Nerimo signalai

Praėjusių metų paskutinėmis dienomis cunamio nuniokotas Bandos Ačecho miestas Indonezijoje EPA-ELTA nuotrauka

Po įvykusio siaubingo cunamio Pietryčių Azijoje, pasaulio mokslininkai vėl prakalbo apie pasauliui gresiančias dar didesnes nelaimes, dargi apie pasaulinius kataklizmus. Aišku, baimės akys didelės, tačiau numoti ranka į tokias prognozes irgi neverta. Jungtinių Tautų duomenimis, 1994-2003 metais nuo uraganų, žemės drebėjimų, vulkanų išsiveržimų, potvynių ir kitų gamtos nelaimių žuvo ar nukentėjo 60 proc. žmonių daugiau nei per prieš buvusį dešimtmetį. Į šią istorinę perspektyvą galima pažvelgti ir plačiau. XX a. pirmojoje pusėje kasmet buvo registruojama ne daugiau kaip 20-30 gamtos katastrofų. Tačiau šis skaičius sparčiai didėjo. Praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje gamtos katastrofų buvo per 100, o aštuntojo dešimtmečio viduryje – jau 200, devintajame dešimtmetyje – 300, o paskutiniaisiais metais – daugiau kaip po 400 kasmet. Šeštojo dešimtmečio viduryje žmonių, nukentėjusių nuo stichinių nelaimių, skaičius pasiekė 100 milijonų, o 2003 metais – 600 mln. Nuo stichinių nelaimių, vykusių 1994-2003 metais, žuvo 480 tūkst. žmonių, arba vidutiniškai po 50 tūkst. kasmet.

Po Pietryčių Azijos cunamio vėl prisimintas prieš keletą metų paskelbtas Kalifornijos universiteto Geofizikos ir planetologijos instituto profesoriaus Stiveno Vordo ir jo kolegos brito Saimono Dėjaus įspėjimas, kad Kanarų saloje San Migel de la Palma esančio Kumbre Vjecha ugnikalnio išsiveržimas gali sukelti katastrofišką cunamį Atlanto vandenyne. Paskutinis šio ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1949 metais, laimei, nesukėlęs didelių pasekmių. Jeigu tikėtume šių mokslininkų skaičiavimais, žemės plutos drebėjimo atveju į vandenyną nukris 500 kvadratinių kilometrų kalnų masė. Tuomet Atlanto vandenyne bemat iškiltų kilometro aukščio vandens kupolas, kuris ir taptų didžiulės bangos, sunaikinančios viską, centru. Pernai vasarą apie panašų pavojų įspėjo Londono universiteto gamtos katastrofų tyrimų centro profesorius Viljamas Makgrivas. Jo žodžiais tariant, Kumbre Vjechos vulkanas gali nugriūti į Atlanto vandenyną bet kada. Dėl to kiltų 150 metrų aukščio banga, kurios greitis būtų didesnis nei 800 kilometrų per valandą. Po dviejų trijų valandų ši banga pasiektų Afriką, po valandos – Pietų Angliją, o paskui Karibų salą ir Amerikos žemyną.

V.Makgrivas mano, jog šios didžiulės bangos visiškai pakaktų užtvindyti ir sunaikinti tokius Jungtinių Valstijų miestus kaip Majamis, Vašingtonas, Filadelfija, Bostonas ir Niujorkas. Tokio masto katastrofa gali nusinešti dešimčių milijonų žmonių gyvybes. Todėl V.Makgrivas ragina nedelsiant įrengti La Palmos saloje naujausius seisminius įrengimus, kurie galėtų bent prieš dvi savaites įspėti apie Kumbre Vjechos ugnikalnio išsiveržimą.

UNESCO generalinis direktorius Koičiro Macuura pareiškė, kad analogiška seisminė sistema 2006 metais vasarą pradės funkcionuoti Indijos vandenyne. Ir tai sistemai sukurti neprireiks didžiulių pinigų. Pirmoji sistemos eilė kainuos 30 milijonų dolerių, o integracija su kitomis panašiomis sistemomis – maždaug 150 mln. dolerių.

Apsisaugojimu nuo žemės drebėjimų, cunamių ir panašių stichinių nelaimių ypač rūpinasi Japonija. Daugelyje pakrančių miestų jau pastatyti ir sparčiai statomi specialūs aukšti pastatai, kurie turi tapti prieglobsčiu gyventojams. Be to, Japonijos pakrančių miestai dažnai iš jūros pusės apjuosti labai tvirtomis penkių šešių metrų aukščio sienomis. Aišku, panašūs įrengimai gana brangūs, tačiau Tekančios saulės šalyje nepriimtina taupyti ten, kur kalbama apie žmonių gyvybes.

Be galimų katastrofų Kanarų saloje, Irano mokslininkai prakalbo apie galimą didelės griaunamosios jėgos cunamį Kaspijos jūroje. Žemės drebėjimų Kaspijos baseine jau buvo ne kartą. 1974 ir 1976 metais stiprūs žemės drebėjimai įvyko Rusijos Astrachanės apylinkėse, šiaurinėje Kaspijos jūros dalyje. Tačiau sovietų valdžia nedelsiant įslaptino visus duomenis ne tik apie padarytus nuostolius ir žmonių aukas, bet ir apie patį žemės drebėjimą.

Petras KATINAS

© 2005 "XXI amžius"