos kvalifikacijos. Vėliau visiems likusiems bus pasiūlyta išvykti į Rusiją, sumokėti kelionės ir turto pervežimo išlaidas, netgi nupirkti būstus „didžiojoje žemėje“.

Taigi dabar Rusijoje tokių save bauginančių prognozių nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, pažymima, kad Kaliningrado srityje jau veikia komercinės struktūros iš 45 šalių. Tarp jų 451 lenkų ir 293 vokiečių. Bet lenkų komercinių struktūrų įstatinis kapitalas siekia tik keliasdešimt milijonų, o vokiečių – šimtus milijonų rublių.

Bet, sprendžiant iš publikacijų Rusijos spaudoje, didžiausią pavojų Kaliningrado srityje kelia oficialiai užregistruotos 154 religinės organizacijos. Ypač akcentuojama, kad šias religines organizacijas finansuoja JAV, Vokietija, Lenkija ir Vatikanas. Rusų politologams ir publicistams labai nepatinka, kad Kaliningrado srityje yra 30 katalikų parapijų, jau keleri metai veikia teologijos koledžo filialas. O „baisiausia“ – katalikai netgi leidžia savo laikraštį. Cituojamas vienas katalikų vikaras kun. E.Steckevičius, kuris esą pareiškęs: „Nė viename kitame Rusijos regione katalikai negali pasigirti tokiu potencialu“. Labiausiai „patriotams“ nepatinka, kad katalikų organizacija „Caritas Vakarai“ dosniai dalija humanitarinę pagalbą ne tik vietiniams lietuviams ir vokiečiams, bet ir benamiams rusų vaikams bei skurdžiai gyvenančioms rusų šeimoms. Neva taip siekiama „atversti“ rusus į katalikybę. „Apskritai katalikų, liuteronų ir kitų protestantiškų parapijų skaičius visiškai neadekvatus srities gyventojų skaičiui“, – piktinasi L.Tatarinas.

Dar primenama, kad vokietis H. fon der Dekenas Jasnaja Polianoje įkūrė fermerių sąjungą „Baltfer“, supirko 16,5 tūkstančių hektarų derlingiausių žemių šešiuose Kaliningrado srities rajonuose. Tiesa, primenama, kad vokiečiams, persikeliantiems iš kitų Rusijos regionų, statomos labai gražios ir puikiai įrengtos gyvenvietės, kas labai stebina ir piktina vietinius gyventojus, kurie iš tiesų, tą pripažįsta netgi besipiktinantys „patriotai“, pavertė Rytų Prūsiją nuniokotu ir apšnerkštu kraštu. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis, kad atsiranda vokiečių, lietuvių ar lenkų, kurie gerokai rizikuodami drįsta bent kiek prikelti šį viduryje Europos esantį šiukšlynu virtusį kraštą. Tarp tokių žmonių yra ir vietinių rusų. Ypač Kremlių suerzino Kaliningrade įvykęs srities visuomenės judėjimo „Respublika“ suvažiavimas, kurį Kremliaus propagandininkai nedelsiant pavadino „separatistiniu“. Teigiama, kad šis judėjimas – tai kitaip pasivadinusi pernai Rusijos Konstitucinio teismo uždrausta Baltijos respublikonų partija. Pasak „Respublikos“ lyderio, Kaliningrado verslininkų sąjungos prezidento Sergejaus Pasko, pagrindinis jo vadovaujamo judėjimo uždavinys – surengti visuotinį referendumą dėl Kaliningrado srities statuso pakeitimo. Tai yra, suteikti Kaliningrado sričiai „teritorijos, esančios užsienyje, statusą“. Šitokie planai labiausiai ir gąsdina Kremlių. Rusijos spaudoje prieš S.Pasko jau pasirodė kupini pagiežos ir grasinimų straipsniai. Tose publikacijose žodis „separatistas“ – pats švelniausias. Reikalaujama pasodinti „Respublikos“ lyderį už grotų, kol jis dar nesukėlė oranžinės revoliucijos Rytprūsiuose. Žinomas Lietuvoje ir mus nuolat mokantis, kaip gyventi, rusų politologas Viktoras Olžyčius paskelbė didžiulį straipsnį („Regnum.ru“), kuriame aiškina, kodėl Rusija privalo ir turi teisę ginti savo interesus visur, taip pat ir Europos Sąjungos institucijose. Štai ką jis rašo: „Interesai visada lieka. O Rusijos interesų zona labai plati. Juk ir Lietuva gali (jeigu ji būtų taip pat atvira (?!)) kalbėti apie Kaliningrado srities problemas. Su šia sritimi Lietuva susieta istoriškai ir ją jau dabar užkariauja ekonomiškai. Dargi Lietuvos vadovai Kaliningrado srities niekada nevadina savo vardu, o vartoja lietuvišką pavadinimą – Karaliaučius. Juk interesai ir įtaka yra realybė, ir su tuo reikia skaitytis. Todėl ir Rusijos interesai Pabaltijo valstybėms yra natūralūs, ir niekur nuo to nepabėgsi“. Toliau V.Olžyčius ir kiti Kremliaus politikos strategai atvirai sako, kad Baltijos šalių tapimas ES ir NATO narėmis ne sumažino, o padidino Rusijoje galimybes daryti įtaką šioms organizacijoms savo interesų labui.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"